Lietuvių kalbos puoselėtojai. Dionizas Poška

Lietuvių kalbos puoselėtojai. Dionizas Poška. Nuotr. iš stockcake.com Įsibėgėjo Lietuvių kalbos dienos, kurios skelbiamos nuo 2016 metų. Tai renginys, telkiantis žmones domėtis kalba, jungiančia visas visuomenės grupes. Kalbos dienos – proginis renginys, bet jis primena gimtosios kalbos žodžio svarbą mūsų gyvenime. 2026 metų Lietuvių kalbos dienų sostinė – Rokiškis, o mažoji sostinė – Osøyro miestelis, esantis Norvegijoje, netoli Bergeno. Lituanistinė mokykla „Rytmetys“ šiemet telkia lietuvių diasporą iš 30 pasaulio šalių. Smagu kasdien braidyti lietuviško žodžio pievose, o mūsų gimtosios kalbos sargyboje stovėjo ir paprasti  beraščiai žmonės, ir kultūros bei kalbos puoselėtojai. Vienas iš jų – Dionizas Poška (1765–1830). Tai aktyvus lituanistinio sąjūdžio dalyvis, kilęs iš Mažeikių rajono Lėlaičių kaimo. Pagal profesiją – jis buvo teisininkas ir pirmo etnografinio muziejaus – BAUBLIŲ – įkūrėjas, archeologas, istorikas, vertėjas, originalių eilių kūrėjas ir kalbininkas-leksikografas. Jis priklausė smulkiesiems bajorams, kurių nemažai buvo sulenkėjusių. Bet pats D. Poška stengėsi gerai mokėti gimtąją kalbą. „Aš, kaimietis artojas ir grynas žemaitis, – rašė jis „Kaimiečio artojo mąstymuose“, – eidamas savo protėvių keliu pirmiausia stengiausi pažinti  ir išmokti <...> savo gimtąją lietuvių kalbą.“ Tai vienas pirmųjų kūrėjų, pajutusių bendrinės kalbos poreikį. Laiške Vilniaus universiteto profesoriui Ivanui Loboikai D. Poška išdėstė bendrinės kalbos būtinumo idėją ir manė, kad geriausiai tiktų pietų žemaičių Viduklės šnekta, kuria ir pats rašė. Svarbiausias D. Poškos kalbinis darbas – trikalbis lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas, pradėtas 1825 metais ir nebaigtas. Žodžius jis rinko iš gyvosios kalbos ir spausdintų šaltinių. Rašydamas žodyną, D. Poška stengėsi kurti bendrinę kalbą, viename dvieilyje jis sakėsi rašąs „žodininką ir dėl žemaičio, ir lietuvininko.“ Poetas piktinosi tais, kurie „liežuviu prigimtu“ kalbėti gėdisi, „svečiopai jau ževerno“, „didžiai juokias iš kalbos tėviškos ir nenori girdėti mūsų lietuviškos.“ Žodynas yra reikšmingas ir literatūriniu požiūriu. Jame žodžių reikšmės iliustruojamos ir  eiliuotomis epigramomis, kuriose patriotiškai ir įtaigiai rašoma apie kalbą. Tegu šios epigramos būna priesakais ir mums: Garbink tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą, Nes prigimto liežuvio nemokėti gėda. Lietuviai ir žemaičiai, ar galvijai esme? Argi tėviškos kalbos niekad nebmokėsme? Pagal Jono Riškaus ir Audronės Žentelytės XIX a. literatūros apžvalgą parengė Genovaitė VALANTIENĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama