Anuomet tarp valdžios ir žmonių buvo susiklausymas

Kovo 1-ąją pirmasis Anykščių rajono valdytojas, zootechnikas, Anykščių rajono Garbės pilietis Algimantas Dačiulis minės 90-ies metų jubiliejų.
Šia proga – „Anykštos“ pokalbis su A. Dačiuliu apie rajono valdymą tada ir dabar, kurortą ir Anykščių ateitį.

Anksčiau valdžia dirbo dėl žmonių

Kupiškio rajone, Virbališkių kaime gimęs A. Dačiulis, 1961 metais baigęs Lietuvos veterinarijos akademiją ir įgijęs zootechniko išsilavinimą, atsikraustė gyventi į Anykščių rajoną. Čia jis dirbo ir zootechniku, ir Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju-Žemės ūkio valdybos viršininku, buvo Anykščių rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas, o galiausiai – ir pirmasis Anykščių rajono valdytojas, šias pareigas atlikęs nuo 1990 iki 1995 metų.
Todėl pirmiausia A. Dačiulio ir teiravomės – koks anuomet buvo darbas savivaldybėje ir kokį jis matantis šiandien.

„Tai yra nepalyginami dalykai. Ir kitas laikmetis, ir kitos buvo problemos. Aš dažnai pagalvoju apie tą pereinamą laikotarpį po nepriklausomybės atstatymo. Kiek buvo skaudžių problemų – juk reikėjo grąžinti nekilnojamąjį turtą, reikėjo išmokėti kompensacijas už neišlikusį turtą, reikėjo žemę grąžinti… – sunkų laikotarpį, kuomet tik kūrėsi ne tik Anykščiai, bet ir visa Lietuva, prisiminė A. Dačiulis. – Tačiau tik vienas kitas su pretenzijomis pas mane atėjo. Su žmonėmis labai gerai sutarėme. Buvo atvejis, kai palapinėse, prie savivaldybės vartų, dėl žemės grąžinimo žmonės badavo. Kada atvažiavo Vytautas Landsbergis su keturių ministerijų atstovais ir patikrino visus mūsų priimtus nutarimus, nerado, kad būtų pažeisti galiojantys įstatymai, nutarimai ir tie žmonės tyliai rytą pasiėmė palapines. Daugiau tokių atvejų nebebuvo.“
Pirmasis Anykščių vadovas teigė, jog anuomet, nors laikai ir buvo neramūs, tačiau tarp valdžios ir žmonių buvo susiklausymas, tarpusavio supratimas.
„Kad ir ta pati „Anykšta“ – mūsų savivaldybės darbo nekritikavo, kažko tokio neiškeldavo, kadangi buvo labai darnus darbas. Mes visų pirma gerbėme visus žmones, viso mūsų aparato buvo labai gera nuotaika, stengėmės žmonėms padėti“, – kalbėjo pašnekovas.

„Dabar kitas laikmetis, kitos problemos. Kritikuoti nieko nenoriu, nesakyčiau, kad mūsų valdžia kažkuo piktnaudžiautų. Tačiau yra keisti dalykai: pavyzdžiui, savivaldybės darbo laiko pakeitimas. Lyg norima pagerinti sąlygas tarnautojams, bet vietinė valdžia tarnauja žmonėms ir žmogus turi būti pirmoje vietoje. Pirmiausia turi būti patogu žmogui. O valdininkai sėdi šiltuose kabinetuose, aprūpinti, dabar ir atlyginimai žmoniškesni. Man tai yra nesuprantama. Mūsų laiku dar ir šeštadieniais dirbdavome, ir sekmadieniais – žinoma, tai ne pavyzdys, bet dėmesys žmogui šiandien įgavo kitą pobūdį ar atspalvį“, – pastebėjimais dalijosi A. Dačiulis.
Per 35 metus, buvusio rajono vadovo akimis, Anykščiuose viskas pasikeitė kardinaliai.
„Vaikštau po Anykščius ir stebiuosi: kaip viskas pasikeitė! Ir daugiausia į gera. Viską daro laikmetis.
Pavyzdys žmonėms – aukščiausi valdžios ešalonai, kurie ne visada gerą pavyzdį rodo. Lyg demokratija, bet vienas kito negerbimas, atskirų partijų rietenos… Dabartinis Žemaitaičio turas per Lietuvą man yra nesuvokiamas. Taip anksčiau negalėjo būti. Bet demokratija leidžia jam klaidžioti ir savo nuomonę reikšti, pasakoti žmonėms, kaip pas mus yra negerai“, – negerovėmis valdžioje stebėjosi A. Dačiulis.

Pasiteiravus, kokie politikai šiandien keičia Anykščius, buvęs rajono vadovas sakė:
„Man į akis krinta jaunų vyrukų – Giedriaus Šiukščiaus, Dominyko Tutkaus, Dominyko Puzino – nuomonė. Jie naujai mąsto, jie mato problemas Anykščiuose. O senimas gyvena ramiai ir viskas. Labai seku šitų vyrų, kitų jaunų žmonių mintis, kurie galvoja šiuolaikiškai, kurie skatina, kad reikia kažką spręsti. Jų keliamos problemos būna labai teisingos. Deja, bet jaučiu, kad į jų mintis mažai kas reaguoja.“

Aplinkkelis – būtinybė

Anykščiai beveik dvidešimtmetį siekia kurorto statuso, tačiau to padaryti niekaip nepavyksta. Čia, A. Dačiulio nuomone, rajono vadovai turi stengtis labiau, o ne laukti „nežinia ko“.
„Koks kurortas, jei Biliūno gatvė aprūkusi pravažiuojančio transporto? Apvažiavimas turi būti ir tai turi būti išspręsta kuo greičiausiai.

Vienas „SPA Vilnius“ turistų nepritrauks, nors jis yra labai populiarus – žmonės atvažiuoja net iš Palangos. Reikia kardinalių dalykų, reikia kažką sugalvoti, kad jauni žmonės ateitų. Dabar mokytojų trūksta, gydytojų trūksta – nebeateina inteligentai. Kiekvienais metais paskirstydavome virš šimto jaunų specialistų – jų tiek atvažiuodavo į Anykščius. Dabar mokyklos užsidaro, ligoninės skyrius uždarom… Jei nebus atrasta kažko kardinalaus, nieko nebus.
Matau dar vieną dalyką – mes tada labai stengdavomės bendrauti su įvairiom ministerijom. Ne su ministrais, o eiliniais žmonėmis, kurie yra labai kvalifikuoti. Su jais kalbėdavome, kas galėtų į Anykščius ateiti. Atskiros ministerijos žino, ar yra galimybė pasikviesti užsienio kompanijas, kad jos čia investuotų. Dabar, manau, to nėra. Laukiama, bet nežinia, ko. Pats kapitalas neateis – jį reikia susirasti“, – įsitikinęs buvęs Anykščių rajono vadovas A. Dačiulis.

Didžiausi darbai – paminklas ir ligoninė

Paprašytas įvardyti, koks jam pačiam svarbiausias jo valdymo metu padarytas darbas, A. Dačiulis kuklinosi, jog viską daręs drauge su žmonėmis ir savo nuopelnais nenorėjo girtis – greičiau tik papasakoti, kaip tie darbai buvo padaryti.
„Kokie čia gali būti pasiekimai. Vis galvoju: kokie geri Anykščių krašto žmonės. Antano Baranausko paminklą juk ne aš sugalvojau. Sugalvojo kultūros, meno žmonės, visuomenė pritarė, kad reikia, o man tereikėjo įgyvendinti. Pinigų nebuvo, bet tai jau buvo mano užduotis – surasti lėšų, atsiskaityti. Skulptorius Arūnas Sakalauskas, padaręs šį paminklą, juokėsi, kad jam atsiskaityta buvo trim ar keturiom valiutom. Toks pagrindinis mano darbas“, – apie jo rūpesčiu 1993 metais pastatytą A. Baranausko paminklą Anykščiuose pasakojo A. Dačiulis.

„Nepasakyčiau, kad ir prie ligoninės statybų neprisidėjau. Anais laikais, kada pirmu sekretoriumi buvo Juozas Dailidė, jis labai mėgdavo susitikimus su kolektyvais. Susitikime su medicinos darbuotojais pasakojau, kad ligoninė jau projektuojama, ir buvo vienintelis klausimas: kada bus? Medikai sakė, kad senojoje nebegali dirbti. Rūpinomės, kad projektas būtų paruoštas kuo greičiau, bet tai įvyko tik 1993 metų pavasarį. Sveikatos apsaugos ministerijoje svarstė, ar pritarti projektui, ar ne“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – O gyvenome senom mintim – ligoninė buvo projektuota ne vienam Anykščių rajonui. Buvo manoma, kad rytų vėjas, kuris eitų nuo Visagino sprogus atominei elektrinei, ant Vilniaus dar radioaktyvias medžiagas užneštų, o Anykščiai į tą kryptį nebepatektų, todėl būtų artimiausias taškas, galintis priimti nukentėjusius.“

A. Dačiulis prisiminė ir vieną įvykį, kuomet 1993 metų rudenį buvo pradėta ruošti statybvietė ligoninei. Į Anykščius atvyko Algirdas Brazauskas.
„Nebuvau partinis, bet Brazauskas turėjo madą užeiti pas valdžią. Atėjo pas mane į kabinetą, pakalbėjom, susidomėjo ligonine. Nuėjom, pažiūrėjom – buldozeriai dirba. O tada buvo blokada. Grįžtam, o netoli jo automobilio trys moterys pasidėjusios ant plytų puodus, su žagarais valgyt ruošia! Man Brazauskas ir sako: „Kokias jūs statybas čia ruošiat, žmonės valgyt neturi!“ Pastovėjau galvą nuleidęs…“ – Prezidento pastaba iki šiol įstrigusi A. Dačiulio atmintyje.
„O vėliau buvau Seime, tuomet manęs finansų biudžeto komiteto pirmininkas Feliksas Kalasauskas, buvęs „Spartako“ direktorius, tiesiog paklausė: „Kiek galėsit įsisavinti pinigų kitais metais?“ Tuomet, 1994–1995 metais, ligoninės statyba ir vyko sparčiausiai, o pirmieji skyriai, pacientai buvo perkelti 2003 metais. Po dešimties metų – tiek viskas užtruko. Mano kadencija baigėsi ir aš nežinau, kaip atėjęs Saulius Nefas po manęs dirbo“, – sakė buvęs rajono vadovas.
Paklaustas, ką galvoja apie dabartinę Anykščių ligoninės padėtį, A. Dačiulis stebėjosi:

„Pats didžiausias kuriozas. Ir jūs rašėte – atseit, dabar reikia pertvarkyti vidų, pakeisti įėjimą, prakirsti sieną ir panašiai. Galvoju: gydytojų nėra. Uždaryti skyriai. Užsiimti rekonstrukcija, kirsti duris, kad būtų galima pro kitur įeiti į ligoninę? Didesnio absurdo nebegali būti.“
Bet Anykščiai, A. Dačiulio įsitikinimu, be ligoninės negali gyvuoti.
„Reikia ieškoti, kaip panaudoti patalpas. Kai ten nueinu, man skaudžiausia ta apleista kairė pusė. Gal ten galima perkelti ilgai gydomus ligonius? Jei Anykščiuose ligoninę uždarome, tuomet Anykščiams uždedame kryžių – miestas merdi visiškai. Dabar, jei dar kas atvažiuoja iš kitų miestų, tėvams nuperka namus, butus, jie čia džiaugiasi gamta. Bet jei nebus medicinos paslaugų, niekas į Anykščius nebevažiuos. Reikia negalvoti apie uždarymą, reikia galvoti, kaip panaudoti. Nieko neveikti yra lengviausia“, – kalbėjo ir buvusio Seimo nario Antano Bauros padėjėju-sekretoriumi (2000–2004 m.) dirbęs A. Dačiulis.

Žmonių mažėjimą išspręsdavo

Prakalbus apie Anykščių senėjimą, o kai kurių žmonių nuomone – išnykimą, A. Dačiulis apgailestavo, kad mūsų miestas nepritraukia jaunimo, kad čia neatsiranda naujų darbo vietų.
„Kažkas turi ateiti į Anykščius su pramone, kad būtų žmonėms darbo. Vyno gamykloje dirbo tūkstantis žmonių, veikė keturios ar penkios statybinės organizacijos. Dabar yra „UAB’ų“, bet technologijos pasikeitė, reikia mažiau žmonių, reikia, kad jie būtų išsilavinę. Eiliniai darbuotojai nebe tokie, kokių užtekdavo anais laikais. Jei buvai eilinis traktoristas ar statybininkas, buvo pagarba, o dabar – visai kitaip. Žmonėms taikomi kitokie reikalavimai“, – kalbėjo A. Dačiulis. Jis pasakojo, kad ir tuomet, kai dirbo Anykščių rajono valdytoju, matė panašų žmonių mažėjimą, tačiau jį išspręsdavo.

„Užkaišiodavom“ gyvenamų namų statybomis. Gaudavom „alytukus“ keramzitbetonio namus. Jei kolūkyje visai nebėra žmonių – penkis namus pasistatai, penki žmonės atvažiuoja. Tačiau atvažiuodavo tie patys, kurie po visą Lietuvą važinėja.
Tai yra milžiniška problema.
Pastatėme profesinę mokyklą, o dabar pagrindinė profesija – mergaitės mokosi plaukus šukuoti. Nėra pažangesnių technologijų, nes nėra paklausos. Pagal dabartinę padėtį, tikrai nieko nėra guodžiančio“, – apgailestavo pašnekovas.

Nesupranta, kaip gali būti blogai gyventi

A. Dačiulis, kalbėdamas apie tuometinį darbą savivaldybėje, net kelis kartus pakartojo, jog dirbti buvo gera, kad valdžia žmones girdėjo, klausėsi jų nuomonės, buvo juntama vienybė, todėl teiravomės – ar šiandien vis tik gyventi tikrai yra geriau?
„Nepalyginamai, kaip dar galite tokį klausimą užduoti?! Nueinu į parduotuvę ir matau vitrinas, pridėtas mėsos gaminių – pačių įvairiausių! Ką mes matėm? Tik kulnus. Dvidešimt metų valdžioje dirbau, man vairuotojas kiaušinius iš Vilniaus nupirkdavo, nes reikėjo valgyti. Bet turbūt ne visi žmonės tai supranta, įvertina. Materialinė dalis žmonėms pasikeitė neatpažįstamai.
Labai gerai žinau kaimo reikalus – vien ten, pažiūrėkite, kokia technika dirba, kokios sėklos. Kad iš karvės būtų primelžiama 10 tūkstančių litrų per metus – tai buvo utopija, kovojom už 2500 litrų, o jei jau 3000 – beveik ordinas! Neįsivaizduoju, kas dar gali būt nepatenkintas“, – kalbėjo buvęs rajono valdytojas, „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu įvertintas A. Dačiulis.

Autorius: Sigita PIVORIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama