Muzikantė iš prigimimo, dailininkė iš pašaukimo

Anks­ty­vos bū­si­mos dai­li­nin­kės užuo­maz­gos

V. Ta­mo­šaus­kai­tė Ma­žei­kiuo­se bai­gė V. Klo­vos me­no mo­kyk­lą – smui­ko spe­cia­ly­bę. Taip pat lan­kė ir dai­lės stu­di­ją, kur įgi­jo aka­de­mi­nio pie­ši­mo pa­grin­dus. O ta­da iš­vy­ko krims­ti moks­lų į Klai­pė­dos Sta­sio Šim­kaus kon­ser­va­to­ri­ją.

„Pa­me­nu, kad dai­le ir mu­zi­ka pra­dė­jau do­mė­tis dar la­bai anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je. Mū­sų vi­sa šei­ma yra la­bai mu­zi­ka­li, pusb­ro­lis Ovi­di­jus yra gru­pės „Že­mai­tu­kai“ na­rys. Tė­ve­liai Vi­li­ja ir Juo­zas iki šių die­nų yra iš­sau­go­ję ma­no są­siu­vi­nius, ku­riuo­se mėg­da­vau pieš­ti. Dar net ne­mo­kė­da­ma ge­rai kal­bė­ti ma­mos kau­ly­da­vau ne lė­lių ar ki­tų žais­lų, o są­siu­vi­nių sa­vo pie­ši­nė­liams. Ir vė­liau mo­kyk­lo­je vi­siems sa­ky­da­vau, kad užau­gu­si no­riu bū­ti tik dai­li­nin­kė“, – pa­sa­ko­jo V. Ta­mo­šaus­kai­tė.

Paš­ne­ko­vė pri­si­mi­nė, kad kar­tą tė­vus ne juo­kais iš­gąs­di­no, kai nie­kam nie­ko ne­sa­kiu­si pa­bė­go iš dar­že­lio ir tie­siu tai­ky­mu nu­kul­nia­vo į... me­no mo­kyk­lą. Ne šiaip sau, o už­si­ra­šy­ti į bū­si­mas pa­mo­kas. Jau ta­da mer­gai­tė de­monst­ra­vo tvir­tą cha­rak­te­rį ir no­rą ei­ti kū­ry­bos ke­liu.

Vi­sa­da nuo vai­kys­tės mė­gu­si pieš­ti, šian­dien V. Ta­mo­šaus­kai­tė sėk­min­gai tę­sia sa­vo jau kaip pro­fe­sio­na­lios dai­li­nin­kės kar­je­rą. Jos lie­ji­niais da­žais ir ang­li­mi ant dro­bės ta­py­ti pa­veiks­lai jau spė­jo ir po pa­sau­lį pa­ke­liau­ti, eks­po­nuo­ti Pa­ry­žiaus, Vie­nos, Bar­se­lo­nos, Ma­ja­mio me­no ga­le­ri­jo­se. Kū­rė­ja ti­ki, kad ga­li­my­bę iš­vys­ti jos dar­bus atei­ty tu­rės ir plun­giš­kiai.

Mu­zi­ka uži­ma ypa­tin­gą vie­tą šir­dy­je

V. Ta­mo­šaus­kai­tė pa­sa­ko­jo, kad jos gy­ve­ni­me dai­lė ir mu­zi­ka vi­sa­da bu­vo tar­si vie­nas per­si­py­nęs ir neats­ki­ria­mas kū­nas. Trokš­da­ma ei­ti mu­zi­kos ke­liu, 2008 me­tais Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je ji įgi­jo mu­zi­kos ba­ka­lau­ro kva­li­fi­ka­ci­nį laips­nį ir at­li­kė­jo pro­fe­si­nę kva­li­fi­ka­ci­ją. Vė­liau se­kė to­li­mes­nės kū­ry­bi­nės paieš­kos ir as­me­ni­nis to­bu­li­ni­ma­sis Aust­ri­jos sos­ti­nė­je Vie­no­je. Ten, pa­sak pa­šne­ko­vės, įvy­ko ne­paaiš­ki­na­ma che­mi­nė reak­ci­ja, pri­ver­tu­si pa­mil­ti šią ša­lį. Vė­liau Jo­seph Haydn kon­ser­va­to­ri­jo­je Aust­ri­jo­je ma­žei­kiš­kė įgi­jo mu­zi­kos ba­ka­lau­ro dip­lo­mą bei lan­kė pri­va­čias al­to meist­riš­ku­mo pa­skai­tas.

Kad ži­nių ba­ga­žas ne­bū­tų per ma­žas, Pran­cū­zi­jo­je, Bou­log­ne Bil­lan­court mu­zi­kos kon­ser­va­to­ri­jo­je, ap­si­gy­dė dar vie­ną mu­zi­kos ba­ka­lau­ro dip­lo­mą. Bet ir to bu­vo ne­ga­na – Bar­se­lo­no­je (Is­pa­ni­ja), Su­pe­rior de Músi­ca del Li­ceu mu­zi­kos kon­ser­va­to­ri­jo­je ap­si­gy­nė at­li­kė­jo ma­gist­ro kva­li­fi­ka­ci­ją.

V. Ta­mo­šaus­kai­tė sa­ko vi­sa­da lik­sian­ti dė­kin­ga Klai­pė­dos mu­zi­ki­nio teat­ro di­ri­gen­tui pro­fe­so­riui Il­mars Ha­rijs La­pinsch, ku­ris jau­ną mu­zi­kan­tę, tik pra­dė­ju­sią sa­vo mu­zi­ki­nę kar­je­rą, įkvė­pė ir pa­ska­ti­no siek­ti sa­vo sva­jo­nių, to­bu­lė­ti ir nie­ka­da ne­pa­si­duo­ti.

„Daug me­tų pra­lei­dau gro­da­ma įvai­riuo­se or­kest­ruo­se nuo Lie­tu­vos iki Pran­cū­zi­jos, Aust­ri­jos ir Is­pa­ni­jos. Ga­liu drą­siai teig­ti, kad iš mu­zi­kos ir ap­skri­tai iš me­no gy­ven­ti nė­ra leng­va, ypač kal­bant iš pra­kti­nės pu­sės. Bet me­nas ir kū­ry­ba yra pri­gim­ti­niai da­ly­kai, ku­rių ne­ga­li iš­trin­ti nei iš gal­vos, nei iš šir­dies“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vė.

Lem­tin­ga pa­žin­tis ieš­kant bu­to

V. Ta­mo­šaus­kai­tė pri­si­mi­nė, kaip 2012 me­tais, ran­ko­se lai­ky­da­ma že­mė­la­pį ir žo­dy­ną, jau­na mer­gi­na pir­mą kar­tą at­vy­ko į Bar­se­lo­ną. No­ras mu­zi­kuo­ti ir įgy­ti ži­nių bu­vo ženk­liai stip­res­nis už vi­sas ky­lan­čias bai­mes.

Skel­bi­muo­se in­ten­sy­viai ieš­ko­da­ma, kur ap­si­sto­ti, ne­ti­kė­tai su­ra­do pa­siū­ly­mą nuo­mo­tis ne­di­de­lį vie­no kam­ba­rio bu­tą. Min­ty­se slap­ta ti­kė­jo­si, kad bu­to nuo­mi­nin­kė bū­tų mo­te­ris, nes bai­mi­no­si su­tik­ti ko­kį ap­si­šau­kė­lį ki­ta­tau­tį ir lik­ti ap­gau­ta.

„Su­ri­zi­ka­vau ir nu­ta­riau ap­skam­bin­ti skel­bi­me nu­ro­dy­tu nu­me­riu. Su bu­tą nuo­mo­ju­siu vy­ru var­du Gor­ka su­ta­rė­me, kad jis pa­si­tiks ma­ne trau­ki­nių sto­ty­je ir pa­dės į bu­tą nu­si­ga­ben­ti la­ga­mi­nus su as­me­ni­niais daik­tais. Vė­liau vy­ras ėmė at­vi­rau­ti, kad jis su bro­liu su­ka­si mu­zi­kos pa­sau­ly­je, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius. Ga­liau­siai vi­si su­pra­to­me, kad esa­me bend­ra­min­čiai, ir ne­tru­ko­me su­si­drau­gau­ti. O mu­du su Gor­ka po ku­rio lai­ko per va­sa­ros ato­sto­gas iš­vy­ko­me į Nor­ve­gi­ją už­si­dirb­ti“, – kal­bė­jo mu­zi­kos pe­da­go­gė.

Už­si­mez­gu­si pa­žin­tis su bu­tą nuo­mo­ju­siu ispa­nu ne­tru­kus pe­rau­go į ar­ti­mes­nius san­ty­kius, ku­riuos vė­liau vai­ni­ka­vo san­tuo­ka.

2020 me­tais V. Ta­mo­šaus­kai­tė kar­tu su vy­ru iš šil­tos Is­pa­ni­jos per­si­kė­lė gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Jos su­tuok­ti­nis Gor­ka – bu­vęs būg­ni­nin­kas, ta­čiau šiuo me­tu su bro­liu in­ter­ne­te pre­kiau­ja vin­ta­ži­niais rū­bais.

Paš­ne­ko­vė juo­ka­vo, kad pie­tie­tiš­ko krau­jo tu­rin­čiam jos su­tuok­ti­niui iki šiol nuo­sta­bą ke­lią ga­na at­šiau­rus lie­tu­vių bend­ra­vi­mas. Ta­čiau džiu­gi­na vie­ti­nė gam­ta, ypač eže­rai, ku­rių Lie­tu­vo­je la­bai daug. Tie­sa, per­ženg­ti per sa­ve bei pa­ra­gau­ti lie­tu­viš­kų šal­ti­barš­čių jos su­tuok­ti­niui dar ne­pa­vy­ko – dėl itin keis­tos jų spal­vos.

Ra­šo kny­gą, mo­ko­si kal­bų ir sva­jo­ja apie gy­ve­ni­mą Vie­no­je

Mo­te­ris, po ku­rio lai­ko su­grį­žu­si į gim­tuo­sius Ma­žei­kius, ėmė dai­ry­tis įvai­rių dar­bo pa­siū­ly­mų. Pas­te­bė­jo skel­bi­mą, kad vie­no­je Plun­gės mo­kyk­lo­je rei­ka­lin­gas mu­zi­kos pe­da­go­gas ir, ne­pai­sy­da­ma at­stu­mo, nu­ta­rė iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas.

„Iš­kart ga­vu­si dar­bą mo­kyk­lo­je ap­si­džiau­giau, o at­stu­mas nė kiek neiš­gąs­di­no. Da­bar ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę va­ži­nė­ju Mažeikiai–Plungė marš­ru­tu, o kaip bus atei­ty­je, lai­kas pa­ro­dys. Gal vie­ną die­ną nu­tar­si­me kel­tis gy­ven­ti į Plun­gę. Mo­kyk­lo­je vai­kus mo­kau ne tik mu­zi­kos pa­grin­dų, tu­ri­me ir po­pa­mo­ki­nę veik­lą – dra­mos bū­re­lį, taip pat is­pa­nų kal­bos už­siė­mi­mus“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Net pen­kio­mis – is­pa­nų, ang­lų, ita­lų, vo­kie­čių ir nor­ve­gų – kal­bo­mis lais­vai kal­ban­ti V. Ta­mo­šaus­kai­tė pa­sa­ko­jo, kad vie­na iš mė­gia­mų jos veik­lų bū­tent ir yra mo­ky­tis kal­bų. O atei­ty­je la­bai no­rė­tų iš­leis­ti iliust­ra­ci­jų – spal­vi­ni­mo – kny­gą, šiuo me­tu jau pa­ruoš­ti lau­kia net trys al­bu­mai.

Dar vie­na sri­tis, ku­rio­je pa­šne­ko­vė jau­čia­si lyg žu­vis van­de­ny­je – in­ter­je­ro di­zai­nas, pro­jek­ta­vi­mas ir de­ko­ra­vi­mas. Lais­vu me­tu mo­te­ris skai­to įvai­raus žan­ro kny­gas ir tuo pa­čiu ra­šo sa­vo pa­čios au­to­biog­ra­fi­nę pro­zą, ku­rią vie­ną die­ną ti­ki­si iš­leis­ti.

„Ma­no gal­vo­je nuo­la­tos ver­da įvai­rios kū­ry­bi­nės idė­jos, min­čių srau­tas – di­džiu­lis. Vi­siems dar­bams rea­li­zuo­ti rei­kia lai­ko, tad la­bai ti­kiu, kad man vis­kas pa­vyks. O tur­būt di­džiau­sias troš­ki­mas yra ap­si­gy­ven­ti sva­jo­nių mies­te Vie­no­je, ta­py­ti ir mė­gau­tis gy­ve­ni­mu“, – at­vi­ra­vo me­ni­nin­kė.

Vai­dos TA­MO­ŠAUS­KAI­TĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­trau­kos

Autorius: Lina Ruibienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama