Keturios Tauragės katalikų bažnyčios

Pirmoji bažnyčia

Kovo 21 d. minėjome Tauragės 518-ąjį gimtadienį. 1507 m. pirmasis Tauragės rašytinis paminėjimas sutampa ir su katalikų bažnyčios fundaciją žyminčiu dokumentu. Dokumentas žinomas tik iš jo patvirtinimo teismų aktuose 1635 m. Originalas neišlikęs. Iš tiesų faktą, kad bažnyčia įsteigta XVI a. pradžioje liudija tik XIX a. pradžios raštas, kuriame ginčytasi, kada įsteigta bažnyčia. Tame rašte minimi faktai iš kažkokių bažnyčios dokumentų, kurie iki mūsų laikų irgi neišliko. 1808 m. rašte Rusijos valdžiai Tauragės klebonas Florijonas Zostovskis minėjo, kad pirmasis klebonas Jonas, buvęs Goštauto kapelionas, išbuvo Tauragėje 27 metus – iki 1534 m., kai parapiją perėmė klebonas Andriejus (iki 1552 m.). Tuomet dokumento originalą atėmė Tauragės savininkas evangelikas Merkelis Šemeta, kartu su bažnyčiai anksčiau priskirtomis žemėmis Kangailuose, Prūdiškiuose ir Visbutuose. Kyla abejonių dėl šalia bažnyčios 1507 m. kartu įsteigtos mokyklos (antros Žemaitijoje). Tyrėjai mano, kad ši visgi įsteigta gerokai vėliau. Bažnyčios fundatoriumi įvardytas Baltramiejus buvo Stanislovas Bartošaitis – Tauragės savininkas. Mokslininkai pastebi, kad kovo 21 d. šis asmuo jau buvo kalėjime, tad fundaciją tikriausiai surašė kitu metu arba tai padarė jo žmona Jadvyga. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1635 m. vizituodamas Tauragę rado bažnyčią apleistą, apgriuvusią. Po kelių metų klebonas Stanislovas Dobryka skundėsi, kad bažnyčią per Švč. Trejybės šventę nusiaubę kitatikiai. Motiejus Valančius apie tai rašė: „Vyskupas, atvažiavęs į Tauragę, rado bažnyčią apleistą, neuždarytą ir mažne į kūtę apverstą. Gavo dar žinią, jog liuteriai katalikus, į tuos tuščius namus

Antroji bažnyčia

1639 m. vizitacijos akte jau minima nauja, dar neužbaigta bažnyčia, kurioje altoriai esantys seni. Maždaug tuo metu bažnyčiai galėjo būti suteikti trys titulai: Švč. Trejybės, Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Baltramiejaus. Martynas Mažvydas XVI a. laiške dar mini šiose apylinkėse buvus svarbius Dievo Kūno ir šv. Jurgio atlaidus, kurie tradicijoje išliko svarbūs dar ilgai. Ši antroji bažnyčia gan greit sudegė. Tikriausiai per antrąjį Šiaurės karą (1655–1660 m.) ją sudegino Švedijos kariuomenė . Nėra žinoma, kur stovėjo pirmosios dvi bažnyčios, tačiau turint galvoje, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę (dabar dalis jos likę neužstatyta – Senamiesčio skveras), o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje.

Trečioji bažnyčia

Trečiasis bažnyčios pastatas jau buvo statomas dabartinėje bažnyčios vietoje, toliau nuo tuometinio miestelio centro. Statyba XVII a. antroje pusėje rūpinosi Žemaitijos vyskupas Kazimieras Pacas, vyskupijos kancleris, Tauragės klebonas Jokūbas Linevičius. Ši naujoji medinė bažnyčia vis paremontuojama stovėjo net 226 metus, kol ją nugriovė 1899 m. ruošiantis statyti dabartinę mūrinę. Deja, iki šiol nėra surasta nė viena nuotrauka, ar piešinys, kaip ta bažnyčia atrodė. Maldos namai baigti statyti 1673 m., o pašventinti tik 1677 m. Iki tol keletą dešimtmečių katalikai rinkdavosi į nedidelę laikiną koplytėlę. Vidaus įrengimas užtruko iki 1705 m., jau mirus abiem iniciatoriams. Trakų tijūnas ir Tauragės seniūnas Mikalojus Pranciškus Rosochackis įsipareigojo užsakyti ir apmokėti didžiojo altoriaus gamybą. Kaip atrodė bažnyčia, bandykime įsivaizduoti remdamiesi 1697 m. vizitacijos aktu. Tuo metu jos titulai buvo Švč. Trejybės ir šv. Jono krikštytojo. Turėjo kupolą, dažytą auksine spalva. Proporcinga, su 11 langų, ant mūro pamatų, su 6 kolonomis viduje. Didysis medinis altorius dažytas juodai, su 4 kolonomis, tarp kurių pastatytos medinės šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros. Viduryje buvo Švč. Trejybės paveikslas. Antrajame altoriaus tarpsnyje tarp šv. Mikalojaus ir šv. Cecilijos skulptūrų įstatytas šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Dar aukščiau – tarp dviejų angeliukų apskritimą formuojančiuose spinduliuose buvo Švč. Marijos ėmimo į dangų paveikslas. Skulptūros ir kolonos paauksuotos.

Kaip savo straipsnyje aprašo Mindaugas Paknys, antrasis altorius kairėje pusėje taip pat buvo iš trijų tarpsnių, dažytas ir paauksuotas. Šio altoriaus pirmame tarpsnyje stovėjo šv. Jokūbo ir šv. Stanislovo skulptūros, o centre Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Rašyta, kad jį bajoras Radvilavičius parsivežęs iš sudegintos maskvėnų pilies ir dovanojęs Butkiškės bažnyčiai. Sutikus bajoro įpėdiniams, paveikslas perkeltas į Tauragę. Antrajame tarpsnyje iš šonų stovėjo šv. Kazimiero ir šv. Apolonijos skulptūros, o vidury – šv. Baltramiejaus – bažnyčios globėjo paveikslas. Aukščiau irgi buvo du angeliukai, laikantys Jėzaus vardo monogramą.

Ant sienų kabojo 22 paveikslai. Buvo ir nešiojamas altorėlis su Švč. Trejybės vienoje ir šv. Onos – kitoje pusėje. Sakykla buvo paprasta. Vargonų tuomet dar nebuvo, tik senas pozityvas (maži, vieno manualo, dažniausiai kilnojami vargonai).

Praėjus 90 metų vizitacijos akte 1787 m. altorius minimas tas pats, tik dažytas nebe juodai, o melsvai. Kairysis altorius irgi buvo išlikęs beveik toks pat. Tik šv. Kazimiero altorius iškeltas toliau į navą, o jo vietoje įrengtas šv. Juozapo altorius, kadangi minėto šventojo brolija bažnyčioje įkurta 1719 m. Naujojo altoriaus pirmame tarpsnyje buvo šv. Šeimos paveikslas, aukščiau – šv. Onos atvaizdas. Minimas naujas liturginis indas – monstrancija su karūnėlę laikančiais angeliukais, Dievo Tėvo figūrėle ir šv. Dvasios balandžiu.

XIX a. pradžioje pastatyta nauja varpinė ir klebonija. Minimos dvejos katalikų kapinės: šventoriuje ir pusė varsto už miesto. Tai būtų už 530 metrų pagal dabartinius matmenis. Nors realus atstumas gerokai mažesnis (apie 300 m), bet turimos galvoje, matyt, kapinės dabartinių Kultūros rūmų vietoje ir sunaikintoji jų dalis, buvusi perkaso vietoje, kur Dariaus ir Girėno gatvė dabar leidžiasi žemyn link tilto. Per visą laiką taip ir nepastatyta špitolė (prieglauda vargstantiems), kokios įprastai būdavo prie parapinių bažnyčių. XIX a. pradžioje senajame altoriuje vietoj šv. Kazimiero pakabintas šv. Jono Nepomuko paveikslas. 1821 m. rašyta, kad chore (balkone) yra nauji 11 balsų vargonai. Krikštykla įtaisyta šv. Jurgio altorėlio mensoje (stale). 1845 m. ant senojo altoriaus vėl grąžintas Kazimiero paveikslas, o Nepomuko perkeltas į antrą tarpsnį, greta pakabinant šv. Martyno paveikslą. Iš šv. Roko, Jurgio, Antano paveikslų sudėliotas penktas altorius. Laikui bėgant kitos bendruomenės pasistatė mūrinius maldos namus: liuteronai 1843 m., žydai 1857 m., stačiatikiai 1874 m. Katalikams statyti trukdė okupacinė Rusijos valdžia, viešpatavusi krašte nuo 1795 m. Mat po 1863 m. sukilimo uždrausta naujų katalikų maldos namų statyba ir remontas, taip siekiant sparčiau surusinti Lietuvą.[iii] Tam sugalvodavo įvairių priežasčių: kad neužteks lėšų statyboms baigti, kad bažnyčią pastačius pirmiau nei cerkvę, stačiatikiai eis pas katalikus. Pagal tuometinį planą bažnyčia turėjo būti visai kitokia, nei galiausiai buvo pastatyta. Pagrindiniame fasade iš šonų turėjo kilti du gana ploni bokštai, prie pagrindinės navos priglaustos siauros navos, viduje 4 kolonos, 8 sudvejintų langų poros, dar 2 poros prieangyje ir 2 presbiterijoje.[iv] Teigiama, kad šiam reikalui Tauragės dvaro plytinėje įsigytas plytas valdžia nusavino gretimos cerkvės statybai. Draudimas statyti bažnyčias atšauktas 1897 m. Senoji medinė 1673 m. statyta bažnyčia mažai pakitusi, bet jau suvargusi, išstovėjo iki pat 1899 m.

Ketvirtoji bažnyčia

Galiausiai lėšos ir plytos vėl buvo surinktos, o statybų tais pačiais 1899 m. ėmėsi aktyvus klebonas Vincentas Kemėšis. Dabar jau primiršta, bet anksčiau dar daug dešimtmečių prisiminta išskirtinė aktyvi asmenybė. Taip nutiko, kad istoriografijoje statybos nuopelnas dažnai priskiriamas Fabijonui Kemėšiui, kuriam Vincentas buvo dėdė (tėvo brolis).[v] Išpainiokime šį netikslumą.

Tauragės parapijos klebonu Vincentas dirbo nuo 1897 iki 1905 m. Paskui perkeltas į Mosėdį, tačiau už žmonių kurstymą prieš caro valdžią grąžintas į Tauragę. Vos grįžęs ėmė organizuoti lietuviškus vakarus su vaidinimais. 1908 m. įsteigė šv. Juozapo darbininkų draugiją, kuri atidarė savo biblioteką su skaitykla, pieninę, siuvyklą, batsiuvių dirbtuves, jaunimą mokė amatų. Prasidėjus karui 1914 m. vasaros pabaigoje V. Kemėšis paskirtas miesto apsaugos komiteto pirmininku. Rugsėjo viduryje Vokietijai užėmus miestą, dvasininkas paimtas įkaitu už tai, kad miestas nesumokėjo kontribucijos ir išvežtas į Prūsiją. Apie 1916–1917 m. grąžintas į Tauragę. Dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, kuri paruošė sąlygas Lietuvos Nepriklausomybei skelbti. Šiam žmogui 1987 m. Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių proga bažnyčios viduje įrengta memorialinė lenta. Tuo tarpu Fabijonas irgi dirbo Tauragėje, tik vikaru, parapijos administratoriumi, kurį laiką pavadavo besigydantį dėdę Vincentą. Prisidėjo prie lietuviškų vakarų organizavimo, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rašė „Tėvynės sargui“.

Žinome unikalią dar statomos bažnyčios nuotrauką, kuri datuotina 1900 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma fotoplokštelė, kurioje bažnyčia dar be bokšto, be stogo, netinkuota. Priešais įėjimą stovi 8 vyrai su kepurėmis, 7 skaromis apsigobusios moterys, 3 vaikai, irgi su kepurėmis. Dalis žmonių stovi ant akmenų krūvos, aplink fasadą matomi sukalti pastoliai. Naujoji bažnyčia baigta 1903 m., pašventinta 1904 m. rugpjūčio 1 d. Matyt apie 1904–1910 m. išleistas atvirukas su bažnyčios nuotrauka. Iš jos matome, kad senasis bokštas buvo keturkampis ir aukštesnis už dabartinį. Šventorius aptvertas paprasta lentine tvora. Antrasis atvirukas išleistas vėliau, apie 1912–1914 m. ir jau matome mūrinę šventoriaus tvorą, išlikusią iki šių dienų. Atvirukai itin reti, tačiau vieną jų turi įsigijęs Tauragės krašto muziejus. Nors bažnyčios projektas nerastas iki šiol, bet pagal braižą specialistai priskiria švedų architektui Karlui Eduardui Strandmannui, kuris Lietuvoje suprojektavo apie 30 bažnyčių, daugiausia Žemaitijoje. Su senuoju bokštu bažnyčia buvo labai panaši į to paties architekto projektuotą Alantos bažnyčią.

Deja, vos po 11 metų naująjį bažnyčios bokštą 1915 m. užminavo ir susprogdino vokiečiai. Griūdamas bokštas sunaikino ir didelę dalį stogo, fasado konstrukcijų, chorą su vargonais. „Prie bažnyčios buvusioje cementinėje – sudegusiame betoniniame pastate – įkurta bažnyčia. Sienos nelygios, mūrinės, grindys išklotos plytomis, stogas – skiedrinis. Vėjas privarydavo sniego ir vandens. Vėliau parapijiečiai melstis vykdavo į Pajūrėlio bažnyčią. Klebonas atstatymo darbus pradėjo 1921 m. ir baigė 1925 m., kuomet Švč. Sakramentas iškilmingai įneštas į bažnyčią. Dėl lėšų trūkumo tada nepajėgta atstatyti bokšto.

Autorius: Darius Kiniulis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama