Muziejaus ekspozicijoje – ir per vandenyną keliavusi gimnazisto kepurėlė
Alio Raseiniai
Turinį įkėlė
Miesto svečiai, apsilankę Raseinių krašto istorijos muziejuje, dažnai tarsteli: „Pavydime raseiniškiams tokio turtingo muziejaus su įdomiomis ekspozicijomis.“
Pavydėti tikrai yra ko – per 50 gyvavimo metų muziejuje sukaupta 55 tūkstančiai eksponatų.
Raseinių krašto istorijos muziejaus veikla nukreipta į šių dienų lankytojų poreikius: šiuolaikiškos ekspozicijos, edukaciniai užsiėmimai, teminės, istorinės, profesionalų ir mėgėjų meno parodos, mokslinės konferencijos ir seminarai, susitikimai, valstybinių švenčių ir atmintinų datų minėjimai. Visa tai sukviečia į jį įvairaus amžiaus ir skirtingų pomėgių žmones.
Muziejaus veikla išsiplėtė už įprastų rėmų – muziejininkai vykdo senųjų kultūros objektų fiksaciją, sunykusių kryždirbystės paminklų atstatymą, organizuoja medžio drožėjų stovyklas, dailės plenerus, miesto ir rajono šventes.
Ko nemato muziejaus lankytojai?
Buvo įdomu sužinoti, kur saugoma tokia daugybė eksponatų, juk ekspozicijose matoma tik nedidelė jų dalis.
Vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Diana Valantinaitė pasiūlė aprodyti saugyklas, kuriose saugomas neeksponuojamas turtas.
„Saugyklų durys ir žaliuzės turi būti atsparios ugniai, kad kilus gaisrui eksponatai nenukentėtų. Taip pat saugyklose turi būti palaikoma tam tikra temperatūra ir drėgmė, ją išmatuoju kiek-vieną rytą. Saugykloje, kurioje saugomos nuotraukos, tapybos darbai, dokumentai, temperatūra turi būti nuo +18 iki +20 laipsnių. Moderniuose muziejuose yra automatinės saugyklos, ten automatiškai palaikoma reikiama temperatūra ir drėgmė. Mūsų saugyklos pakankamai geros, kituose mažesniuose muziejuose eksponatai saugomi rūsiuose.
Saugyklos nėra nuolatinė muziejininkų darbo vieta, jose eksponatai paskirstomi pagal tam tikrą sistemą, jie surūšiuojami. Kiekvienas popierėlis, kiekviena nuotrauka turi savo šifrą, skaičių, pagal kuriuos jie randami.
Viena moteris atnešė šepetį linams šukuoti ir nustebo, kad tiek daug dokumentų reikia užpildyti, o ji pasirašė tik dovanojimo sutartį. Žmonių dovanojami daiktai yra įtraukiami į apskaitą ir jau tampa muziejaus turtu, kurį nurašyti galima tik gavus kultūros ministro įsakymą. Visos nuotraukos skaitmeninamos, daiktai aprašomi moksliškai. Anksčiau eksponatus aprašydavo ranka apskaitos knygose, dabar sukurta Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema. Neseniai iš Vilniaus gavome Alfonso Svarinsko archyvą, tad darbo ilgam turėsime, kol jį sutvarkysime“, – vedžiodama po popierinių eksponatų saugyklą pasakojo Diana.
Kitoje saugykloje saugomi eksponatai iš medžio ir tekstilės. Čia galima pamatyti medinius skaičiuotuvus, pypkių kolekciją, įvairių senovinių buities rakandų, tautinių rūbų, lovatiesių.
„Čia taip pat kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Kartais į saugyklą įleidžiame vaikus, jiems įdomu paspėlioti, ką anksčiau darė su vienu ar kitu įrankiu, kaip miltus sijojo, kaip duoną kepė. Yra ir dalimis atneštų daiktų. Turėjome 5–6 stakles, vienos jų nukeliavo pas audėją, kitoms trūko detalių, tačiau ir jas saugome. Žodžiu, muziejaus saugyklose atmintis saugoma visapusiškai.
Nuo padovanotų ar iš kitų muziejaus padalinių atvežtų medinių eksponatų reikia išvalyti vabaliukus, todėl jie kurį laiką pabūna atskiroje patalpoje, kad prisitaikytų prie temperatūros – jeigu termitais užkrėstume medinių eksponatų saugyklą, būtų tragedija“, – žurnalistams pasakojo muziejininkė.
Metalinių eksponatų saugykloje saugoma nemažai lygintuvų, samovarų, puodynių. Yra net stilingų rankinių.
Pasak pašnekovės, muziejai eksponatais dalinasi: „Partizanų eksponatai iš mūsų muziejaus važiuos į Signatarų namus, partizanų žeminės dangtis šiuo metu eksponuojamas Karo muziejuje. Mūsų muziejaus ekspozicijoje sudėta apie 5 procentus eksponatų, kiti savo eilės laukia saugyklose.“
Nuo saldainių popieriuko iki fabriko atradimo
Pakilus į ekspozicijų sales muziejininkė Lina Vapsevičienė papasakojo apie išskirtinius eksponatus: „Saldainio popierėlis išskirtinis dėl ant jo esančio užrašo: „Saldainis Vėžių kakleliai. Lietuvių saldainių fabrikas „Gerold“ Raseiniai“. Popierėlis rastas Betygalos miestelyje restauruojant seną valsčiaus pastatą.
1936 m. rugpjūčio 23 d. laikraščio „Diena“ aštuntame puslapyje išspausdintoje žinutėje „Iš senosios žemaičių sostinės – Raseinių“ rašoma: Raseiniuose, Nepriklausomybės gatvėje, saldainių dirbtuvė „Gerold“, kurios savininkas – ponas Samuelis Gezas. Dirbtuvė sutvarkyta pavyzdingai. Ypatingai rūpinamasi švara. Gaminami įvairių rūšių saldainiai, jų skonis geras ir savo kokybe jie prilygsta žinomų fabrikų gaminiams. Kainos vartotojams prieinamos. „Gerold“ saldainiais prekiaujama ne tik Raseiniuose, bet ir kituose Žemaitijos miestuose veikiančiose krautuvėse.“
Šioje saldainių dirbtuvėje nuolat dirbdavo 3–4 darbuotojai. Mieste tarp prekybininkų lietuvių ir žydų tada vyko konkurencinė kova. Jie girdavo savo prekes ir peikdavo svetimas akcentuodami gamintojo tautiškumą arba prekės kokybę. Lietuviai ragindavo: „Pirkite prekę lietuvišką.“ Mokytoja Birutė Laurinaitienė prisimena: „mums žydiškų saldainių nepirkdavo, sakydavo, kad nešvariai padaryti…“ Tačiau žydai visuomet duodavo „bargan“ (į skolą – aut. past.), buvo galima nusiderėti, o brangesnius daiktus parduodavo išsimokėtinai.
Taigi, atsitiktinai rastas saldainių popierėlis atskleidė informaciją, kad anksčiau mūsų mieste, Dubysos gatvėje, buvo saldainių fabrikas. Rastas popierėlis buvo restauruotas, mes jų prispausdinome daugiau ir dabar į juos įvyniotus saldainius „Vėžiukai“ pateikiame kaip suvenyrus lankytojams.
Dar vienas įdomus eksponatas – gimnazisto kepurėlė. Ši kepurėlė priklausė Eugenijui Noakui. Jis 1930 m. baigė Raseinių gimnaziją, 1938 m. studijavo VDU teisės fakultete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, su savimi pasiėmė trispalvę vėliavą, Raseinių gimnazijos gimnazisto kepurėlę, fotografijas, atvirukus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, 1948–1951 m. dirbo advokatu prie amerikiečių teismų Vokietijoje. 1951 m. išvyko į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1955–1957 m. tapo atsisteigusios užsienyje korporacijos „Neo-Lithuania“ pirmininku, 1958–1959 m. buvo Amerikos lietuvių tarybos pirmininku Niujorke.
Jo dukra Giedrė Stankūnienė 2017 m. atvyko į muziejų ir atvežė trispalvę vėliavą, kurią jos tėvelis E. Noakas išsivežė traukdamasis iš Lietuvos. Dukra įvykdė paskutinį jo norą šiuos daiktus grąžinti į laisvą Lietuvą. Vėliau ir kiti daiktai, tarp jų ir gimnazisto kepurėlė, buvo grąžinti į gimtinę. Kaip matome, eksponatai į gimtinę grįžta ir iš užsienio.“
Autorius: Auksė PLUŠČIAUSKĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
