Medicinos paslaugų raida Utenos krašte XIX–XX amžių sandūroje

Dar 1323 metų sausio 25 dienos rašte įvairių Europos miestų piliečiams Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, be kitų specialistų ir amatininkų, kvietė dirbti į Lietuvą ir gydytojus. Kvalifikuota medicinos pagalba tuo metu buvo dar sunkiai prieinama net ir tų laikų galingiesiems – kunigaikščiams. Istoriniuose šaltiniuose yra išlikę įrašų, kad kunigaikščiui Vytautui 1400 metais, o vėliau ir jo žmonai Julijonai bei kunigaikščiams Švitrigailai ir Jogailai buvo suteiktos iš užsienio pakviestų gydytojų paslaugos. Didelį postūmį Lietuvos medicinos raidoje padarė 1579 metais įkurtas Vilniaus universitetas, pradėjęs ruošti būsimus medikus.

Apie kvalifikuotą medicininę pagalbą Utenos krašto gyventojams iki XIX amžiaus pradžios žinių liko nedaug. Žmonės daugiausiai gyveno kaimuose. Susirgę gydydavosi žolelėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais ir kt. Gydymas mūsų krašte savo būdais ir metodais nedaug skyrėsi nuo liaudies medicinos Senovės Egipte. Pagalbos dažnai buvo kreipiamasi į žiniuones, užkalbėtojas, kurios įvairiais ritualais išvarinėdavo „piktąsias dvasias“. Šias paslaugas galima vertinti įvairiai – žmonės tiesiog naudojosi per ilgus amžius sukaupta patirtimi. Paprastai kaime buvo vienas kitas labiau išprusęs gyventojas – gal armijoje mediku tarnavęs, ar iš dvarininkų nusižiūrėjęs, kaip gydomi ligoniai. Atsitikus bėdai, žmonės pas juos ir bėgdavo, klausdavo jų patarimo. O bėdų netrūkdavo – ar vaikelis susirgo, ar kažkas susižeidė, ar skausmai kankino. O kur dar tais laikais siautusios maro, šiltinės, raupų ir kitokios epidemijos. Kaimuose visi pažinojo pribuvėjas, kurios pagelbėdavo gimdymų metu. Tik vėliau, kai gydytojas nebebuvo tokia reta profesija, o gyventojai įgavo bent kiek sanitarinių žinių, padėtis palengva ėmė keistis.

Vyžuonų dvaro absolventai ir gydytojai iš kitų šalių

Pirmosios žinios apie medikų-cirulninkų (barzdaskutys, nuo rus. цирюльник) ir felčerių ruošimą Vyžuonų dvare mus pasiekia iš 1834 metų parapijiečių sąrašo. Dvaro plėtrai didelės įtakos turėjo Eduardas Meistavičius. gerokai apleistą dvarą nupirkęs iš grafo Pliaterio-Zybergo. Valdant E. Meistavičiui buvo išplėstas pieno ūkis, pastatyta plytinė, spirito varykla, teigiamai jį apibūdino ir tuometinis Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika. Jis 1937 metais, panaudojęs JAV gyvenusios sesers palikimą, suremontavo bažnyčią, pastatė dviaukštę modernią kleboniją ir kitus trobesius. Turėdamas komercinių sugebėjimų, klebonas įsteigė ūkininkų sąjungos bankelį-kooperatyvą. Aprašydamas klebono veiklą Algirdas Vyžintas pažymi, kad verslininkiškoji jo pusė sukėlė kai kurių vyžuoniškių nepasitenkinimą, o gal ir pavydą. Tikėtina, kad šių žymių vyžuoniškių darbai paskatino ir medicinos plėtrą Vyžuonų krašte.

Iki XIX amžiaus pradžios buvo steigiamos špitolės – ligoninių pirmtakės. Jomis naudodavosi beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Tokie namai, kurie vėliau tapo prieglauda, buvo prie Aleksandro Balcevičiaus dvaro. Vėliau senelių prieglaudomis ėmė rūpintis savivaldybės. Šalyje didelė dalis špitolių pamažu išsivystė į tikras ligonines.

Pirmoji vaistinė ir ligonbučiai

XX amžiaus pradžioje daugelyje carinės Rusijos sričių siautė epidemijos, sukėlusios skaudžių pasekmių. Dėl medicininio neišprusimo nemažai žmonių mirdavo. Vakarų Europos šalys ėmė nebepriimti grūdų iš Rusijos, todėl reikėjo padėtį keisti. Tik 1843 metais, sudarius Kauno gubernijos viešosios globos valdybą, didesniuose miesteliuose pradėtos statyti ligoninės. Buvo pastatytos 7 ligoninės po 20 lovų. Artimiausios ligoninės įkurtos Ukmergėje ir Novoaleksandrovske (dab. Zarasuose). Nuo 1851 metų pradėtos steigti mažesnės ligoninės, tada vadintos ligonbučiais.

Archyvuose minima, kad pirmoji Utenos vaistinė įsteigta 1847 metais dviejų galų mediniame pastate.

1879 metais Uteną nusiaubė gaisras, kurio metu sudegė apie du trečdaliai medinių miestelio pastatų, tarp jų ir vaistinė bei bažnyčia. Bažnyčią nuspręsta atstatyti iš raudonų Ramoškėnuose degtų plytų, o iš likusių nuo bažnyčios statybos plytų provizoriaus A. Stankevičiaus iniciatyva dabartinėje Kęstučio gatvėje buvo pastatyta nauja vadinamojo „plytų stiliaus“ vaistinė, o pati gatvė tuomet gavo Vaistinės pavadinimą.

Naujas etapas Utenoje – ligoninės steigimas 

Naujas, ryškus etapas, paspartinęs medicinos ir sveikatos apsaugos raidą Utenos krašte, sietinas su jau anksčiau minėto gydytojo A. Vadopalo atvykimu iš Naujamiesčio prie Panevėžio į Uteną 1906 metais. Manoma, kad straipsnelį „Ligonių gydymas senovėje“ (skaitykite jo fragmentą) daktaras parašė jau gyvendamas Utenoje. Tuo metu čia buvo užregistruota 5 150 gyventojų, tačiau miestas neturėjo gydytojo.

1907 metais buvo padėtas kertinis akmuo Utenos ligoninės statyboje. Sklypą statybai dovanojo Utenos dvarininkas A. Balcevičius.

Iškilmingas Utenos ligoninės atidarymas įvyko 1909 metų rugsėjį. Ligoninės pastatas – plytų stiliaus, eksterjerą puošė neoromantiniai-neogotikiniai bokšteliai. Šalia pastatytas mūrinukas gydytojui, atokiau – dar vienas pastatas sergantiesiems užkrečiamomis ligomis.

1915 metais vokiečiai ligoninę uždarė.

Šiuo metu perstatytoje ligoninėje įsikūrusi Šv. Klaros palaikomosios slaugos ligoninė.

Autorius: Edmundas KUTKA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama