Pranas Daunys – tiltas tarp tylos ir tamsos

Pranas Daunys – neeilinė asmenybė Lietuvos istorijoje. Jo indėlis į Lietuvos neregių ir kurčiųjų švietimo bei gyvenimo kokybės gerinimą yra labai reikšmingas, o jo nuveiktų darbų rezultatai nepamatuojami.

Tačiau sovietmečiu P. Daunio nuopelnai, nuveikti darbai ir pati asmenybė buvo ištrinti iš žmonių atminties. Net ir šiandien, kai P. Daunys yra reabilituotas visuomenės akyse, apie jį žino nedaugelis. Spalio 1–31 dienomis Utenos kraštotyros muziejuje vyko projekto „Pranas Daunys. Tylioji gyvenimo pusė“ renginys. Muziejaus rūsyje atidaryta kai kurių išlikusių laiškų ir dokumentų paroda. O apie P. Daunį susirinkusiems pasakojo jo gyvenimą tyrinėjusi Kauno apskrities viešosios Ąžuolyno bibliotekos vyresn. bibliografė Skaidra GRABAUSKIENĖ.

Pranas Daunys gimė 1900 metų rugsėjo 16 d. Utenos rajone, Vyžuonų valsčiuje, Paneveržio kaime. Kai jam buvo dveji, mirė motina, o tėvas su vyresniu broliu išvyko dirbti į Odesą ir Pirmojo pasaulinio karo metu pradingo. Tad augo jis dėdės Juozo Juozapavičiaus šeimoje, kurioje buvo dar 4 vaikai. 

1919 metų birželį jis išėjo savanoriu į kariuomenę. Rudenį buvo sužeistas, bet pasveiko ir iš ligoninės išvyko atgal į frontą.

P. Daunys tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pirmajame pėstininkų pulke, tapo vyresniuoju puskarininkiu. Tačiau jis pasižymėjo ne tik kaip karys. Jau tada prabudo P. Daunio noras skleisti šviesą žmonėms. 1922 metais pulkui stovint Gelvonų valsčiaus Neveronių kaime buvo atsiųsti du jauni leitenantai, kurie pradėjo kareivių švietimą.

Deja, 1923 metų sausio 6 dieną mūšyje netoli Širvintų, baimė užgimė. P. Daunys buvo sužeistas ir, nors ilgai gydytas ligoninėje, regėjimo neatgavo, taip pat ir dalies klausos. Didžiausias jo rūpestis buvo, kaip reikės pragyventi ir išlikti nepriklausomu nuo kitų malonės. Kaip rodo tolesni jo darbai, nebūti našta visuomenei jam buvo labai svarbu, kaip svarbu buvo ir kad kiti aklieji nebūtų našta.

Sovietmečiu prasidėjo didieji P. Daunio vargai. Nustumtas į užmarštį, negaudamas pajamų, žlugus šeimyniniam gyvenimui, jis neturėjo iš ko pragyventi. Kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą su prašymu dėl pensijos, kurią jam, kaip buvusiam savanoriui, nustojo mokėti. Prašė atsižvelgti į jo nuopelnus akliesiems ir kurtiesiems. Tačiau jis buvo laikomas apgailėtinu buržuazijos veikėju ir 1962 metais mirė nuo insulto skurde, paniekintas ir apleistas.

Reabilituotas P. Daunys buvo tik 1991 metais, kai buvo surengta konferencija jo garbei, o tikrieji jo nuveikti darbai pristatyti visuomenei. 1992 metais įkurtas Katalikiškasis Prano Daunio fondas akliesiems remti. Paminklas P. Dauniui pastatytas tik 2014 metais.

Brailio raštas Lietuvoje

Iš tiesų, labai gerai, kad gen. V. Nagevičius įtraukė P. Daunį į siunčiamų mokytis sąrašą. P. Daunio išvykimas nulėmė tai, kad jam grįžus, pajudėjo aklųjų reikalai Lietuvoje. Pirmą kartą istorijoje imta suvokti, kad neregiai gali dirbti, o ne elgetauti. 

Karo invalidams šelpti komiteto reikalų vedėjas maj. Petras Šeštakauskas 1925 metų gegužę buvo Rygoje, kad susipažintų su latvių karo invalidų gyvenimu, taip pat aplankė ir Rygos aklųjų institutą. Tada ir sutarė, kad jie priims kelis lietuvius neregius, kurie, pasimokę, galėtų organizuoti darbą Lietuvoje. 

1926 metų liepos 24–25 dienomis Liaudies namuose Kaune įvyko visuotinis aklųjų suvažiavimas. Suvažiavimo metu buvo įkurta Lietuvos aklųjų sąjunga, priimti įstatai, kuriuose, be šelpimo, buvo numatytas ir Aklųjų instituto steigimas.

Aklųjų institutas buvo įkurtas 1928 metų vasario 27 dieną. 

Muzikos palytėtas

Muzika lydėjo P. Daunį nuo pat vaikystės, kai dar piemenaudamas jis pasiėmė kaimynų išmestą sulūžusį smuiką, jį suklijavo ir griežė ganydamas gyvulius. Matydami tokį norą groti, teta su dėde nupirko jam lūpinę armonikėlę. Augdamas jis norėjo daugiau ir taupė pinigus didesniam instrumentui. Teta pridėjo likusią sumą ir Pranas nusipirko armoniką, nors ir seną, bet gerą. Ji lydėjo jį ir į frontą.

Dar gyvendamas invalidų bendrabutyje pirmą kartą paėmė į rankas kankles ir išmoko jomis groti. Nuo tada muzika tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Kaip jis pats rašė: „Muzika mano sielos saulė“. Kanklės užėmė svarbią vietą jo gyvenime, ne kartą jis buvo kviečiamas akompanuoti garsiems to meto muzikantams. Garsiausias nepriklausomos Lietuvos tenoras Kipras Petrauskas, 1931 metais sumanęs įrašyti kelias lietuvių liaudies dainas akompanuojant kanklėms, pasikvietė neregius Jurgį Pratkevičių ir P. Daunį. Plokštelių firma „Colombia“ išleido tris plokšteles, kuriose K. Petrauskas įdainavo keturias liaudies dainas, akompanuojant šiems kanklininkams. 

Muzika P. Dauniui buvo tas akstinas, kuris padėjo jam rasti gyvenimo pilnatvę ir padėti kitiems likimo nuskriaustiems neregiams atrasti gyvenimo džiaugsmą muzikoje.

Rašytojas

Būdamas meniškos prigimties, P. Daunys taip pat buvo ir rašytojas, iš viso išleidęs tris knygas. Pirmoji – 1933 metais išleista prisiminimų knyga „Vargo keliais“. Joje daug autentiškų žinių apie P. Daunio gyvenimą, aklųjų veiklos Lietuvoje pradžią. Pats ją rašė Brailio raštu, o paskui padiktavo perrašinėtojams. Brailio raštu išleista knyga buvo demonstruojama Tarptautinėje aklųjų spaudos parodoje Prahoje 1935 metais. Antroji knyga, išleista 1937 metais, buvo novelių rinkinys „Ties likimo sostu“, pasižymintis būties trapumu, fatalizmu, joje daug vietos skiriama muzikai. Trečioji knyga – „Benius Vanagas“ – buvo išleista 1940 metais. Tai – autobiografinis romanas, kuriame aprašomas kario savanorio gyvenimas. P. Daunys taip pat yra parašęs kelis eilėraščius ir dainas, kurias dainuodavo, grodamas kanklėmis. Visas P. Daunio kūrybinis palikimas 1996 metais buvo publikuotas „Raštuose“. Jo kūryba – tai neįkainojamas šaltinis, tyrinėjant organizuoto aklųjų judėjimo pradžią Lietuvoje.

Publicistas

P. Daunys aktyviai dalyvavo spaudoje, rašė publicistinius straipsnius apie akluosius, būtinybę jiems mokytis, visuomenės požiūrį į žmones su negalia. Jis pirmasis aprašė psichologinę aklo žmogaus būseną ir poreikius. 

Dar viena opi jo keliama tema spaudoje – kurčiųjų padėtis Lietuvoje. Pats būdamas truputį kurčias, jis gerai suprato ir šiuos žmones. O tai, kad ketvirto dešimtmečio pabaigoje kurtieji dar neturėjo nei sąjungos, nei mokyklos, buvo nesuprantamas dalykas. Todėl jis ragino susirūpinti ir kurčnebyliais, kuriems įsilieti į visuomenę būtų žymiai lengviau nei akliesiems. 

P. Daunio iniciatyva buvo suburta grupelė žmonių, kurie 1938 metų kovo 24 dieną įsteigė Lietuvos kurčiųjų-nebylių globos draugiją, o jos valdybos nariu buvo ir P. Daunys. Draugija įsteigė Kurčiųjų-nebylių mokyklą internatą. Mokytojai semtis žinių vykdavo į Latvijos kurčiųjų institutus, patys rengė vadovėlius, pritaikytus lietuvių kalbai, remdamiesi latviškais ir vokiškais vadovėliais.

Autorius: Deividas RIDIKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama