Kalnai, kurių nenunešė nei karas, nei maras

Apie 400 metų gyvuojančią Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradiciją kalbame su kunigu, muzikologu soc. mokslų daktaru Sauliumi Stumbra. Jis yra liaudiškojo pamaldumo praktikų tyrėjas ir ekspertas, atsakingas už Žemaičių Kalvarijų Kalnų giedojimo tradicijos pateikimą į UNESCO nemateralaus kultūros vertybių sąvadą.

Kai kalbame apie kultūros paveldą, dažniausiai mintyse išnyra architektūra, liaudies menas ar senieji amatai. Tačiau yra tradicijų, kurios gyvena ne akmenyje, o žmogaus balse ir širdyje. Viena tokių – Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimas, į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktas dėl savo unikalumo, gyvybingumo ir nepaprastos istorinės tvaros. Žemaičių Kalvarijos kalnų maldos ir giesmės – Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose paplitusi katalikiška liaudies pamaldumo praktika, pradžią gavusi Žemaičių Kalvarijoje ir paplitusi po visas Telšių vyskupijos parapijas, giedama bažnyčiose ir namuose per Gavėnią ir Didžiąją savaitę, taip pat per šermenis bei kitus mirusiųjų minėjimus.

Tai tradicija, kuriai jau daugiau nei 400 metų, ir kuri, kaip sako kunigas dr. Saulius Stumbra, „atlaikė viską – carą, sovietus, gaisrus ir žmonių išblaškytą gyvenimą, nes gyveno žmonių širdyse“.

Straipsnyje kviečiame žvilgtelėti į šios tradicijos istoriją, melodiką ir žemaitišką dvasią – tokią, kokia ji skamba ir šiandien.

Kalnų pradžia: nuo Gardų iki Jeruzalės

Kalnų giedojimo tradicijos ištakos siekia XVII amžiaus pradžią. Būtent tuomet Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius įžvelgė, kad paprastam žemaičiui nuvykti į Šventąją Žemę beveik neįmanoma. Todėl jis nutarė Jeruzalės kančios kelią atkartoti čia, Žemaitijoje.

„Kokiam tūlam žemaičiui iš Batakių ar Plungės nuvykti į Jeruzalę buvo ne tik brangu, bet tiesiog neįmanoma,“ – pasakoja kunigas Saulius Stumbra.

Buvo ieškoma vietovės, reljefu primenančios Jeruzalės aplinką. Kandidatų buvo ne vienas – net Tverai, garsėjantys kalvotu kraštovaizdžiu. Tačiau nugalėjo praktiškumas: vyskupas turėjo žemių Gardų apylinkėse. Ten ir gimė Kalvarija.

Iki šiol pasakojama, kad vyskupas parsivežė Šventosios Žemės ir eidamas per Žemaičių Kalvarijos kalvas ją barstė rankomis, taip simboliškai sujungdamas dvi pasaulio vietas.

Dominikonai – kūrėjai, ne tik statytojai

Vyskupas į pagalbą pasikvietė dominikonus. Jie buvo atsakingi ne tik už koplytėlių įrengimą, bet ir už tai, kas tapo tradicijos šerdimi – Kalnų giesmyną.

Giesmės atkeliavo iš skirtingų kraštų – daugiausia iš Lenkijos, Europos gavėnios repertuaro, tarptautinių bažnytinių himnų. Tačiau įdomiausia tai, jog atvykusios melodijos asimiliavosi vietoje, įgavo žemaitišką skambesį.

„Kad ir kokia melodija ateitų iš svečios šalies, ji netrukus tampa sava. Žemaičiai viską perleidžia per savo balsą, savo širdį,“ – sako kunigas.

Ypač ypatingos trys paskutinės Kalnų giesmės – autentiškai sukurtos būtent Žemaičių Kalvarijai ir iki šiol giedamos tiek Kalnuose, tiek šermenyse.

Tradicija, kurią saugojo žmonės – net sovietmečiu

Per 400 metų tradiciją bandyta naikinti ne kartą. Ji išgyveno: caro priespaudą, kai drausta lietuviška raidė ir kalba, karus ir maro metus, sovietmetį, kai religija vadinta „liaudies opiumu“.

Ir vis dėlto Kalnai nebuvo palaužti.

„Žmonės budėdavo prie koplytėlių, kad jų negriautų, kaip padarė Vilniaus Kalvarijose. Žemaičiai neleido to padaryti,“ – dalijasi kunigas Stumbra.

Sovietmečiu buvo mėginta sukurti pasaulietinius analogus: šermenų ceremonijas su raudonom vėliavom, orkestrėliais, iškilmingomis kalbomis prie kapo duobės. Tačiau niekas nenukonkuravo liaudiškos tradicijos gylio.

Kalnai buvo ne vien religinis ritualas, bet ir psichologinė atrama netekties valandą.

Melodijos kelias: iš ausies į ausį

Kalnų giedojimo stebuklas glūdi ne tik žodžiuose, bet ir melodijose. Jos niekada nebuvo užrašytos. Viskas – iš ausies į ausį, iš žmogaus į žmogų, iš kartos į kartą.

Todėl ta pati melodija skirtinguose Žemaitijos kampeliuose gali skambėti visiškai kitaip.

„Paklausyk, krikščioni Tauragėje ir Plungėje – kartais net neatpažintumėt, kad tai ta pati giesmė,“ – juokiasi kunigas.

Giedojimas – dialoginis: vyrai gieda savo eilutes, moterys – savo. Pravadininkas veda, o kiti prisijungia liaudiškai sakant „prituravoja“. Tai sukuria ypatingą, tik Kalnams būdingą muzikinį „kvėpavimą“.

Kai XIX a. į tradiciją atėjo orkestrai, ji dar labiau suklestėjo. Orkestrai padėdavo giesmininkams pailsėti, suteikdavo iškilmingumo.

Ir vis dėlto, anot kunigo, geriausi tradicijos saugotojai buvo tie, kurie nepataikaudavo publikai.

„Vienas ilgametis Žemaitijos giesmininkas sakydavo: tegu tie dūdoriai triūbija, o mes giėdam kaip giėdojom. Tai buvo tikri tradicijos sargai.“

Vaikystės prisiminimai, kurie lieka visam gyvenimui

Kunigas Stumbra juokiasi, kad giedoti Kalnus pradėjo nuo pat vaikystės.

„Kad vaikai po šermenis nelakstytų, suaugusieji, mus, vaikus, susodindavo giedoti Kalnus. O kai pravadininkas pamatė, kad tas vaikioks neblogai traukia, liepė giedoti kartu. Nuo tada ir giedu Kalnus iki šiandien.“

Ši tradicija perduodama ne knygomis, o gyvu buvimu. Ji į žmogų įsigeria kaip kalbos skambesys, kaip tarmės ritmas.

Tradicija, kuri gyva tiek, kiek gyvi žmonės

Žemaičių Kalvarijos Kalnai – ne muziejinė vertybė, o gyvas paveldas, kuriame susipina istorija, muzika, tikėjimas ir žemaitiškas charakteris. Tai tradicija, kuri išliko per 400 metų todėl, kad ją saugojo žmonės. Ir šiandien ji skamba lygiai taip pat – gal kitomis melodijomis, kitais balsais, bet su ta pačia širdimi.

„Kol bus kam giedoti – bus ir Kalnai,“ – sako kunigas Saulius Stumbra.

Autorius: Rima Latožienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama