Tremties ir rezistencijos liudytojas Gediminas Katinas

Gediminas Katinas – vienas iš žmonių, kurių gyvenimo kelias tapo gyvu liudijimu apie sovietinės okupacijos laikotarpio išbandymus. Tremtinys, aktyvus Sąjūdžio dalyvis, ilgametis Tauragės politinių kalinių ir tremtinių skyriaus pirmininkas, jis visą gyvenimą skyrė istorinės tiesos puoselėjimui, rezistencijos atminimo įamžinimui ir bendruomenės telkimui. 2025 m. gegužės 30 d. jam būtų sukakę 95 metai. Tai proga prisiminti jo gyvenimo kelią ir įvertinti indėlį į tremtinių bendruomenės stiprinimą bei istorinės atminties išsaugojimą.

Gediminas Katinas gimė 1930 metų gegužės 30 dieną Molėtų raj. Giedraičių kaime. Šeimoje buvo du sūnūs – Gediminas ir Mindaugas. Prasidėjus rezistenciniam karui, 16-etis Gediminas prisidėjo prie Lietuvos laisvės kovotojų, prie tėvo Jono Katino vadovaujamo partizanų būrio. Būryje buvo 57 vyrai. 1945 metų gruodį per Giedraičių ir Puščios miškų valymus tėvas buvo nušautas.

Baisiausi atsiminimai visgi Gediminui Katinui buvo 1946-ieji metai, kuriais jis pasidalijo straipsnyje „Katiniokas, bandito sūnus“ („Valstiečių laikraštis“, 1996-05-21, Nr. 39). Tų metų balandžio mėnesį jis vykdė užduotį – lenkų partizanams pristatė 50 kg svorio kuprinę, kurioje buvo lašiniai, duona, sviestas, kumpis. Už maistą iš lenkų partizanų jis turėjo gauti ginklų, šovinių, granatų. Sandėris pavyko. Nors netoli Pabradės kaimiečiai G. Katiną perspėjo, esą kažkur apylinkėse buvo pasirodę 16-osios lietuviškos divizijos kariai, bet jaunasis partizanas ypatingų atsargumo priemonių nesiėmė ir ankstų rytą pakliuvo lietuviams, tarnavusiems rusams, į rankas. Išvydęs prieš save ginkluotus vyrus, lietuviškai šnekančius, partizanų ryšininkas kaip ir apsidžiaugė, nes pagalvojo, kad tai savi, kad tai partizanai. Deja, džiaugsmas truko neilgai. Vienas iš vyrų jį atpažino ir pasakė, jog jis – bandito Katino sūnus. Prisiminimuose G. Katinas teigė, jog lietuviai iš 16-osios lietuviškos divizijos jį taip spardė, kad net žiežirbos iš akių šokinėjo.

1946 metais Gediminas Katinas buvo ištremtas į Sibirą. Nors dar buvo nepilnametis, jam skirta 10 metų lagerio. Bausmę atliko sunkiųjų darbų lageriuose Norilske. Jo mama kartu su broliu Mindaugu atsidūrė Igarkoje. Lageryje Gediminas patyrė visus tremties sunkumus – šaltį, badą, alinantį darbą ir nuolatinius žeminimus. Būtent ten jis sutiko savo būsimą žmoną Kazimierą Brazaitę, taip pat tremtinę, Kęstučio apygardos partizanų ryšininkę. 1954 m. pora apsivedė. Sibire gimė trys jų vaikai: Mindaugas, Virginija ir Danutė – skaudus įrodymas, kad tremtis palietė ne tik vieną kartą, bet ir visą šeimos istoriją. Šeima į Lietuvą sugrįžo 1958 metais.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Gediminas Katinas nuo pat pirmųjų dienų aktyviai įsijungė į politinę veiklą. 1990 m. buvo išrinktas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės skyriaus pirmininku, vėliau prezidentu. Tais pačiais metais buvo išrinktas ir Tauragės rajono Tarybos nariu. Nuo 1992 metų Gediminas Katinas dirbo VSD (Valstybės saugumo departamentas) Tauragės apygardos skyriaus saugumo viršininku. Susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, jis buvo aktyvus Sąjūdžio narys. Jo iniciatyva buvo organizuojami minėjimai, renginiai, istorinių vietų įamžinimas, bendruomenės susitikimai, skirti tremties ir rezistencijos atminimui. G. Katinas – vienas iš pagrindinių Tauragės politinių kalinių ir tremtinių choro įkūrėjų. Jis taip pat buvo vienas iš Tremties ir rezistencijos muziejaus įkūrimo iniciatorių. Kartu su kitais bendraminčiais jis rinko, fiksavo tremtinių daiktus, eksponavo juos muziejuje. Šis žmogus buvo ne tik organizatorius, bet ir gyvas liudininkas – viešuose renginiuose pasakodavo savo išgyvenimus, dalijosi prisiminimais, liudijo tremties realybę jaunajai kartai. Jo eilės, publikuotos Tauragės „Tremtinio“ choras“ leidinyje (2013 m.) liudija gilią meilę Tėvynei, išgyventą tremtyje ir kovose:

Tėvyne
Ant Tavo aukuro, Tėvyne,
Slapčiausias dėjome viltis
Ir Tavo vardą mes apgynėm,
Kada klajojo čia naktis.
Mes Tavo šventą vardą nešėm
Keliu pavojų ir audrų,
Jis mums lyg saulė tamsią naktį
Nurodė eit kuriuo keliu.
O širdis mūs Tau meile degė,
Brangi šalele Lietuva.
Ir koks bebūtų mūsų kelias,
Tu būsi mums visur miela.

Gediminas Katinas mirė 1996 m. gegužės 3 d. ir buvo palaidotas Tauragėje. Jis paliko ryškią žymę Tauragės krašto istorijoje. Jo gyvenimas – liūdnos, bet itin svarbios Lietuvos istorijos liudijimas. Nors šiandien jo nebėra, jo vardas ir darbai išliko prisiminimuose, muziejaus ekspozicijose ir žmonių širdyse.

Autorius: Aušra Norvilienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama