Šimtmečių tradiciją tęsia Nerijus Alšauskas
Taurages Zinios
Turinį įkėlė
Kalbant plačiau apie Tauragės liaudies meistrus (tautodailininkus) medžio drožėjus, gražiai vadinamus „medinukus“, reiktų, manding, pradėti kalbą nuo Prano Šaulio (1907 - 2001) , kurio medžio darbai buvo atrinkti į Pasaulinę parodą Paryžiuje 1937 metais. Dalyvavimas tarptautinėje Paryžiaus parodoje, kur savo ekspozicijas turėjo net 46 valstybės, buvo pirmas toks didelis Lietuvos pasirodymas tarptautiniu mastu. Šalies ekspozicija buvo įrengta bendrame paviljone kartu su Estija ir Latvija. O Pranas Šaulys – vienas iš žinomiausių medžio drožėjų Tauragėje. Jo gilias tradicijas tęsė ir tęsia du Tomai Šauliai – sūnus (1948-09-08 – 2023-02-09) ir vaikaitis. Žinoma, Tauragės kraštas turėjo ir savo puikių dievdirbių, kryždirbių dar 18-19 amžiuje. Turbūt ir anksčiau. Turi ir dabar. Vien Vlado Liekio iniciatyva kartu su Edmundu Mažrimu Tauragės krašte per porą dešimtmečių pastatyta dešimt! gražių koplytstulpių su Šv, Florijono skulptūromis. Čia tauragiškių darbų sąrašą būtų galima plėsti ir plėsti, tačiau tai jau atskiro rašinio tema.
Būtina paminėti ir po 2-ojo pasaulinio karo pasilikusį Tauragėje gyventi ukrainietį Aleksandrą Fadiną. Šis mokslų ragavęs aukštojoje dailės mokykloje ir lietuvybę, lietuviškas tradicijas labai gerbęs Kazachijoje gimęs žmogus, apie save prie Tauragės kultūros namų, nes ten dirbo direktoriumi, o vėliau liaudies teatro dailininku, subūrė dailės studiją, kur dailės paslapčių mokė gabius Tauragės krašto jaunuolius. Šioje studijoje pradmenis gavo ir vėliau tapo garsiais tautodailininkais Zenonas Radvila, Ona Paulauskienė, fotografas Benjaminas Pocius, Antanas Bagdonas, Juozas Galbogis ir kiti menu besidomintys jaunuoliai.
Tauragiškiai medžio drožėjai dalyvavo garsiose kūrėjų kūrybinėse stovyklos ir sukūrė daug įsimintinų medžio skulptūrų Ablingos memoriale, Raganų kalne Juodkrantėje, kuriant Čiurlionio kelią Druskininkuose ar Tauragės Jūros krantinėje skulptūrų ansamblį ir kitus.
Tradicijos tęsiamos
2025-10-23 Tauragės kultūros centre apdovanoti tradicinės, regioninės ir konkursinės dailės parodos AUKSO VAINIKAS 2025 laureatai ir dalyviai. Regioniniame ture už liaudies vaizdinę dailę pirmąsias vietas laimėjo ir į respublikinį turą pateko tauragiškis Nerijus Alšauskas ir Edita Jurkšaitienė iš Smalininkų. Jie mūsų kraštą nuo 2025 m. gruodžio 5 d. iki 2026 m. sausio 6 d. atstovaus finalinėje parodoje, kuri vyks Užutrakio dvaro rūmuose. Dalyvių darbus vertino penkių narių kompetentinga komisija.
Į „Tauragės žinių“ klausimus sutiko atsakyti regioninio konkurso laureatas, plačiai žinomas medžio drožėjas Nerijus Alšauskas.
Jūsų vizitinė kortelė: kur šaknys, kur gimėt, kur mokėtės, kada tapote tautodailininkų sąjungos nariu, kaip save galėtumėt pristatyti „Tauragės žinių“ skaitytojams?
Gimiau 1977 m. Plungėje. Taip susiklostė aplinkybės, kad iki septynerių metų augau pas močiutę Tauragės raj. Mažonų kaime. Porą metų mokiausi dar senojoje Mažonų pradinėje mokykloje, o likusieji, iki devintos klasės – Plungėje. Pagal specialybę esu statybininkas, mokiausi Šilutės statybininkų mokykloje. Kas dėl medžio drožybos – esu savamokslis, vaikystėje, paauglystėje labiau piešdavau, lipdydavau iš plastilino. Apie medžio drožybą tik pasvajodavau. Tautodailininkų sąjungos nariu tapau 2012 metais. Skaitytojams galiu pasakyti – laikau save kūrėju.
Kaip atsirado noras bendrauti su medžiu, kurti medžio skulptūras? Gal čia buvo Jūsų genuose užkoduota? Ar šeimoje, giminėje buvo menininkų: drožėjų, dailininkų, skulptorių ir pan.?
Vaikystėje man didžiulį įspūdį darė senosios medinės skulptūros, kurias aš matydavau parkeliuose Plungėje, „Minijos“ meistrų suvenyrai, močiutės prieš miegą paskaitytos pasakos. Tikriausiai būtų galima ir daugiau dar ką išvardinti, tačiau, manau, kad tai svarbiausi momentai, kurie lėmė mano kaip asmenybės formavimąsi.
Jeigu kalbėti apie skulptūrą, manau, kad tai tam tikra tarpusavio bendravimo forma. 2001 metais gimus dukrai, kilo noras pasisakyti: taip gimė ir pirmoji skulptūra iš ąžuolo. Ir man tai patiko. Nors ir su pertraukom, bet nuo tada skulptūra iš medžio tapo dar viena bendravimo forma.
Esam žemaičiai, lietuviai tad medis visada mus supo, gal todėl jis ir buvo pasirinktas. O dėl genų – yra giminėje ir stalių, ir audėjų, margučių margintojų, netgi eilėraščius rašiusių.
Kokios temos jus labiausiai domina, kaip ateina idėjos, kas paskatina kurti vienokį ar kitokį darbą?
Konkrečios temos negalėčiau išskirti, juk daugelį dalykų sukūrė žmogus ir jos vienaip ar kitaip įdomios. Gal todėl mano kūriniuose žmonių skulptūrų daugiausia.
Ar tenka dirbti pagal užsakymus, kur yra nurodoma, kas turi būti medžio skulptūroje ir kaip turėtų atrodyti kūrinys. Ar tai nevaržo menininko? Ar užsakovai būna patenkinti, ar nekyla kokių nesutarimų, ginčų, diskusijų?
Pagal užsakymus tenka dirbti. Dėl ginčų ar nesutarimų? Prieš priimant užsakymą vyksta aptarimas: kas turėtų atsispindėti kūrinyje, kas klientui svarbu, kokie įvykiai lėmė šį pageidavimą.
Taip, tai ne laisva kūryba ir tai šiek tiek varžo, bet po kiekvieno tokio sandėrio lieka kažkoks naujas supratimas.
Kokie Jūsų mėgstamiausi darbo įrankiai?
Dirbu su įvairiais įrankiais: grandininis pjūklas, elektriniai įrankiai, paprasti kaltai. Turbūt mėgstamiausi tie, su kuriais tiksliausiai ištransliuoji pageidaujamą rezultatą.
Kokiose pleneruose ar kūrybinėse stovyklose, parodose teko dalyvauti ir ką toks dalyvavimas (jei buvo) duoda menininkui?
Ko gero labiausia įsiminė vienas iš pirmųjų plenerų Lenkijoje Zatonieje 2012 metais. Tikslaus plenerų skaičiaus negaliu įvardinti, tiesiog jų buvo labai daug. Į plenerą ar stovyklą važiuoju noriai, ypač kai pakviečia pirmą kartą – sutinki naujų meistrų, menininkų, žmonių. Tolimesnei kūrybai tai duoda labai daug.
Išvardinkite savo darbus, kurie Jums atrodo labiausiai pavykę. Jūsų darbų geografija juk neapsiriboja vien tik Tauragės kraštu, darbai turbūt plačiai Lietuvoje yra pasklidę, o gal ir užsienyje jų yra?
Labiausia pavykę darbai - apie kuriuos kalba ne autorius, o žiūrovas. Ir tai nebūtinai didelė skulptūra. O labiausiai įsiminė aštuonios skulptūros Rusnėje: skirtingos temos, įdomus darbas, geri prisiminimai. Dėl darbų užsienyje, kartais leidžiu sau pajuokauti, kad mano darbai daugiau pasaulio apkeliavo negu aš.
Laimėjote regioninėje konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“ kelialapį į respublikinę parodą-konkursą. Kurie darbai buvo atrinkti ir kada vyks paroda Užutrakio dvare, kada paaiškės laureatai?
Dėl laimėjimo buvau maloniai nustebintas. Tauragės kultūros centro raginimas sudalyvauti parodoje pastūmėjo mane realizuoti tai, ką seniai brandinau – nedidelių skulptūrų kolekciją. Į respublikinę parodą atrinkti visi dešimt darbų. Parodos pradžia 2025 gruodžio 5 d. ir vyks iki 2026 sausio 6 d.
Teko matyti Jūsų darbus regioninėje parodoje Tauragės kultūros centre. Medžio skulptūros tikrai įspūdingos, išraiškingos, meniškos, neretai pastebimas autoriaus humoro jausmas jose. Kaip siužetinės medžio kompozicijos gimsta? Kas paskatina vienam ar kitam siužetui atsirasti?
Tai skulptūros apie realius žmones: kai kuriuos pažinojau asmeniškai, o kai kurie iš tėvų, senelių pasakojimų. Dėl pastebimo humoro skulptūrose, turbūt dėl to, kad pačios istorijos linksmos, o liūdnus dalykus būdavo geriau nutylėti ir nepasakoti vaikams.
Tauragės tautodailininkai (iš kairės) Tomas Šaulys, Antanas Kazlauskas, Stepas Juška ir Antanas Bagdonas.
Koks medis Jums labiausiai „pasiduoda“ – ąžuolas, liepa, skroblas, uosis.... Kuris mylimiausias?
Daugiausia tenka dirbti su ąžuolu, jis man lengviausiai pasiduoda, gal todėl kad ilgiausiai jį pažįstu. Teko dirbti ir su kitomis medžių rūšimis, apdirbimo ypatumai skiriasi. Viena rūšis labiau linkusi atskilti, kita lengviau lūžta, vienur reikia aštresnių kaltų, kitą medį galima formuoti su šlifavimo popieriumi.
Kaip vertinate Tauragės tautodailininkų dabartinę veiklą? Ar yra koks branduolys, ar bendraujate tarp savęs? Ir ar reikia tokio bendravimo? Ar yra Tauragėje talentingo jaunimo, iš kurių išaugtų tikri tautodailininkai. Ar jis kaip nors skatinamas, mokomas, lavinamas?
Per bendrus susirinkimus su tautodailininkais, kai diskusija pasisuka prisiminimų link, supranti, kad bendravimo, veiklumo, entuziazmo kadaise būta daug daugiau. O ir gretos tautodailininkų retėja. Talentingo jaunimo yra daug, tiesiog gyvenam tokiame laike, kai greitis ir kiti išoriniai veiksniai groja pirmu smuiku.
Gal tautodailė ir išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet, manau, kad senųjų meistrų palikimas vis dar gyvas – tos senos trupančios skulptūros dar tebepasakoja tas istorijas, tereikia prie jų nueiti.
Ką šiuo metu kuriate, kokie ateities planai?
Pasakyti galiu tik tiek, kad planų turiu.
Ačiū už pokalbį ir linkime respublikinėje parodoje-konkurse „Aukso vainikas“ gerokai apskabyti lauro medį...
Autorius: Eugenijus Šaltis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
