Kabelių bažnyčios varpo istorija

Kabelių bažnyčios varpo istorija...Dienos šviesą išvydo knyga „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia istorijos vingiuose“ – išsamus mokslinio-populiarinamojo pobūdžio leidinys, skirtas bažnyčios bei parapijos istorijos tyrimui, kuriame yra aprašyta ir Kabelių bažnyčios istorija... Knygoje „Alovės Švč. Trejybės bažnyčia istorijos vingiuose“ publikuojamas aloviškės Auros Grigaravičiūtės-Česnulienės straipsnis „Ką liudija Alovės bažnyčios varpo dūžiai? Šioje publikacijoje moksliniais pagrindais ištyrinėtas ir aprašytas vienas iš buvusių Alovės bažnyčios varpų, kuris istorinių realijų eigoje nuo 1925-ųjų džiugina Kabelių parapijos tikinčiųjų širdis. Varpų dūžiai nuo seno lydėjo žmogų jo gyvenimo kelyje: jie pasitikdavo gimusį, pranešdavo apie šventes ar nelaimes, kviesdavo į šv. Mišias, palydėdavo į paskutinę kelionę. Kas gi tas varpas? Klausimas gali pasirodyti keistas. Tačiau kiek žmonių iš arti matė sunkiai prieinamus, kažkur aukštai, varpinėse, kabančius varpus? Pagal „Muzikos enciklopedijos“ siūlomą apibrėžimą, varpas yra stacionarus muzikos instrumentas. Dažniausiai būna tulpės žiedo pavidalo. Stacionarūs varpai atsirado senovės Kinijoje. Tačiau Europos varpai turi savitą ir unikalią istoriją. Jie pirmiausia pradėti lieti Pietų Italijoje, galbūt, dar V ar VI a. Jau VII a. varpai pradėti plačiau naudoti krikščionių bažnyčiose ir iki XI a. išplito po visą Europą. Popiežius Grigalius XIII (popiežiavo 1572–1585 m.) išleido įstatymą, kad visose katalikų bažnyčiose auštant, per pietus ir brėkštant vakarui skambintų poteriams; kiekvienas žmogus, tris kartus per dieną kalbėjęs „Angelo pasveikinimą“, gaudavo 40 dienų atlaidų. Nuo XII a. Vakarų Europoje įsitvirtino varpų šventinimo tradicija, jiems suteikiant simbolinius, dažniausiai šventųjų asmenų, vardus. Varpuose dažnai įkomponuojami įrašai, datos, liejiko ar varpo fundatoriaus vardai ir pavardės. Nuo XIII a. įsigalėjo tradicija varpus puošti ornamentų juostomis, figūrinėmis reljefinėmis kompozicijomis. Dažniausiai varpai buvo liejami iš bronzos (apie 78 proc. vario ir apie 22 proc. alavo lydinys), nuo XIX a. plačiau pradėti naudoti geležies lydiniai – ketus ir plienas. Lietuvoje varpai paplito nuo XIV a., kai buvo įvesta krikščionybė. Tačiau varpai buvo liedinami jau seniau – T. Narbutas nurodė, kad pagoniškame Vilniuje 1377 m. nuliejo K. S. Skobeltas. Visais laikais varpai buvo neginčytina vertybė, todėl dėl jų kovota, stengtasi užvaldyti. Vieni jų žūdavo žaibo ar žmogaus neatsargumo sukeltuose gaisruose, kitus pasiglemždavo karo ugnis. 1915 m. vasarą, Pirmojo pasaulinio karo metu, carinės Rusijos valdininkai suprato, kad varpai yra nemenkas strateginės spalvotųjų metalų šaltinis. Įsakyta skubiai juos nukabinti ir išvežti į Rusiją. Varis bei bronza – tai strateginė karo pramonės žaliava, kurios Vokietija itin stokojo. Iš kai kurių Lietuvos bažnyčių varpų išvežti nespėta. Atėję vokiečiai tuos varpus nukėlė ir perliedino. Varpų evakuacijos mastą iliustruoja 1918 m. vokiečių okupacinės valdžios kontroliuojamo laikraščio „Dabartis“ žinutė „Bažnyčių varpų kapinės“. Joje rašoma, kad iš dabartinėje Ukrainoje esančio Charkovo važiuojantys keleiviai Borkų stotyje galėjo matyti vadinamas varpų kapines. Anot korespondento, „tai yra didis laukas, kuris kaip tik užmato akis, regi apgrįstą plotą įvairiausių rūšių bažnyčių varpais, nuo didžiausių iki mažiausių. Buvusioji Rusijos vyriausybė, pasitraukdama iš atiduotųjų dabar vokiečiams kraštų, paėmė bažnyčių varpus ir juos tenai sukrovė“. Tačiau vokiečiai irgi suprato šių instrumentų reikšmę – ir jie negrąžinamai pasisavino daug varpų. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, atsikūrusi Lietuva susigrąžino tik palyginti nedidelę dalį į Rusijos gilumą išvežtų varpų, kiti liko Rusijoje arba buvo pasisavinti lenkų. Antrasis pasaulinis karas varpams taip pat grėsė dideliais nemalonumais, ir ne vien sukeltais gaisrais. Vėl sumanyta varpus panaudoti kaip strateginę žaliavą. Nacių okupacinė valdžia 1942 m. balandžio mėn. pradžioje paskelbė spalvotųjų metalų rinkimo vajų. Tas vajus oficialiai buvo vadinamas „Metalo rinkliava kovai su bolševizmu“. Iš karto susidomėta ir varpais, nes vokiečiai įsivaizdavo, kad Lietuvoje visi bažnyčių varpai nuliedinti iš bronzos. Pirmiausia buvo surinkta išsami informacija apie beveik visus Lietuvoje buvusius varpus. Kauno gebitskomisaras 1942 m. balandžio 14 d. išleido įsakymą iki gegužės 1 d. suregistruoti visų Lietuvos bažnyčių ir kitų maldos namų varpus. Jų registravimo priežiūra pavesta apskričių viršininkams ir jiems pavaldiems policijos pareigūnams. Žinias reikėjo surinkti per valsčių viršaičius ir klebonus. Telefonogramą užregistruoti varpus Alytaus apskrities viršininkas P. Kačinskas išsiuntinėjo balandžio 24 d., o jau kitą dieną „karo reikalams“ į Alytų nuvežtas 118 kg Daugų bažnyčios bronzinis varpas. Iš Ryliškių bažnyčios vietos policininkas su seniūno padėjėju ir kitais paėmė vadinamąjį „didįjį varpą“ ir signaturką. Nedzingės parapijos klebonas buvo priverstas atiduoti du nedidelius varpelius, o trečiąjį, sveriantį 16 kg, spėjo paslėpti. Senosios Varėnos klebonas taip pat buvo spaudžiamas atiduoti turimą varpą. Iš Butrimonių ir Pivašiūnų bažnyčių 1942 m. liepos 6 d. buvo paimta po vieną varpą. Greičiausiai tuo metu po vieną varpą buvo priverstos atiduoti Alytaus Šv. Liudviko bei Alovės bažnyčios. Iš viso Alytaus apskrityje buvo rasti 47 varpai, svėrę 3613 kg. Iškilus didelei grėsmei Lietuvos varpams, žygius juos apsaugoti pradėjo daryti Kultūros paminklų apsaugos įstaiga. Sunkiomis karo sąlygomis buvo pradėta pirmoji Lietuvos varpų inventorizacija. 1942 m. birželio 13 d. Kaišiadorių vyskupijos kurija išsiuntinėjo bažnyčių klebonams Kultūros paminklų apsaugos įstaigos parengtas rotatoriumi atspausdintas anketas „Lietuvos bažnyčių varpų žinios“, kurias pildė parapijų klebonai. Reikėjo nurodyti varpų dydį, medžiagą ir pastatą, kur jie saugomi; pažymėti, ar varpai turi istorinę ir religinę vertę. Į 1942 m. anketas panašios anketos, tik jau spaustuvėje spausdintuose blankuose, 1944 m. pavasarį pateiktos Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Dailės skyriui. Ši įstaiga ėmėsi kai kurių žygių varpams apsaugoti. Dabar šios žinios ypač svarbios, norint atkurti trūkstamus varpų istorijos puslapius. Alytiškė muziejininkė Anelė Šmigelskaitė-Kalašnikovienė 2009 m. rašė: „Klebonas kunigas Petras Lastauskas, stengdamasis išsaugoti bažnyčios varpą, ėmėsi gudrybės. Mažajame bažnyčios bokšte buvo mažas varpas, nukabinęs jį atidavė vokiečiams, o didįjį – paslėpė saugioje vietoje. Taip buvo išsaugotas varpas, kuris ir dabar skamba bažnyčios bokšte, – pasakojo alytiškė M. Tunylaitė-Černiauskienė“. 1849 m. Alovės filijinės bažnyčios, priklausiusios Merkinės dekanatui, kronikoje nurodoma, jog bažnyčia jau turėjusi tokius varpus: 1. Didelis, sveriantis keturis pūdus, su užrašu „IESUS ET MARIA SONET IN CORDIBUS NOSTRIS. ANNO 1750 DIE 6 AUGUSTA“ (Jėzus ir Marija skamba mūsų širdyse. 1750 metų rugpjūčio 6 diena). Kraštotyrininkas Vytautas Valentinas Česnulis papildomai nurodo, jog šį varpą puošė viena ornamento juosta, o ant liemens buvo nuliedinti reljefai, vaizduojantys Jėzų bei Šv. Pranciškų. Tyrinėtojas Gintautas Žalėnas šį varpą aprašo dar išsamiau, teigdamas, jog varpas buvo vidutinio dydžio, jo korpuso aukštis buvo 42 cm, skersmuo 51,5 cm, tačiau svėrė palyginti nedaug – 3 pūdus. Iki 1915 m. varpas priklausė Alovės bažnyčiai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išvežtas į Rusiją. 1916 m. buvo saugomas Maskvos Kremliaus arsenale, bet vėlesnis jo likimas nežinomas. 1926 m. kovo 16 d. Alovės parapijos klebono kun. N. Sabaliausko rašte nurodoma, jog šio Rusijoje pradingusio varpo svoris buvo 50 kg. 2. Sveriantis vieną pūdą ir 20 svarų, be užrašų. 1915 m. buvo saugotas Maskvos Kremliaus arsenale, vėlesnis jo likimas nežinomas. 3. Signaturka, sverianti 20 svarų. V. V. Česnulis, taip pat ir G. Žalėnas pateikia informaciją apie 4-ąjį varpą, svėrusį 5 pūdus. Šis varpas vidutinio dydžio, jo aukštis 44,5 cm, skersmuo 58 cm, dailiai ir gerai techniškai nulietas. Varpo liemens viršų juosia rumbeliais įrėminta įrašo juosta. Joje nurodytas varpą pagaminęs meistras: „W WJLNIE LAŁ KAZIMIERZ DRUSZKOWSKI ZA W CZISCU DUSZE“ (Liejo Kazimieras Druškovskis Vilniuje už sielas skaistykloje). Juostos apačioje išlieta banguota vynuogienojo šaka su lapais ir uogų kekėmis. Jos viduryje, apskritame medalione pavaizduota soste sėdinti Dievo Motina su Vaikeliu ir mažu Šv. Jonu Krikštytoju. Medalionas atkartoja Raffaello Sanzio paveikslo „Madonna della Seggiola“ kompoziciją. Abipus medaliono įrašas „DZWON OFJAROWANY 1859 ROKU DO KOSCJOŁA OŁAWSKIEGO./ LJPCA 25 PRZEZ ANIELĄ Z GIEDIMINOW TANSKĘ (Varpas paaukotas 1859 metais Alovės bažnyčiai. Liepos 25 Anelės Gediminaitės-Tanskos). Nedaug varpų nuliejo XIX a. viduryje Vilniuje dirbęs varpų liejikas Kazimieras Druškovskis (lenk. Druszkowski). Žinoma, kad jis 1839 ir 1841 m. nuliejo kelis varpus Vilniaus bažnyčioms, tačiau jie 1915 m. buvo išvežti į Rusiją ir ten pradingo. Šiuo metu tėra žinomas vienintelis pastarojo meistro 1859 m. Alovės bažnyčiai nuliedintas varpas. Šis varpas iki 1915 m. priklausė Alovės bažnyčiai, vėliau išvežtas ir saugotas Mask-vos Kremliaus arsenalo saugykloje. 1924 m. pabaigoje varpą parsivežė Lenkijos valdžios atstovai, bet jis atiteko tuomet Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte atsidūrusiai Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai, kurioje ir dabar yra. Šis varpas laikytinas bene meniškiausiu XIX a. Lietuvoje nuliedintu varpu. Norint suprasti varpų „migraciją“, reikia šiek tiek prisiminti istorijos įvykius. Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenei labai trūko spalvotųjų metalų šaudmenims gaminti, todėl metalai buvo renkami visokiais būdais. Rusijos karinė vadovybė, nenorėdama vokiečiams palikti varpų kaip tinkamos žaliavos, nusprendė juos evakuoti kuo toliau į Rusijos gilumą, tikintis, jog pasibaigus karo veiksmams, jie bus grąžinti atgal.

Autorius: Gintaras Lučinskas, Alytus

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama