Profesoriui savo šaknų žinojimas – didžiausia paskata dirbti ir kurti (I)

Architektas, paveldosaugininkas, humanitarinių mokslų daktaras prof. Jonas Rimantas Glemža yra kilęs iš garsios Glemžų giminės. Jo tėvas Jonas Glemža, gimęs Kupiškyje, buvo mokytojas, spaustuvininkas, visuomenės veikėjas. Kraštotyrininkės, senųjų papročių puoselėtojos Stefanija, Mikalina ir Elvyra Glemžaitės – J. R. Glemžos tetos. Save jis taip pat laiko kupiškėnu, aktyviai dalyvauja Vilniaus kupiškėnų klubo veikloje.

Profesinė J. R. Glemžos patirtis susijusi ne tik su kūrybine veikla architektūros srityje, bet ir su pedagoginiu, administraciniu, moksliniu darbu.

Su garbiuoju Glemžų giminės atstovu pasikalbėjome apie gyvenimo išmintį, apie kūrybiškumą, kaip jis gimsta, kaip kinta bėgant metams, ir ar iš tiesų egzistuoja vadinamasis kūrybiškumo genas.

Lemtingi pasirinkimai

Pokalbį pradėjome nuo kalbos apie profesijos pasirinkimą. Kas J. R. Glemžą pastūmėjo į architektūrą.

„Matyt, polinkį į architektūrą būsiu paveldėjęs iš tėvo, kuris mėgo piešti, domėjosi dailės dalykais, Lietuvos istorija, kurioje ruseno ir architektūros istorija. Mane irgi domino panašūs dalykai, statybos. Architektūra juk ir yra statybų menas. Pamažu kirbėjo mintis studijuoti šį dalyką. Tėvų draugų dukra buvo architektė. Tai ir jos pavyzdys patraukė.

Kai stojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą, į architektūros studijas pretendavo 4 stojantieji į vieną vietą. Man pasisekė tapti studentu“, – pasakojo pašnekovas.

Kai buvo paskutiniame kurse, į institutą atėjo tuometinės Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos vadovas Antanas Pilypaitis ir jį pakvietė ten dirbti inspektoriumi. Toje inspekcijoje buvo tik keturi darbuotojai.

Taip susiklostė, kad per visą darbinę karjerą J. R. Glemža daugiausia dėmesio ir jėgų skyrė architektūrinio paveldo išsaugojimui. Tai, matyt, prisidėjo ir jo garsiųjų kraštotyrininkių, senojo kupiškėniško paveldo saugotojų tetų Elvyros, Mikalinos ir Stefanijos Glemžaičių, veiklos pavyzdys.

Viskas glaudžiai persipynę

J. R. Glemžos pastangų dėka Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

„Esu šio dalyko iniciatorius. Tuo pradėjau rūpintis dar sovietiniu laikotarpiu. Reikėjo šią idėją paskleisti plačiai pasaulyje rašant apie Vilniaus senamiestį ir jo renovaciją tarptautiniams leidiniams, kad visi suprastų istorinę senamiesčio svarbą pasaulio mastu. Vienas toks išsamus mano straipsnis pateko ir į Italijoje leidžiamą leidinį. Vėliau UNESCO parengti visi dokumentai, kurių reikėjo, kad Vilnius būtų įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Reikalai pajudėjo tik tada, kai Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, 1992 metais tapo savarankiška UNESCO nare. Po dvejų metų, 1994-aisiais, Pasaulio paveldo komiteto sesija nutarė įtraukti Vilniaus senamiestį į tą sąrašą pagal anksčiau pateiktus dokumentus.

Pasaulio paveldo komitetas tais metais posėdžiavo Tailande. Lietuvos atstovai negalėjo ten nuvažiuoti, dalyvauti ir tiesiogiai išgirsti gerą žinią. Sunkus tuomet buvo metas. Toli keliauti paprasčiausiai stigo ir finansinių išteklių“, – prisiminė J. R. Glemža.

Kūryba, mokslinis, pedagoginis ir administracinis darbas profesoriaus veikloje glaudžiai persipynęs. Kokia veikla buvo arčiau širdies, jis negalėjo išskirti. Viskas vienodai svarbu ir tos veiklos papildė viena kitą.

Pedagoginę gyslelę, matyt, bus paveldėjęs iš savo mamos ir tėvo, kurie buvo mokytojai, o pilietiškumas, organizaciniai sugebėjimai, begalinis darbštumas irgi bus, ko gero, ne tik išsiugdytos, bet ir iš šeimos, giminės gelmių perimtos savybės.

Dėstomi dalykai buvo susieti su paveldosauga, meno istorija. Vilniaus dailės institute (dabar Dailės akademija) J. R. Glemža dėstė nuo 1972 iki 2015 metų. Paralėliai skaitė paskaitas ir Vilniaus universiteto Istorijos ir Komunikacijos fakultetuose, taip pat Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno technologijos universitete.

„Šiuo metu paveldosaugos specialistai rengiami Vilniaus universitete. Čia studentams sudarytos galimybės rinktis šios srities magistrantūros studijas.

Dailės akademija rengia restauratorius. Man teko būti šioje aukštojoje mokykloje Paminklotvarkos (dabar Restauravimo) katedros steigėju su rektoriaus prof. Arvydo Šaltenio pagalba. Keletą metų tai katedrai ir vadovavau. Čia rengiami sienų tapybos, interjero, skulptūros, tekstilės ir kitų dailės sričių restauratoriai“, – džiaugėsi pašnekovas.

J. R. Glemža tyrinėjo Lietuvos istorinius interjerus. Šios srities tyrinėtoju tapo netikėtai. Į tuos dalykus teko įsigilinti rašant disertaciją.

Paklausus, koks interjeras paliko didžiausią įspūdį, pašnekovas atsakė, kad sunku vieną išskirti, priklauso nuo laikotarpio. Antai gotikos interjeras yra to meto pilyse ir bažnyčiose. Baroko laikotarpio įspūdingiausi tik bažnyčių interjerai (Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios, Šv. Onos, Bernardinų bažnyčių), o klasicizmo laikotarpio nepralenkiamas architektas, kilęs iš Kupiškio krašto, yra Laurynas Stuoka-Gucevičius, Vilniaus katedros rekonstrukcijos XVIII a. autorius. Jis suprato paveldosaugos svarbą ir katedros perstatymo metu, siekdamas apsaugoti barokinę Šv. Kazimiero koplyčios puošybą nuo galimų pažeidimų, liepė ją užmūryti.

Pakrypus kalbai apie paties įgyvendintus svarbiausius projektus, kurie pareikalavo daugiausia kūrybinių pastangų, J. R. Glemža papasakojo, kad jo studijų kryptys buvo dvi – architektūra ir urbanistika (miestotyra, miestų planavimas ir statyba).

„Man labai rūpėjo Vilniaus, Kauno, Kėdainių senamiesčiai. Aš pirmas pasiūliau Klaipėdos senamiestį įtraukti į saugotinų paveldo objektų sąrašą.

Labai svarbus buvo Lietuvos teritorijos, Vilniaus bendrojo plano rengimas su kolegomis, taip pat Medininkų pilies donžono atstatymas. Tuo metu dirbau Paminklų restauravimo instituto vyriausiuoju architektu. Šiems darbams laimėtas konkursas, gautos Europos Sąjungos lėšos Medininkų pilies tvarkymui ir ši pilis atgimė“, – teigė pašnekovas.

Apie vertybes ir kultūrinį paveldą

Ar šiuolaikinė visuomenė deramai vertina kultūrinį paveldą, ar tai laikoma didele vertybe? Apie tai irgi pasikalbėjome su J. R. Glemža. Profesorius prisiminė, kad daug visokių išbandymų patyrė ši šalies kultūrai svarbi veiklos sritis.

„N. Chruščiovo valdymo laikais pradėjus atstatinėti Trakų pilį, iš Maskvos sulaukta kritikos. Laikraštyje „Izvestijos“ pasirodė straipsnis „Ar laikas atstatinėti feodalų pilis?“, po to Lietuvai sumažintas visų paveldo paminklų restauravimo finansavimas. Keli aukšti šios srities pareigūnai atleisti iš darbo, tarp jų ir A. Pilypaitis, buvęs pirmasis mano viršininkas.

Kai 1964 metais pasikeitė aukščiausia sovietinė valdžia, Lietuvai rūpėjo atstatyti finansavimą ir sustiprinti restauravimo darbus Trakų pilyje“, – sakė pašnekovas.

J. R. Glemža įsitikinęs, kad kultūrinis paveldas ir šiandien laikomas didele vertybe.

Tik visokie išbandymai šioje srityje susiję su naujų technologijų taikymu, kompiuterizuotomis valdymo sistemomis, skaitmeniniu registru. Vis dėlto naujos technologijos pagerino restauravimo darbų kokybę.

Antra vertus, pasak profesoriaus, sunkiai kelią skynėsi Nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių apsaugos įstatymas. Tuo klausimu net į prezidentą Algirdą Brazauską kaip tuometiniam Paminklotvarkos departamento direktoriui jam reikėjo kreiptis, kad šio įstatymo priėmimas išjudėtų iš mirties taško. Toks įstatymas priimtas 1994 metais, o po dvejų metų ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas.

Rašo knygą

J. R. Glemža šiemet sulaukė garbingo 90 metų jubiliejaus. Aktyvia darbine veikla nebeužsiima, bet toliau rūpinasi visuomeniniais reikalais. Profesorius aktyviai dalyvauja Restauratorių sąjungos veikloje. Taip pat yra ir Architektų sąjungos narys, tik čia jau nebeaktyvus. Šiandien kita jį dominanti sritis yra įstatymai, ypač reglamentuojantys paveldosaugą.

„Šiuo metu įstatymai labai pučiasi, o principiniai klausimai virsta vos ne instrukcijomis. Viskas subiurokratėjo. Lietuvoje įstatymai dvigubai ilgesni nei Estijoje. Valdininkams tai leidžia mažiau galvoti. Jie tik automatiškai vykdo tas instrukcijas. Nebėra jokios sampratos, kas sudaro paveldo vertybę, kokie gali būti jos apsaugos keliai ir pan.“, – išsakė savo nuomonę ir apgailestavo J. R. Glemža.

Profesorius išleido tris knygas. Ketvirtos leidybą sutrukdė koronaviruso pandemija. Šią knygą iki galo žada parengti per trejus ar ketverius metus. Tai bus leidinys apie paveldosaugą ir paveldo tvarkybą daugiau dėmesio skiriant tiems žmonėms, kurie prie to prisidėjo, ypač restauratoriams. Su daugeliu šių žmonių jam teko darbuotis ir asmeniškai pažinoti. Visiems bendradarbiaujant 1994 metais gimė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, įsteigta sekant Norvegijos ir Švedijos pavyzdžiu, bet su lietuviška specifika. Jis buvo šios komisijos pirmininkas.

Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama