Žilinskų giminės keliai – iš Kupiškio krašto į Argentiną ir vėl atgal į Lietuvą (II)

Kelionė atvėrė akis

Žilinskų šeima keliavo į Europą su nuotykiais apie mėnesį. Su nepagražinta gyvenimo realybe tėvai susidūrė Sovietų sąjungos pasienyje, kai iš jų paimti visi pinigai, nes jiems pasakyta, kad valiutos negalima įvežti. Vėliau šiek tiek pinigų grąžino. Norėjo atimti ir argentinietiškus dokumentus, bet tėvai, kiek galėjo, jų išsaugojo.

Tėvui dar vienas šokas buvo, kai išlipęs iš traukinio kojų pamankštinti pirmoje stotelėje kirtus Lietuvos sieną, nerado žmonių, kalbančių lietuviškai.
Pasiekusią Vilnių jų šeimą pirmiausia apgyvendino „Naručio“ viešbučio palėpėje.

Tuometinė valdžia prisikvietė grįžti iš užsienio žmonių, bet jų apgyvendinimu nepasirūpino. Teko ir viešbučiuose kurį laiką jiems glaustis. P. J. Žilinskas teigė, kad jų šeimai netrukus pasiūlyta vykti į Kauną.

Tėvas pasvarstė, kad iš ten bus patogiau pasiekti Skapiškį ir visi ten išvažiavo. Juos nuvežė į butą Vytauto gatvėje. Tas butas, priklausęs gydytojui Musteikiui, buvo padalytas perpus į du butus po du kambarius. Ten jie ir įsikūrė. Tėvas pradėjo dirbti Kauno vilnonių audinių fabrike „Drobė“. Mirė 1984 metų sausio 18 dieną Kaune.

P. J. Žilinskas prisiminė pirmą kelionę į Totorius, kai grįžo iš Argentinos.

„Tėvas nutarė važiuoti į Totorius. Buvo žiema. Važiavome traukiniu iš Vilniaus į Radviliškį. Ten išlipę laukėme per naktį traukinio, važiuojančio pro Kupiškį ir Skapiškio geležinkelio stotį. Ten mūsų jau laukė tėvo brolis Albinas su arkliu kinkytomis rogėmis.

Susodino visus, antklodėmis apkamšė ir per Skapiškį keliuku patraukėme į Totorius per snieguotus laukus. Jaudinanti buvo kelionė tėvams ir susitikimas su broliais, seserimi. Tada aš buvau trylikos metų ir gerai viską atsimenu.

Giminės galvojo, kad turtuoliai parvažiavo iš Argentinos. Tik mūsų šeimos padėtis buvo kitokia. Tėvai prieš išvykdami ketverius metus nuomojo būstą. Namelį buvo pardavę, nes tikėjosi greitai gauti leidimą išvažiuoti, o tai užsitęsė beveik penkerius metus. Už namą gauti pinigai buvo beveik išleisti. Be to, tėvas tuo metu buvo bedarbis. Taip ir išgaravo didžioji dalis tėvų santaupų“, – pasakojo pašnekovas.

Mokykliniai ir studijų metai

P. J. Žilinskas 1961 metais baigė Kauno Adomo Mickevičiaus vidurinę mokyklą.

„Argentinoje su tėvais kalbėjau ispaniškai, o jie su manimi lietuviškai. Ten reikėjo pritapti. Tai tėvai iš manęs mokėsi ispanų kalbos. Lietuvių kalbos kursai irgi buvo šiokie tokie, bet didelės įtakos kalbos mokėjimui man nepadarė.

Atvažiavęs į Lietuvą lietuviškai iš pradžių nieko negalėjau pasakyti. Argentinoje buvau baigęs pradinę mokyklą, 6 klases. Lietuvoje mokytojai svarstė, ką su manimi daryti. Pagaliau nuspręsta pabandyti mane pagal amžių paskirti į 7 klasę. Pusmetį mokiausi lietuvių kalbos, kol prakutau. Taip ir baigiau be jokio atsilikimo lietuvišką mokyklą.

Mokykloje fizika sudomino jaunas mokytojas Janėnas, vėliau vadovavęs Žemės ūkio akademijos katedrai, tapęs profesoriumi. Mokykla turėjo labai gerą demonstracinį fizikos kabinetą.

Jo įranga, ko gero, ten buvo atkeliavusi iš sovietiniais metais uždaryto Kauno Vytauto Didžiojo universiteto. Ten daug laiko po pamokų praleisdavau su draugu Jurgiu iš paralelinės klasės. Taip susiformavo ir noras rinktis panašią profesiją“, – pasakojo pašnekovas.

Jis 1961–1966 metais studijavo radijo inžineriją Kauno politechnikos institute. Ten pavadino stoti pusbrolis Rimvydas Žilinskas, dėdės Povilo sūnus, pasakęs, kad Lietuvoje stinga inžinierių ir kad visada ras darbo, baigęs tą specialybę.

Studijų metais P. J. Žilinskas įsiliejo ir į meno saviveiklą. Dar mokykliniais metais jam teko groti mokyklos styginių orkestrėlyje mandolina, kurią buvo atsivežęs iš Argentinos. Taip pat dainavo chore ir grojo dūdų orkestre.

Tai institute irgi tęsė šią veiklą. Buvo dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ narys. Per penkerius studijų metus nepraleido nė vienos repeticijos.

Priėmė jį kaip baritoną ir į chorą. Per vieną repeticiją jam su choru stovint aukščiau, gerai buvo matyti apačioje visi šokėjai. Tarp jų į akį krito viena raudonskruostė mergina. Vėliau užkalbinęs ją sužinojo, kad ji Vida Augustinaitė iš Kupiškio krašto, iš Skodinių. Abu greitai rado bendrą kalbą, nes jo tėvas iš Kupiškio, ji žinojo Skapiškį, Totorių kaimą, kur ir jis važinėdavo. Taip prasidėjo jų draugystė, peraugusi į santuoką.

Kai Kupiškis tapo šeimos centru

„Vida baigė studijas metais anksčiau, gavo paskyrimą į Vilnių ir pradėjo dirbti inžiniere slaptoje gamykloje, kuri anuomet vadinta „pašto dėžute“. Kitais metais baigęs studijas ir aš sprendžiau klausimą, kaip man paskui savo merginą atvažiuoti dirbti į sostinę. Man pasisekė, kad tuo metu Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetas buvo padalytas į du savarankiškus fakultetus. Formuojamam fizikos fakultetui reikėjo inžinieriaus. Man tiko šis pasiūlymas. Kiti bendrakursiai norėjo dirbti inžinerinį darbą gamyboje, o ne mokslo įstaigoje.

Tad 1966 metais pradėjau mokslinį ir pedagoginį darbą universitete. Tais pačiais metais su Vida atšokome Kaune ir vestuves. Kupiškis tapo šeimos centru. Visos mūsų vasaros praleistos Skodinių kaime. Uošviui miesčionis žentas gal nelabai patiko, bet stengiausi, kiek galėjau, padėti ir šienauti, ir bulves nukasti“, – pasakojo pašnekovas.

Įsikurti jaunai šeimai Vilniuje buvo sunku. Darbus abu turėjo, o gyvenamojo ploto ne. Teko net P. J. Žilinsko tėvui minti valdžios slenksčius, kad kažkaip šis klausimas būtų išspręstas. Pagaliau šeima gavo kambariuką sename name su bendra virtuve, kol ateis eilė komunaliniam butui gauti.

„Vėliau ir Vida įsidarbino universiteto fonetikos laboratorijoje. Iš pradžių studentus mokė, kaip naudotis magnetofonais, diaprojektoriais ir pan. priemonėmis. Ten ji pradėjo ir savo mokslinę veiklą lietuvių kalbos srityje. Pasiūlė patyrinėti lietuvių kalbos ypatybes matematiniais metodais. Bet tai kita istorija“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis sakė, kad nenorėjo būti dėstytoju. Jam patiko darbas laboratorijoje. Mokslinės veiklos kryptys buvo elektroniniai ir optoelektroniniai keitikliai, matavimo technika, metrologija, fizikos terminologija.

Dėstytojauti turėjo pradėti tada, kai 1972 metais Vilniaus universitete baigė aspirantūrą ir Kauno politechnikos institute apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją „Holo efekto didelės varžos puslaidininkiuose matavimo aparatūros komplekso tyrimas“ (vadovai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Višakas).

„Anuomet baigusius studijas dvejiems metams imdavo į armiją. Vienintelis būdas to išvengti man buvo aspirantūros studijos. Kai apgyniau disertaciją, šios problemos nebeliko. Tokių į armiją nebeimdavo“, – tvirtino pašnekovas.

Pamažu jis apsiprato ir su dėstytojavimu. Visą gyvenimą paskyrė rimtiems fizikos mokslams, buvo studentų labai mėgstamas dėstytojas.

Nuo 1988 m. – docentas, nuo 1996 m. – profesorius. Daugelio mokomųjų knygų, vadovėlių, fizikos terminų žodynų, mokslinių straipsnių autorius.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apdovanotas už reikšmingus darbus lietuviškos terminijos kūrimo, mokslo kalbos puoselėjimo ir visuomenės kalbinio švietimo srityje (2016).

Paklaustas, kaip šie kalbos dalykai atsirado jo mokslinėje veikloje, P. J. Žilinskas sakė, kad labiausiai domiesi tuo, kas nesiseka, ką nori perprasti. Jis daug metų šlifavo lietuvių kalbą, kuri jam sunkokai pasidavė. Dabar moka penkias kalbas. Be lietuvių, dar ir ispanų, anglų, rusų, italų.

„Rimčiau šnekant, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę labai stigo vieningo metrologijos žodyno, kad visi vienodai vartotų tuos pačius terminus, atsirado poreikis ir tarptautinio metrologijos žodyno, kad verčiant iš kitų kalbų tos srities dokumentus nekiltų jokių nesusipratimų. Tuos žodynus parengiau kartu su Vytautu Valiukėnu. Dirbau atliekamu laiku nuo dėstymo, mokslinių tyrimų. Vėliau parengiau fizikos ir dar kelių sričių žodynus su kitais kolegomis“, – pasakojo pašnekovas.

Apie dabartį ir artimuosius

Paklaustas, ką šiuo metu veikia, P. J. Žilinskas atsakė, kad dienos eina galinėjantis su ligomis ir geriant vaistus. Aktyviai judėti iš namų sunkoka, bet stengiasi nesėdėti vienoje vietoje. Neapleido ir intelektualinės veiklos. Rašo atsiminimus. Gal bus įdomu vaikams ir anūkams. Gal kada nors jie išvys dienos šviesą ir knygos pavidalu. Anksčiau yra parašęs ne vieną straipsnį almanachui „Kupiškis“.

Taip pat užsiima ir knygos „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“ vertimu į ispanų kalbą.

Neužmiršta ir keletą kartų per metus apsilankyti Kupiškio krašte. Skodiniuose tebėra jų geltonai dažytas namelis, Vidos tėviškė. Turi žmogų, kuris prižiūri aplinką. Žemę išnuomojo vienam ūkininkui, kuris gražiai ją tvarko. Žada atvažiuoti per Vėlines aplankyti artimųjų kapų. Patys nebevažinėja. Pasikliauja vaikų pagalba.

Pašnekovas pasidžiaugė, kad jo artimiesiems dabar lyg ir viskas neblogai sekasi. Visi dirba, mokosi. Dukra Egidija Žilinskaitė-Juškienė studijavo geografiją ir ekonomikos magistrantūrą. Dirba finansininke vienoje užsienio firmoje. Jos sūnus Karolis tarptautinės transporto firmos vadybininkas. Augina du vaikučius Emilį ir Agotėlę.

Sūnus Justinas Žilinskas Mykolo Romerio universiteto teisės profesorius, rašytojas. Jo dukra Rusnė studijuoja Vilniaus universitete biologiją. Šiuo metu su „Erasmus“ programa tas studijas tęsia Italijoje. Sūnus Giedrius studijuoja drabužių dizainą Vilniaus dailės akademijoje. Anot senelio, pasisiuva mandrų drabužių ir vaikštinėja po miestą. Kitas sūnus Algirdas abiturientas, kur pasuks, dar nežinia. Seneliai džiaugiasi, kad atvažiuoja jiems žolės nupjauti.

Prakalbus, kas lemia žmogaus kūrybingumą, talento sklaidą, P. J. Žilinskas pasvarstė, kad tai labiausiai lemia aplinka, kurioje vaikas auga, bręsta.

Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama