Žilinskų giminės keliai – iš Kupiškio krašto į Argentiną ir vėl atgal į Lietuvą (I)

Fizikas, habilituotas technologijos mokslų daktaras, profesorius Pranas Juozas Žilinskas gimė ir iki paauglystės gyveno Argentinoje.

Vėliau su tėvais grįžo į Lietuvą. Kupiškėnai šį žmogų pažįsta kaip knygos apie tolimojoje Argentinoje gyvenusius lietuvius „Kupiškėnai – Patagonijos kolonistai“ (2017) autorių.

P. J. Žilinsko akiratyje tie kupiškėnai atsidūrė neatsitiktinai. Mat jo tėvo giminės šaknys yra netoli Skapiškio, Totorių kaime.

Tad pokalbį su profesoriumi ir pradėjome nuo jo senelių gyvenimo istorijos.

Giminės ištakos

P. J. Žilinskas sakė, kad jo tėvas Pranas Žilinskas gimė 1910 metais Totorių kaime, 3 kilometrai nuo Skapiškio. Tuo metu šiame kaime buvo keliolika kiemų.

Pats kaimas greičiausiai susiformavo XVI amžiuje per Valakų reformą. Tada jis turėjo priklausyti Skopų valdoms. Kaip susidarė kaimas, tiksliai nežinoma. Tik aišku, kad 1791 metais kaime buvo Jono Žilinsko ir Tomo Žilinsko dūmai.

„Iš šeimos pasakojimų žinoma, kad Juozas Žilinskas, gim. 1859 m., mano senelis, su broliu Tamošiumi turėjo vieną valaką (apie 21 ha) žemės. Kaip jiems šis valakas atiteko, nežinia.

Senelis iš rąstų pastatė nemažą dviejų galų namą, klėtį, tvartą ir daržinę. Turėjo ir kalvę, kurioje buvo dumplės, ugniakuras, priekalas. Kad Juozas Žilinskas buvo kalvis, žinoma iš išlikusio jo karinės tarnybos Novoaleksandrovske (dabar Zarasai) dokumento.

Juozo Žilinsko ir Elžbietos Petronytės-Žilinskienės (gim. 1879), kilusios iš netolimo Gindvilių kaimo, šeimoje augo septyni vaikai: Petras (gim. 1903), Emilija (gim. 1904), Povilas (gim. 1906), Dominykas (gim. 1908), Pranas (gim. 1910), Albinas (gim. 1913) ir Ona (gim. 1915). Viengungis Tamošius gyveno kartu su Juozo šeima. Juozas Žilinskas mirė apie 1917 metus (tiksli data nežinoma) ir paliko vieną žmoną su būriu vaikų. Duktė Emilija mirė jauna.

Kiti užaugę vaikai pradėjo skirstytis. Petras netoli įsigijo ūkį. Povilas baigė mokytojų kursus Skapiškyje, tapo pradinių mokyklų mokytoju ir šeimos padedamas išvyko mokytojauti.

Dominykas ir Pranas, būsimas mano tėvas, emigravo į Argentiną. Albinas ir Ona su motina liko Totoriuose. Kiek vėliau, jau išsiskirsčius Juozo vaikams, Tamošius savo žemės dalį valdyti perdavė sūnėnui Albinui Žilinskui už globą iki gyvenimo pabaigos“, – pasakojo pašnekovas.

Pasirinko emigraciją

Anot P. J. Žilinsko, Dominykas ir Pranas nutarė emigruoti matyt dėl to, kad matė, jog gimtuose namuose per daug žmonių ir sunku motinai visus ant kojų pastatyti. Kodėl jie išvažiavo į Argentiną, nežino. Galima tik spėti, kad apie tą šalį ir ten išvykusius kupiškėnus gal buvo girdėję iš kaimynų. Ano meto laikraščiuose būdavo skelbimų, kvietusių ten vykti.

Gal paskatino ir ta aplinkybė, kad jų pusbrolis Julius Petronis iš Gindvilių, turėdamas 25 metus, 1927 metais jau buvo ten nuvažiavęs.

Iš Totorių 1928 metais, sulaukęs aštuoniolikos metų, išvyko Dominykas, o 1929 metais Pranas Žilinskas, kuris į Buenos Aires atvažiavo 1929 metų birželio 16 d.

Pasak P. J. Žilinsko, visi plaukdavo į Argentinos sostinę Buenos Aires, kur tada buvo vienintelis uostas, galintis priimti didelius laivus. Uoste žmonės užtrukdavo kelias dienas. Ten gaudavo maitinimą. Atvykdavo agentai atsirinkti atvykėlių darbams.

Argentinos žemėje

Dominykas išvyko į Komodoro Rivadavijos miestelį Pietų Argentinoje, Patagonijoje.

Pranui kliuvo žemės ūkio darbai kitoje vietovėje. Iš mamos pasakojimų žino, kad tėvas dirbo kukurūzų laukuose. Gyvenimo sąlygos buvo prastos.

Dieną vyravo karščiai, o naktys būdavo drėgnos. Teko nakvoti ir lauke po tiltais. Tokio gyvenimo nebepakentęs Pranas irgi nutarė važiuoti pas Dominyką.

„Ta vieta 1900 metais buvo ypatinga, nes gręžiant vandens gręžinį atrastas naftos telkinys. Pradėjo kurtis Argentinos ekonomikai svarbi naftos pramonės šaka.

Taigi atsirado naujų darbo vietų. Tėvas buvo apmokytas dirbti su vambzdynais, katilais. Su broliu abu prakuto.

Algos buvo pakenčiamos. Kur ir kaip jie gyveno, nežinau. Tik mačiau nuotraukų su mažais nameliais iš to meto.

Abu broliai įsigijo automobilius. Tėvas turėjo „Ford“, o Dominykas „Dodžes“ automobilį su mediniais ratais. Šių automobilių varikliai silpni, greičiai nedideli, bet pasivažinėti po apylinkes galėjo“, – pasakojo pašnekovas.

Komodoro Rivadavijos miestas buvo lemtinga vieta jo tėvų pažinčiai. Ten 1938 metais atvyko jo būsima mama Juzėfa Pociutė, emigrantė iš Lietuvos.

Ji buvo gimusi 1913 m. gruodžio 6 d. Žemaitijoje, Mitkalnio kaime, esančiame tarp Kražių ir Kelmės.

„Ten mama susipažino su tėvu ir pradėjo kartu gyventi. Prasidėjus ekonominei krizei, pragyvenęs beveik dešimt metų Patagonijoje, tėvas apie 1938 metus nusprendė persikelti į Buenos Aires.

Tada buvo netekęs darbo ir galvojo, kad dideliame mieste bus lengviau jį susirasti.

Apie tai žinau iš laiško, kurį tėvas rašė 1939 metų gruodžio 29 dieną namiškiams į Totorių kaimą, norėdamas pasveikinti su Kalėdomis. Tą laišką radau senoje troboje ant aukšto, kai giminaitis Virgilijus Žilinskas su seserimi buvo surengęs giminės susitikimą.

Tame laiške jis rašo, kad atvyko į Buenos Aires, dirba su Juliumi Petroniu fabrike, kur surenkami automobiliai. Komodoro Rivadavijos miestą apleido, nes norėjo įdomiau, linksmiau pagyventi, ir dabar gyvenimu nesiskundžia. Lietuvių draugijos gegužines rengia. Taigi yra kur pasilinksminti.

Prašo brolio, mamos parašyti, kaip jie gyvena, kai pasaulyje tokia sumaištis, suirutė (ant slenksčio buvo Antrasis pasaulinis karas).

Taigi iš laiško matyti, kad tėvui rūpėjo Lietuva. Įdomu ir tai, kad tėvas buvo baigęs tik 4 pradžios mokyklos klases, bet mintis dėstė aiškiai, nuosekliai ir stilius, laiško kalba buvo gera. Deja, laiškai iš Lietuvos Argentinos nebepasiekdavo ir tėvas ilgai nežinojo, kaip namiškiai gyvena, kas dedasi gimtinėje“, – prisiminė tėvo gyvenimo detales P. J. Žilinskas.

Pasak jo, ant to laiško buvo nurodytas ir tėvo adresas Argentinoje. Prieš keletą metų per „Google“ pasidomėjo, kur yra ta vietovė. Ten dar stovėjo kolonijų laikų namas. Šiandien šio namo nebėra.

P. J. Žilinskas papasakojo, kad tėvai neilgai tame name gyveno. Plėtėsi Buenos Aires ir Argentinos valdžia išsimokėtinai gyventojams duodavo žemės sklypus. Tad ir jo tėvas gavo 10 metrų pločio ir 50 metrų ilgio sklypą geroje vietoje netoli geležinkelio.

Iš ten netoli buvo jo darbovietė ir puikus susisiekimas su miesto centru. Tėvas tame sklype pasistatė plytinį namą. Lėšų statyboms buvo nedaug. Tai panaudojo ir senus langų rėmus. Išėjo gana dailus namukas su svetaine, miegamuoju, virtuve, kiemeliu ir vandens gręžiniu.

Vaiko akimis

P. J. Žilinskas gimė 1942 metų lapkričio 11 d. Argentinoje, Buenos Airių mieste. Tėvai suteikė jam dvigubą Prano Juozo vardą – vienas vardas tėvo, antras – mamos. Jo gimimo liudijime vardai parašyti ispaniškai – Francisco José. Du vardai būdingi to krašto vardų suteikimo tradicijai.

Mamos dokumente, išlikusioje identifikacijos kortelėje, parašyta Chosefa Pociote de Zilinskas, o tėvo kortelėje – Francisko Zilinskas.

„Aš gimiau tame name, kur tėvai nuomojo kambarėlį ir kurio adresas buvo užrašytas ant to laiško, kurį radau senos trobos palėpėje. Vėliau iki pat grįžimo į Lietuvą augau tėvo statytame namelyje. Tas namas prieš dešimt metų dar stovėjo. Mėgstu per „Google“ programėlę virtualiai pasivaikščioti po Buenos Aires. Šiuo metu pastebėjau, kad to namelio irgi nebeliko“, – sakė pašnekovas.

Pasak jo, Argentinoje tais laikais vyras laikytas šeimos galva ir svarbiausiu jos maitintoju. Žmonai skirtas namų šeimininkės vaidmuo. Svarbiausias jos rūpestis buvo namai ir vaikų auklėjimas. Toks šeimos modelis vyravo ir jo tėvų šeimoje. Tik tėvas dažnokai turėjo keisti darbą. Mat jis, kaip minėta, neturėjo gero išsilavinimo. Jam teko darbuotis audimo, vilnų plovimo fabrikuose. Jis gerai nusimanė apie audinius. Galėdavo pasakyti, ar audinys tinka, pvz., kostiumui, ar netinka.

P. J. Žilinskas papasakojo grįžimo į Lietuvą aplinkybes. Jo tėvas dalyvavo ir kairiosios pakraipos lietuvių draugijos veikloje. Apie 1950 metus susiformavo tokia lietuvių bendruomenė, tarp kurios žmonių brendo mintis, kad karas baigėsi ir reikėtų grįžti į Lietuvą, kur darbo žmonių valdžia.

Jiems ji atrodė pažangi. Tokia buvo ir sovietų propaganda, plitusi Argentinoje.

Organizuotas norinčių sugrįžti į Lietuvą išvykimas iš Pietų Amerikos. Tokia sovietų politika. Jie buvo suinteresuoti vykdyti šį planą ir kvietė išeivius grįžti.

Kas vyksta pokariu Lietuvoje, žinių nebuvo, laiškų negaudavo, kas dedasi Europoje, žinota irgi tik minimaliai. Argentinoje demonstruoti rusiški filmai piešė gražų Sovietų sąjungos vaizdą.

Žilinskai 1955 metais gavo leidimą grįžti į Lietuvą.

„Tėvams ir man su broliu išvykti iš Argentinos irgi reikėjo gauti leidimą. Kiekvienas turėjo įrodyti, kad šiai šaliai yra lojalūs. Reikėjo gauti gero elgesio pažymėjimą, įrodyti, kad nesi skolingas, nesi nusikaltęs, nešmeiši valstybės. Visa mūsų šeima gavo tuos pažymėjimus ir galėjo išvykti. Su mumis išvažiavo dar vienas lietuvis. Vėliau prisijungė dar 100 šeimų, į Lietuvą parvyko apie 300 žmonių“, – prisiminė pašnekovas.

Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama