Autentiški Dundulių dukros Daivos prisiminimai (II)

Jūs pasirinkote fizikės kelią. Kas tai lėmė?

Nuo vaikystės nepaprastai mėgau skaityti grožines, istorines knygas, gamtos aprašymus, bet nuo humanitarinio išsilavinimo mane atstūmė loginis mąstymas. Tikslieji mokslai atrodė daug mažiau kontroliuojami politiškai, o fizika, chemija, matematika ne tik patiko, bet ir sekėsi ypatingai gerai. Svarbiausia, ten negrėsė pedagoginis darbas, kuris mano charakteriui labai netiko.

Kur studijavote?

Mokiausi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Galima buvo mokytis ir pedagoginiame, bet niekada nenorėjau rinktis mokytojos profesijos, neužtektų kantrybės. Po mokslų pradėjau dirbti Puslaidininkių fizikos institute, čia darbavausi nuo 1973 metų Puslaidininkių optikos laboratorijoje. 1986 m. apsigyniau disertaciją „Optinės ir elastooptinės silenitų kristalų savybės“. Vėliau Puslaidininkių fizikos institutą reorganizavus į Fizinių ir technologijos mokslų centrą, dirbau Jutiklių fizikos ir technologijos laboratorijoje kuriant ir testuojant puslaidininkinius dujų jutiklius, galinčius identifikuoti įvairius kenksmingus kvapus. Buvo sunku, bet labai įdomu.

Profesiniai Jūsų pasiekimai aukšti. Ar sunkus buvo šis kelias, daug laiko reikėjo skirti darbui? Kaip pavykdavo suderinti darbą ir šeimos rūpesčius?
Nesunku buvo spręsti problemas, sudėtingiau – dirbti su įvairia sudėtinga optine aparatūra. Darbas įtemptas, bet laboratorijų vadovai buvo supratingi žmonės ir man viską pavykdavo suderinti. Nuoširdžiai dirbau savo darbą, kai Lietuva tapo laisva, daug kas iš instituto pabėgo, bet man labai tiko tai, ką dariau. Svarbu yra nebijoti dirbti su technika, ateidavo grupės studentų per praktiką, liepdavau stebėti, ką darau, ir jie paskui patys bandydavo atlikti užduotis. Man labiau patikdavo mokinių ekskursijos, pasakodavau, kad jiems būtų įdomu, reikia sugebėti tai padaryti.

Šiandien jau nedirbate. Kuo mėgstate užsiimti?

Apie dvylika metų esu pensijoje. Vėl galiu daugiau laiko skirti skaitymui, tiek daug yra nuostabių knygų. Be to, dalyvauju Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto veikloje, lankau Kultūros ir Turizmo fakultetų renginius. Paskaitos, muziejai, ekskursijos toliau plečia akiratį, neleidžia susenti per anksti. Paskaitos būna labai įdomios, taip pat lankome įvairius muziejus, vyksta ekskursijos po miestą, susitinkame su rašytojais. Su Turizmo fakultetu vykstame į keliones, į tolimas nevažiuoju, bet po Lietuvą visada keliauju. Stengiuosi judėti, reikia gyventi aktyviai. Svarbiausia, daugiau laiko galiu skirti šeimai ir puoselėti sodą Pagubėje prie Vilniaus. Sodininkavimas yra vyro aistra, sūnus su vyru prisipirko įvairių elektrinių priemonių, nei dalgio nebereikia, nei žagrės, dirba šiuolaikiškai. Aš tik jų derlių padedu nuimti.

Kokių turite pomėgių?

Visada mėgau keliones, daug keliavau su šeima, vėliau organizuodavau ir draugų, giminaičių keliones po Lietuvą, įdomu buvo palyginti, kaip keičiasi seni miesteliai nuo etnografinių ekspedicijų su mama laikų. Ir nuostabūs rinktiniai koncertai filharmonijoje, Valdovų rūmuose, kur irgi surinkdavau savųjų keliauninkų kompaniją.

Papasakokite apie savo šeimą.

Vyras Feliksas – fizikos mokslų daktaras, dirbo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, dabar pensininkas. Sūnus Mindaugas irgi fizikos mokslų daktaras, dirbo Puslaidininkių fizikos institute, vėliau reorganizuotame į Fizinių ir technologijos mokslų centrą, šiuo metu yra kompiuterinių sistemų specialistas.

Visa šeima – fizikai. Turbūt, tai neatsitiktinumas?

Manau, kad genai. Vyras nuo mažens domėjosi chemija ir fizika. Sūnus mokykloje humanitarinių mokslų nemėgo, žavėjo tikslieji mokslai.
Mano mama lengvai kalbėdavo, rašydavo, ją kviesdavo studentai į „Paskutinę paskaitą“, o tėvo – ne, nes jis atsistodavo ir konkrečiai, aiškiai pasakydavo tai, ką nori. Aš irgi esu loginio mąstymo, konkretaus požiūrio.

Ar dar yra kokių nors saitų su Kupiškiu? Tenka apsilankyti?

Deja, jų kaip ir neliko, juk Dunduliai 1934 m. persikėlė gyventi į Prūsalius prie Plungės, arčiau žmonos brolio prelato P. Pukio, o su laiku artimesnių giminių Gyvakaruose nebeliko, tėvelį lankydavę kupiškėnai – vilniečiai irgi ilsisi ramybėje. Vaikystėje dar teko būti Gyvakaruose, važiuodavome pas gimines Laucius, aplankydavome prosenelių kapus, pasivaikščiodavome po Kupiškį. Sovietiniais metais vykdavo kupiškėnų suvažiavimai, pamenu, kartą vyras vežė tėvą, jo pageidavimu aš važiavau kartu, nes jis buvo garbaus amžiaus, sunkiau matė. Esame buvę Kupiškyje, kai dr. A. Vasiliauskienė suorganizavo tėčio minėjimą.

Autorius: Jurga BANIONIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama