Biblioteka po Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros skliautais
AINA
Turinį įkėlė
Po Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros skliautais saugoma vertinga biblioteka, kurioje saugoma apie 10 tūkst. leidinių. Kartais ji pavadinama vyskupo Kazimiero Paltaroko biblioteka, bet iš tiesų vyskupas pradėjo ją formuoti, vėliau biblioteką papildė knygos iš kitų šaltinių.
2015 m. spalio 22 d. Panevėžio kraštotyros muziejui surengus konferenciją „Iš Panevėžio praeities: vyskupas Kazimieras Paltarokas ir jo epocha“, skirtą Panevėžio vyskupo K. Paltaroko 140-osioms gimimo metinėms, Panevėžio K. Paltaroko gimnazijos salėje vos tilpo susirinkę panevėžiečiai bei miesto svečiai. Konferencijoje, šalia kitų pranešimų Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė perskaitė pranešimą „Biblioteka po Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros skliautais: užmaršties dulkes nužėrus“.
Pateikti glaustą ir struktūrizuotą bibliotekos apžvalgą padėjo viena aplinkybė. Katedros administracijos iniciatyva visos minėtos bibliotekos knygos buvo kruopščiai suregistruotos į sąsiuvinius, nurodant knygos pavadinimą, jos autorių, leidimo vietą, metus bei vietą lentynoje. Knygas kruopščiai suregistravo bibliotekininkė Regina Čilinskaitė, tuo metu dirbusi vienoje iš Panevėžio mokyklų.
Biblioteka – tiek institucinė, tiek asmeninė, yra jos kūrėjo veidrodis, ilgainiui įgaunantis kultūrinę, kartu ir materialinę vertę. Ji daug ką pasako apie bibliotekos savininką, jo pasaulį, aplinką ir gyvenamąjį laiką. Po Katedros skliautais susiformavusi biblioteka – labai įdomus kultūros fenomenas, tyrinėtojui, tiek istorikui, tiek kitos srities specialistui, siūlantis įvairias temas ir skirtingus žiūros taškus.
Seniausios knygos mieste
Keletas duomenų palyginimui. Seniausias Panevėžio kraštotyros muziejaus Knygų rinkinio leidinys – 1685 m. Vilniuje, Jėzaus draugijos akademijos spaustuvėje, išleista knyga lotynų kalba „Missae pro Defvnctis Tantvm Deservientes Ex Miftali Romano recognitodefimptae…“ („Mišios už mirusiuosius iš Romos mišiolo parinktos…“). Tai mišiolo dalis, dažnai spausdinta atskirai. Knyga nedidelės apimties, todėl ją buvo labai patogu naudoti apeigų metu ne tik bažnyčioje, bet ir kapinėse. Leidinys rastas Panevėžio rajone, Karsakiškio apylinkėje, Sodelių koplyčioje ir kartu su kitomis ten buvusiomis religinio turinio knygomis 1970 m. perduotas muziejui.
Šiuo aspektu Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros biblioteka mažai atsilieka – joje yra net dvi seniausios, XVII a. išleistos knygos lotynų kalba. Tai „Biblia Sacra Vulgatae editionis, versiculis distineta“, išleista Vatikane 1693 m., ir pirmas tomas „Theologia tripartita universa“, išleistas Antverpene (Belgija) 1696 m.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pati seniausia knyga datuojama 1699 m. Tai Agostinho Barbosos leidinys „Regis Catholici, Tractatus varii…“. Knyga išleista Lione (Prancūzija). Ją bibliotekai padovanojo kunigas Algirdas Dauknys.
Kristaus Karaliaus Katedros bibliotekos formavimosi ypatybės
Kaip knygos atsidūrė Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros zakristijos trečiame aukšte? Pirmiausia reikia paminėti, jog tai sumaišytos knygos tiek iš asmeninių, tiek iš institucinių bibliotekų. Tai vyskupo K. Paltaroko asmeninės bibliotekos knygos. Taip pat čia yra knygų iš Panevėžio Vyskupijos kurijos bibliotekos. Manoma, kad vyskupas K. Paltarokas knygas kaupė ir būsimos kunigų seminarijos bibliotekai. Taip pat leidiniai čia pateko iš įvairių kunigų asmeninių bibliotekų po jų mirties. Kai kurių knygų priešlapiuose matyti įvairių knygos nuosavybės ženklų, kurie liudija knygas kažkada buvus kitų, ne bažnyčios institucijų, bibliotekose.
Lietuvoje egzistuoja įvairi asmeninių bei institucinių bibliotekų tvarkymo ir pateikimo visuomenei susipažinti praktika, kuri nuolat tobulinama.
Knygų likimas sovietmečiu
Sovietmečiu, kai vyskupas K. Paltarokas buvo iškraustytas iš savo patalpų, daug vertingų relikvijų, taip pat knygų, buvo išblaškyta bei sunaikinta. Daug knygų buvo išvežta į užmiestį ir sudegintos, kitos suvežtos į katedrą. Dalį knygų, kurias ketinta sudeginti, kai kurie gyventojai sugebėjo pasiimti. Nemažai informacijos suteikė ilgus metus katedroje klebonavęs monsinjoras Juozapas Antanavičius. Pradėjęs dirbti katedroje, jis matė, kad knygos suverstos kaip šiukšlės, kaip smėlio kaupas. Pati katedra buvo prirūkusi, vokiškos krosnys susprogusios, iš bokšto bėgantį vandenį nešdavo kibirais, grindyse žiojėjo katafalko ratų išmuštos duobės, prastai veikė skambinimo varpais sistema. Buvo atvejis, kai per Velykas varpai tiesiog nesuveikė. Klebono rūpesčiu virš zakristijos stalius sukalė lentynas ir spintas, įrengė ventiliaciją, knygos buvo gražiai sudėtos.
Nemažai knygų J. Antanavičius nupirko iš žmonių, atnešusių jas į Katedrą. Tik ne visoms užteko lėšų. Nepavyko nupirkti Šv. Rašto prancūzų kalba, puošto ornamentais, su paauksuotais odiniais viršeliais, nes ją atnešęs žmogus prašė 300 rb. Knyga buvo su vyskupo K. Paltaroko parašu. Vėl nupirktos knygos, kaip jis minėjo, yra perduotos Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.
Dėkoju katedros administracijai, leidusiai susipažinti su gausia jų saugoma biblioteka. Ji įdomi ne tik istorikui, knygotyrininkui, menotyrininkui, teologui ar filologui, bet ir plačiajai visuomenei.
Autorius: Emilija Juškienė, Audrius Rudys
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
