Tamsos pavogtas grūdų maišas, kapų kalnas, kastuvais kastas, ir sūriais, butẽliais apdainuotos Sekminės

Tęsiame pasakojimą apie Jasonių kaimą. Šįkart – apie tremtinius, žmonių kaulų kalną, smalėkų pilną durpyną ir naujakurio išgelbėtą kryžių. Užsiminsime ir apie Jasonių dvarą, kuriame šeimininkavo šviesūs bajorai Vilčinskiai, kalbėję lietuviškai.

Trys tremtiniai: kelio meistras, grūdų „vagis“ ir valdininkas

Juozapas Švilpa, „Utenos dienos“ pašnekovo Juliaus Švilpos dėdė, Utenoje prie siaurojo geležinkelio dirbo kelio meistru, turėjo ir namą Utenoje. Anot Juliaus Švilpos, jo dėdės dėka nemažai jasoniškių į karą neišėjo, nes kelio meistras juos įdarbino prie geležinkelio. Vis dėlto okupantams kilo įtarimas, kaip aptarnaujant tokį ilgą ruožą nežuvo nė vienas Juozapo Švilpos pavaldinys – kelio meistrą apkaltino bendradarbiaujant su miškiniais ir pripaišė 25 metus tremties. Laimei, mirus Stalinui, po pusmečio dėdė buvo paleistas, teiškalėjęs kelerius metus.

Tarybinei valdžiai nusikalto ir Juozapo Švilpos brolis, Juliaus Švilpos tėvas. „Kūla dampi, kaip būdava, kūla ir prikrove du vežimus maišais grūdų. Ir veže naktį. Tamsu – ir vienų maišų pamete, a maišai buva suskaičiuoti – tiek ir tiek. Nuveže sandėlin priduot – viena maiša trūksta. Vienu žodžiu – jūs pavaget“, – pasakojo sūnus apie tėvą, kurį suėmė ir įkišo į Utenos kalėjimą. Nuosprendis buvo negailestingas – 10 metų kalėti, kasant Volgos–Dono kanalą. Kaip ir broliui, Antanui pasisekė, kad greitai mirė Stalinas – laisvėn buvo paleistas po pusantrų metų.

Juliaus Švilpos dėdei iš mamos pusės Vaclovui Anavičiui (jis dirbo Saldutiškyje, užėmė geras pareigas) Sibiras tapo kapu. Pjaunant mišką virsdamas medis tremtinį užmušė.

Kapų kalnas, kastuvais kastas

Netoli Švilpų sodybos, už nedidelio miškelio, vadinamo tiesiog beržynu, stūkso neaukštas Pakapių kalnas. Neaukštas jis dabar, o anksčiau, anot Juliaus Švilpos, tai buvo svetimam žmogui sunkiai įsivaizduojama statymė. Kai pašnekovas tarnavo sovietų armijoje (1962–1965 m.), melioratoriai kalną nustumdė. Kalno pavadinimą sufleruoja ant jo rasti žmonių kaulai – akivaizdu, kad ten būta kapų. Yra išlikęs pasakojimas, kad Pranui Švilpai kalnas trukdęs, tad išvaręs moteris kastuvais jį nukasti. Nuo stataus kalno vaikai žiemą leisdavosi rogėmis, o apačioje susidarydavo bala, ant kurios čiuožinėdavo.

Netoli Pakapių kalno, vakarų pusėje, dabar apaugęs beržais liūgso Lieparaistis. Tiesa, praėjus visa keičiančiai melioracijai, šioje vietoje iki kelių vanduo jau nebestovi. Ir paviršius nebeliūliuoja. Išnyko ir spanguolės. Nusausinus raistą ir ištraukus nemažai pušinių smalėkų, durpyne žmonės sodino bulves, burokus.

Per kaimą teka ir Šaltupys – nedidelis upelis, patiesintas melioratorių.

Atstatytas kryžius

Rapolas Masevičius pasakojo, kad kai sovietmečiu platino Avižienių kelią, darbininkai kryžių, stovėjusį prie Danutės Šinkauskaitės namų (kitapus kelio nuo jo sodybos), numetė į pakelės krūmus. Tuomet naujakurys (jis pirko namus iš kaimo senbuvės Malvinos Juodienės 1982 m.) atsiklausė savininkės, ar to kryžiaus neatiduotų. Šiai sutikus, vyras Antalgėje rado seną metalinį, „lauži išmestų“ kryžių. Aprūdijusį kryžių restauravo R. Masevičiaus švogrius Antanas Žala, tuo metu dirbęs laboratorinių elektros krosnelių gamykloje Narkūnuose, paskui geležinę dalį įtaisė ant akmeninės dalies.

R. Masevičiui D. Šinkauskaitė sakė, kad kryžių jos tėvas pastatė savo gimusiam broliui. Tai tikriausiai nutiko 1892-aisiais, nes tokia data iškalta ant kryžiaus. Pašnekovas atstatė kryžių Atgimimo metu (1989 m.), jį skirdamas kaip ir visam kaimui.

Pasak Juliaus Švilpos, ne tik akmeninis-geležinis kryžius priklausė D. Šinkauskaitei, bet ir kiek toliau link Kauno plento stovėjęs medinis kryžius, kurio laikas nepagailėjo.

Tvartas

Molinis tvartas statytas Antano Švilpos (šio sūnus Julius skaičiuoja, kad molinukui bus apie šimtas metų). Sovietmečiu nacionalizuotame pastate kolūkis laikė arklius. Pernai nugriuvus vienai sienai, šeimininkai, nenorėdami, kad stogas suvirstų į vidų, dėl saugumo jį nuardė.

Pieninė

Tik už kelio nuo Švilpų namų, prie įvažiavimo į buvusią Pampuškų sodybą, stovi nedidelis baltų plytų pastatėlis. Tai – buvęs pieno supirkimo punktas. „Per Sekmines, Dievuliau mana, kai suveidava su sūriais, su samagona butẽliais – dainos plyša iki vakara!“ – šypsojosi Julius Švilpa, pasakodamas apie anuomet svarbaus pastato šlovę.

Jasonių šviesuoliai

Jasonių dvaras, minimas dar XVI a., turėjo ne vienus savininkus, tačiau nė vieni nebuvo tokie žymūs, kaip tremtiniai smolenskiečiai Vilčinskiai. Kaip rašo Antanas Gasperaitis savo knygoje „Rykščių raudos Utenos dvaruos“ (Utena, 2011), šie, Utenos krašte pasirodę dar prieš XIX a., bajorystę gavo gana vėlai – 1834 m. Mums bene žinomiausias yra Jasonių dvarą valdęs Prančiškus Vilčinskis, mėgėjiškai kasinėjęs Utenos krašto piliakalnius ir pilkapius, buvo Petrogrado archeologų ir numizmatikų draugijos narys. Dalį radinių perdavė savo broliui, Sankt Peterburgo Ermitažui. Apie savo kasinėjimus rašė straipsnius į spaudą. Lietuvos mokslų akademijos rankraštyne yra išlikęs P. Vilčinskio rankraštis, kuriame autorius dėsto savo samprotavimus apie lietuvių kalbos grožį.

Uteniškiams mažiau žinomas, bet Lietuvai gerokai daugiau nusipelnė Pranciškaus brolis Jonas Kazimieras, sudaręs „Vilniaus albumą“. Šį leidinį bajoras, skatinamas patriotinių jausmų, gamtos ir meno paminklų grožio, savo lėšomis išleido Paryžiuje. Albume daug Vilniaus architektūros paminklų, scenų iš LDK istorijos, žymių žmonių portretų. Jis taip pat yra „Kijevo albumo“, „Varšuvos albumo“, „Herbyno“ ir „Vilniaus archeologijos muziejaus“ autorius. „Vilniaus albumą“ jam padėjo ruošti ir brolis dailininkas Juozapas.

1760 m. dvare stovėjo medinė koplyčia. Prie Sankt Peterburgo–Varšuvos trakto esančiame dvare Vilčinskiai buvo įkūrę ir karietų gamybos įmonėlę, meistrus vežėsi net iš Vilniaus.

Vilčinskiai buvo pažangūs, demokratiški, rėmę lietuvių, lenkų sukilimus prieš carizmą, o kad dvare skambėjo lietuvių kalba, patvirtina ir P. Vilčinskio brolis Algirdas, 1863 m. sukilimo dalyvis: „<...> Pirmas žadis, kuri ištarytė galėjau, būva lėtuviškas, ba tėvas ir matyna, šeimyna, darbnykai, kumpinykei – visi lėtaviškei kalbėįa. Dvari, kiemi ir miestely būva tik keli žmanės, kurie linkiškei makėja. Ašei dar linkiškū kalbū suprastė galėjau, vis delta lyg septintų metų nekalbėjau. <...> Senybėj iš visų kiemų ateidava dvaran darbininkei; tie būva lėtuvinykei. Dvari šeimyna ir tarnai būva tie patys žmanės. Pats panas ir urėdas galėja jos rūpintė, jiem liepti tik lėtuviškei. Knygų ir laikraščių linkiškų ir maskauckų nar turėja, tei jų bajarei neskeitė; linkiškei jie neturėja su ka kalbėtė. Kiti linkiškei gerei nemakėja, linkiškus žadžius gadina ir linkiškei kalbėtė sarmatijas, tei daugiause lėtuviškei šnėkėjo.“ (Iš Algirdo Vilčinsko straipsnio „Kadu Vilniuj lėtuvinykų kalbas žūta?“, perspausdinto laikraštyje „Viltis“; ištrauka paimta iš lt.wikisource.org).

„Neišsimt šitas versmes“

Gromatėlę parašiau, parašiau,

Sakalėlio paprašiau, paprašiau.

Nunešk, nunešk tu, raibasai,

Gromatėlę mergelei.

Gal mane tu pamiršai, pamiršai,

Kad laiškelio nebrašai, nebrašai.

Kas naktelę per naktelę

Matau tave sapnely.

Spaudžia skausmas širdelę, širdelę,

Kad išleidau mergelę, mergelę.

Sugrįžk, sugrįžk, mergužėle,

Man be tavęs taip ilgu.

 ***

Tenai už miško leidos saulė,

Dainavo broliai ardami,

Dainavo tėviškės artojai,

Juodą žemelę versdami.

Rymojai, mama, tu prie vartų,

Sakei, kad vakaras gražus.

Žinau, naktim tu nemiegojai,

Ant rankų supdama mažus.

Menu, kaip mokei tu mus melstis,

Kaip reik mylėt tėvų kapus.

Dažnai pasekdavai legendą

Apie paskendusius dvarus.

Tikėkit, mama, aš sugrįšiu,

Sugrįšiu tavęs išbučiuot.

Kaip gera pas tave, mamyte,

Pabūti ir pasisvečiuot.

Parengė Daiva Čepėnienė

Iš Onos Ramankevičienės (Kazlauskaitės) surinktų dainų rinkinio

Autorius: Visvaldas KULAKAUSKAS, Daiva ČEPĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama