Marija ŠILEIKAITĖ-ČIČIRKIENĖ rekomenduoja meną

Meną geriausiai atveria asmeniniai pasirinkimai – muzika, kuri padeda susikaupti, filmas ar knyga, nuo kurių neįmanoma atsiplėšti.

Šįkart savąjį kultūros žemėlapį atveria garsi fotomenininkė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos premijos laureatė panevėžietė Marija Šileikaitė.

Nuo gitaros akordų ir užburiančio flamenko garsų iki epiško kino, nuo kartaus romano skonių iki lyriškos fotografijos – rekomendacijos, kurios kalba ne tik apie meną, bet ir apie pačią Mariją.

Muzika

Dievinu gitaros garsus. Gal todėl, kad mama grojo gitara.

Prisiminimuose iš vaikystės dažnai girdžiu tylius švelnius šio instrumento akordus.

Kuriant fotografijų ciklus, daug tenka sėdėti prie kompiuterio. Tada reikia susikaupimo, norisi

ramybės. Dažnai įsijungiu Sevilijoje gimusio ispanų gitaristo Rafaelio Riquenio muziką.

Jo muzika remiasi tradiciniu flamenko pagrindu, bet perkelia į lygius, kuriuose susilieja klasikinės,

romantizmo ir šiuolaikinės estetikos elementai.

Gitara ir fotografija – kas gali būti geriau.

Filmas

Gal nieko ir nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad mane pagavo ir užvaldė mano mintis Deniso Villeneuve'o filmas „Kopa“.

Jame tokio aukšto lygio dizainas, kad tiesiog neįmanoma neįsimylėti.

Hanso Zimmerio muzika susilieja į ekrane rodomas scenas. Žiūrint šį filmą sukyla emocijos, jaučiasi epiškumas ir labai stipriai veikianti atmosfera.

Knyga

Iš Sakartvelo kilusios rašytojos Nino Haratischwili knyga „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“. Tbilisyje gyvenančiai šeimai sėkmę atnešė ypatingas šokolado receptas, sukurtas po kelionių Europoje. Įspėjimas naudoti jį atsargiai – ne šiaip užgaida: tai šokoladas, sukeliantis ekstazę, bet paliekantis labai kartų poskonį.

Istorija apie žlugti pasmerktą meilę, apima šešias kartas ir visą amžių – nuo XX a. iki XXI a.

960 puslapių romaną skaičiau neatsitraukdama, numetusi į šoną visus darbus.

Dailė

Į meksikiečių siurrealistinės pakraipos dailininkės Fridos Kalo autoportretus galiu

žiūrėti ir žiūrėti.

Tai taip stipru ir kartu taip jautru.

Ir kai žinai jos gyvenimą, sudėtinga atskirti Fridos Kalo asmenybę nuo jos darbų.

Rekomenduoju pažiūrėti 2002 metų dviem „Oskarais“ apdovanotą režisierės Julie Taymor filmą „Frida“.

Šį filmą gal net iškeliu aukščiau už puikiąją „Kopą“.

Namuose norėčiau turėti vieną iš Fridos Kalo autoportretų.

Fotografija

Apie fotografiją galėčiau kalbėti labai daug.

Galėčiau išvardinti begalę vardų, pavardžių ir šalių.

Bet kalbėsiu tik apie vieną – Romualdą Rakauską ir jo lyrišką fotografijų ciklą „Žydėjimas“(1974–1984 m.).

Šis ciklas pilnas poetinių metaforų, humanizmo vertybių.

Atitrūkę nuo tikrovės žydinčių kaimų ir jų žmonių kasdienybės, fotovaizdai kuria poetišką ir nepaprastai jautrų, švelnų pasakojimą.

Lyriškumas yra išskirtinis jo kūrybos bruožas.

Aš pati esu romantikė, todėl Romualdo fotografijas visada turiu savo širdyje.

Su Romualdu teko nemažai bendrauti. Ir jis vienintelis, atsiliepus į telefono skambutį, sakydavo „Sveika, Marija, malonės pilnoji.“

Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama