Pajevonio kalnelį papuošė atstatytas karavyko kryžius ir koplytstulpis

Rūškanas antrasis advento sekmadienis ypatinga šviesa suspindo Pajevonyje. Įkalnę į Šventakalnį papuošė naujas kryžius ir koplytstulpis.

Muziejininkė Aušra Mickevičienė metų pradžioje Savivaldybei teikė tris projektus ir prašė finansavimo sunykusiems kryžiams atstatyti. Tačiau finansavimas buvo skirtas tik vienam – drauge su Pajevonio bendruomene rengtam projektui. Muziejininkė pasidžiaugė, kad pastatytas ir pašventintas Pajevonio kryžius – tarsi šių metų darbo apvainikavimas, įprasminimas ir kalėdinė dovana.

Projektui įgyvendinti pasirinktas vienas žinomiausių savo originalia drožyba kūrėjų Suvalkijoje – medžio meistras iš Kriūkų Andrius Bieliukas, nes jis geba skulptūras atkurti be brėžinių. Skulptorius ne tik atkūrė karavyko kryžių, bet ir išdrožė jį papildantį dvasinį ženklą – koplytstulpį su šv. Roku.

Tiesa, senasis karavyko kryžius buvo paprastesnis, su metaliniu krucifiksu, o A. Bieliukas Kristaus kančią išdrožė iš to paties ąžuolo. 1947 m. kryžių kūręs autorius įspaudė raides Š ir R. Tai padiktavo mintį kryžių papuošti šv. Roko skulptūra. Visgi meistras pasiūlė šventajam geriau skirti atskirą kūrinį – koplytstulpį.

A. Bieliukas sakė, kad iki šiol niekada nebuvo kūręs šv. Roko skulptūros. Tačiau taip sutapo, kad šiuo metu kryždirbys Sutkų kaimo kapinaitėms (Šakių r.) restauruoja kryžių karavyką su šv. Roko skulptūra.

Idėją ir rūpestį atkurti Pajevonio kapinėse 1947 m. statytą ir jau nunykusį karavyko kryžių projektu „Karavyko kryžiaus atnaujinimas Pajevonio kapinėse“ parėmė bendruomenė „Pajevonio versmė“ ir Pajevonio seniūnija.

Sekmadienį po šv. Mišių Pajevonio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje bendruomenės žmonės ir svečiai gausiai susirinko pagerbti naujų kapinių akcentų. Juos pašventino klebonas kun. Audrius Kurapka. Susirinkusiesiems šilumą skleidė sukurto lauželio liepsna, kurioje simboliškai buvo sudeginta kryžma, likusi nuo senojo nunykusio kryžiaus. Taip buvo laikomasi senos tradicijos, kad šventinto kryžiaus medinės dalies nedera sukūrenti krosnyje.

Pajevonio seniūnė Gintauta Žaliniakienė drožėją A. Bieliuką pagerbė seniūnijos moterų iš gebenių nupintu vainiku. Žalumynų girliandomis taip pat buvo papuošti kryžius bei koplytstulpis. Seniūnė už bendrą darbą dėkojo muziejininkei A. Mickevičienei, bendruomenės pirmininkui Albinui Zinfeldui, girininkui Rymantui Vaičaičiui, ūkininkams Antanui Zdanaičiui, Valdui Vakarinui, rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistui Artūrui Blauzdžiūnui.

Kodėl praėjusio amžiaus viduryje Pajevonio kapinėse buvo pastatytas karavyko kryžius, iki galo nežinoma. Surinkti žmonių prisiminimai liudija, kad jo pastatymu rūpinosi pajevonietė Magdalena Akunauskienė. Ji ir amžinojo poilsio atgulė netoli šio kryžiaus.

Karavyko kryžiai statomi kaip apsauga nuo negandų, epidemijų, ligų ar kaip padėka Dievui. Kokia intencija 1947 -aisiais Pajevonyje pastatytas kryžius, neaišku. Tik žinoma, kad jį pašventino tada klebonavęs kun. Jurgis Sverntickas.

Kryžius karavykas – tai dviejų kryžmų (viršutinė trumpesnė už apatinę) kryžius. Lietuvoje jis dar vadintas maro kryžiumi, taip pat – šv. Zacharijaus, šv. Roko, šv. Benedikto kryžiumi, mat buvo tikima, kad šie šventieji saugo nuo maro ir kitų ligų.

Tikėjimas dviejų kryžmų kryžiaus galia kilo iš Ispanijos Karavako de la Krusa miestelio. Jis išplito po Tridento susirinkimo, sušaukto 1545 m. Visuotinio Romos katalikų bažnyčios susirinkimo dalyviai maro epidemijos metu per šį kryžių kreipėsi Dievo apsaugos, ir mirtina liga jų nepakirto. Lietuvoje šie kryžiai ėmė plisti XVI–XVII amžiuose. Daug jų pastatyta 1848 m. įsiplieskus dėmėtosios šiltinės ir dizenterijos epidemijoms.

Karavaka de la Krusas – populiari piligriminių kelionių vieta, gerai žinoma Ispanijoje. 1998 m. šv. Jonas Paulius II suteikė ypatingą privilegiją: Karavakos de la Kruso šventovėje kas septynerius metus rengti Jubiliejinius metus.

Šių metų sausio 12 d. Šventieji metai iškilmingai užbaigti, kiti bus po septynerių metų. Per 2024 m. šventovėje sulaukta 800 tūkst. piligrimų, į ją veda septyni keliai, kurių ilgis nuo 60 iki 900 kilometrų.

Autorius: Birutė NENĖNIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama