Nerimdaičių bažnyčia: ištakos, raida ir 165 metų sukaktis

Šiemet Nerimdaičių Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia mini 165 metų sukaktį – reikšmingą datą, žyminčią ne tik šventovės, bet ir visos parapijos istorijos kelią. Tai proga sugrįžti į ištakas, prisiminti žmones, kurių tikėjimas ir pastangos padėjo išaugti šiam dvasiniam bendruomenės centrui. Nerimdaičiai – jaukus miestelis prie Trimėsėdžio upelio, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas prieš 450 metų kaip karališkasis kaimas. Miesteliu jis tapo prieš 165 metus, kai iš čia kilęs kunigas Baltramiejus Kristutis savo lėšomis pastatė klasicizmo bruožų mūrinę bažnyčią, dedikuotą savo dangiškajam globėjui – šv. apaštalui Baltramiejui.

Turtinga bažnyčios istorija

Bažnyčia – vienanavė, klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, su keturkampiu mediniu bokštu. Fasade – skardinė varpinė, virš kurios – metalinis kryžius – vėjarodė. Bažnyčios šonuose dailiai įkomponuotos penkios poros arkinių langų, o jos fasadas puoštas nežymiomis reljefinėmis kolonomis ir dviem arkiniais langais. Į bažnyčią veda penkerios durys ant metalinių vyrių. Rūsiui po bažnyčia įrengti naudoti stori, apvalūs „balkiai“. Aplink bažnyčią – parapijos kapinės, aptvertos mūro tvora su dvejais metaliniais nerakinamais vartais.

Nepaisant visų karų, okupacijų ir pervartų, yra išlikusi gana gausi Nerimdaičių bažnyčios dokumentų kolekcija. Tarp jų svarbią dalią sudaro bažnyčios inventoriai (turto aprašymas), kurie buvo sudaryti 1897 m., 1905 m., 1914 m. rusų kalba bei 1920 m. ir 1930 m. – lietuvių kalba. Šie inventoriai išliko dėl įžvalgaus bažnytinės vyresnybės reikalavimo daryti jų nuorašus.

Bažnyčios inventoriai būdavo sudaromi keičiantis kunigams, išskyrus 1930 m. inventorių, kuris buvo sudarytas Telšių vyskupo Justino Staugaičio įsakymu, siekiant inventorizuoti vyskupijos turtą. Išlikusiuose dokumentuose pateikiama informacija ne tik apie bažnyčią, jos istoriją, turimus liturginius reikmenis, inventorių, bet ir kitus Nerimdaičių bažnyčiai priklausiusius pastatus (kleboniją), nurodoma jų fizinė būklė. Iš inventorių sužinome, kad iš Nerimdaičių kilęs kunigas B. Kristutis 1853(1854) m. iš grafo Gabrieliaus Zabielos ir grafienės Marijos Gutakauskienės nupirko žemės sklypą ir gavęs Žemaičių vyskupystės dvasinės vadovybės leidimą savo lėšomis 1858–1860 m. pastatė Šv. Baltramiejaus apaštalo bažnyčią, kurią perdavė Telšių parapijai. Bažnyčios įrengimą parėmė ir kiti nerimdaitiškiai. Yra išlikęs B. Kristučio testamentas, kurį jis, jausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, surašė 1881 metais ir dedikavo Žemaičių vyskupystės valdytojui vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui. Testamentu B. Kristutis po savo mirties Nerimdaičių bažnyčiai paliko 50 ha žemės ir savo sodybą. Kunigas mirė 1885 m. birželio 20 d., jo atminimą saugo akmeninis paminklas, priglaustas prie jo statytos bažnyčios šono.

Bažnyčios interjeras: altoriai

Nerimdaičių bažnyčios interjeras pasižymi spalvingumu ir stilistiškai darniais iš eglinių rąstų darytais altoriais, lubų ir sienų tapyba. Bažnyčios priekyje – trys altoriai.

Didysis altorius platus, sudarytas iš trijų dalių. Centrinio altoriaus augaliniai motyvai rėmina Vilniaus Aušros (Aštriųjų) Vartų Dievo Motinos paveikslą (kopija), kurį angelai neša ant rankų (paveikslas paveiksle). Šį stebuklingu laikomą paveikslą dengė kitas – „Jėzus meldžiasi Alyvų darželyje“ (neišlikęs). Antrame altoriaus tarpsnyje – Nukryžiuotasis. Abipus centrinės altoriaus dalies ir pirmame, ir antrame tarpsnyje altorių puošia spiralinės paauksuotos kolonos, tik viršutiniame tarpsnyje jos mažesnės, užstojamos keturių evangelistų skulptūrų. Centrinio altoriaus sparnus jungia gana masyvios Šv. Petro ir Šv. Pauliaus skulptūros. O altoriaus centre – užrakinamas eglinis tabernakulis su paauksuotomis puošybos detalėmis.

Dešinės pusės šoninio altoriaus pirmame tarpsnyje – didelis XIX a. sukurtas Šv. Baltramiejaus paveikslas, antrajame tarpsnyje buvo Šv. Juozapo paveikslas (pagal 1897, 1905, 1914 ir 1930 metų inventorius), o dabar – Švč. Mergelės Marijos Rožančinės su šv. Dominyku atvaizdas. Kairėje pusėje – XIX a. Šv. Antano Paduviečio paveikslas, antrame tarpsnyje pagal minėtus inventorius būta Šv. Jurgio paveikslo, o dabar – Apaštalo šv. Mato paveikslas.

Bažnyčios kairysis altorius pastatytas Pranciškaus Prialgausko lėšomis bei toje pačioje pusėje esantys suolai, kuriuos sumeistravo Niurkių kaimo gyventojas Dominykas Kazlauskas. Abipus šoninių altorių, abiejuose jų tarpsniuose taip pat yra kolonos, kurių kapiteliai – paauksuoti.

Visuose altoriuose yra portatilės su šventųjų relikvijomis. Klausykla ir sakykla – pseudogotikinio stiliaus.

Nerimdaičių bažnyčioje iškilmingai buvo švenčiami šie atlaidai: „Viae Crucis“ – Kryžiaus kelias, ir tituliniai Šv. Baltramiejaus atlaidai. Pastarieji minimi lig šiolei. Bažnyčioje tebėra trijų registrų vargonai, kurie pirmą kartą buvo restauruoti 1911 metais.

Originali lubų ir sienų tapyba

Didžiausia bažnyčios puošmena – itin gausi lubų ir sienų tapyba. Ištapytose lubose galima įžvelgti kelias pagrindines temas. Virš didžiojo altoriaus – spinduliuojanti Šventoji Dvasia, apsupta angelų su gėlių girliandomis. Arčiau bažnyčios centro – Jėzaus Kristaus, apsupto angelų, žengimo į dangų siužetas. Centre – nepaprastai spalvinga „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ ir „Karūnavimo“ scena.

Dar viena lubų tapybos scena yra ties vargonais, tai – „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Unikali tapyba sukurta talentingo tapytojo K. Bogumiło. Lubų tapyba darni, pasižymi kompozicijos pajautimu ir teologijos išmanymu. Apie Nerimdaičių, Eigirdžių ir kitose Žemaitijos parapijose XIX a. antrojoje pusėje dirbusį talentingą tapytoją ir dekoratorių žinių beveik nėra. Ant vieno savo kūrinio – Nerimdaičių bažnyčioje buvusios procesijų vėliavos dvipusio paveikslo „Šv. Kazimieras“ ir „Šv. Teresė“ (1881 m.) – dailininkas yra parašęs ne tik pavardę, bet ir lenkišką Vilniaus miesto pavadinimą (Wilno). Šis jo kūrinys dabar saugomas Lietuvos dailės muziejuje.

Varpai

Bažnyčios bokštelyje kabo dvi kampanos (varpai) ir „signorius“ arba „signaturka“ – nola (varpelis). Krikščioniškajame pasaulyje varpai siejami su Noloje, Kampanijos regione, Italijoje, gyvenusiu vyskupu šv. Paulinu. Krašto garbei didieji varpai pavadinti kampanomis, o mažieji – nolomis.

Nerimdaičių bažnyčioje būta dviejų didelių varpų ir mažo signalinio („signaturkos“) varpelio. Vieną iš dviejų bažnyčios varpų vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą nukabino ir išsivežė į Vokietiją. Likęs varpas gamintas 1879 m. Rygoje, jo skersmuo 75 cm, aukštis 64 cm. Ant varpo išgraviruotos rėmėjų pavardės ir firmos „Schwenk Rīga“ logotipas su papuošimais.

1933 m. Vokietijoje (Apoldoje) nerimdaitiškiai užsakė nulieti antrą varpą. Ant varpo išgraviruota „Nerimdaičiai. Teopilis. Gyvuosius kviečiu prie maldos, mirusiems skelbiu ramybę“ ir firmos „Apolda Franz Schilling Sohne“ monograma. Varpo skersmuo 63 cm, aukštis 62 cm. Lietuvoje Franco Šilingo sūnų liejyklos varpai, be jau minėtos Nerimdaičių bažnyčios, maldai kviečia Žaiginio, Ylakių, Šilalės, Girdiškės, Upynos (Šilalės r.), Pajūrio bei Pašaltuonio, Jiezno, Ūdrijos, Pajieslio parapijų tikinčiuosius.

Bažnyčios ir klebonijos inventorius

1897–1930 m. bažnyčios inventoriuose detaliai išvardijami visi bažnytiniai daiktai, liturginiai indai, tokie kaip stalelis-krikštykla, varpeliai, arnotai, stulos, paauksuoti ir pasidabruoti relikvijoriai, monstrancija, komuninė, suolai, klausyklos, šveicoriaus lazda ir kt.

XX amžiaus 4 dešimtmetyje bažnyčia neišvengė vagystės. Vagims pasidirbinus raktą, iš zakristijos pavogti 4 kielikai, 2 patenos, komuninė, smilkalų indelis, šventintiems aliejams laikyti indeliai.

Sovietmečiu klebonija, vadinta „Vienuolynu“, buvo atimta, paversta mokykla, gyvenamuoju namu, o 2008 m. buvusioje klebonijoje įrengta šarvojimo salė. 1930 m. sudarytame inventoriuje nurodyta, kad klebonija baigta statyti 1921 m., joje įrengti 7 kambariai, virtuvė, 3 sandėliukai, 2 prieškambariai. Pastatas turėjo dvi pusiau įstiklintas verandas. Klebonijoje buvo dvi angliškų koklių krosnys ir viena krosnelė su šildoma kokline sienele, pastatą supo vaismedžių sodas.

Nuo filijos iki parapijos

Nerimdaičių filialistais buvo kunigai B. Kristutis, Jonas Barcevičius, Juozapas Rimkevičius, Ferdinandas Konkolevičius, Petras Žeknys, Liudvikas Stankaitis, Juozapas Balčiūnas, Stanislovas Urbelis.

1904 m. Rusijos valdžiai panaikinus spaudos draudimą ir šiek tiek atlaisvinus Katalikų bažnyčiai taikomus suvaržymus, nerimdaitiškiai pradėjo siekti, kad Nerimdaičių bažnyčia iš Telšių filijos taptų savarankiška parapija. 1906 m. spalio 30 d. Nerimdaičių apylinkės gyventojai kreipėsi į Žemaičių vyskupą Mečislovą Paliulionį, prašydami įsteigti atskirą Nerimdaičių bažnyčios cirkulą (parapiją), teigdami, kad „į Telšių bažnyčią jiems esą 15–23 varstai (1 varstas – 1 066,8 m), į Viekšnius – 18 ir į Tryškius – 15 varstų“. Be to, pavasarį ir rudenį susisiekimą su Telšiais jiems kliudo vis patvinstanti Alaukštos upė, su Viekšniais – Venta, o į Tryškius esąs labai blogas kelias, ypač pavasario ir rudens metu. Deja, tuo metu atskira parapija nebuvo įsteigta, bet buvo nustatytos Nerimdaičių filijos ribos, o Nerimdaičių kuratas gavo teisę vesti atskiras nuo Telšių parapijos ne tik krikšto, mirties, bet ir santuokų knygas. Nerimdaičių filijai priklausė Nerimdaičiai, Virmėnų, Laukstėnų, Pielių, Sukinių, Džiugailių, Niurkių, Trimsėdų, Birbiliškių, Žalšilės ir Tučių kaimai.

1923 m. birželio 16 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius įsteigė Nerimdaičių parapiją. Pirmuoju šios parapijos klebonu tapo jos buvęs kuratas kunigas S. Urbelis.

Ką pasakoja bažnytinių metrikų knygos

Yra išlikusios atskirai nuo Telšių parapijos vedamos Nerimdaičių filijos gimimo (krikšto) nuo 1871 m. ir mirties fakto nuo 1873 m. registravimo knygos, o nuo 1907 m. – ir santuokų registracijos knygos, susirašinėjimo su Telšių vyskupija dokumentai. Vienos seniausių – gimimo ir mirties metrikų knygos.

Dėl tuometinės medicinos lygio bei sunkiai miestelių ir kaimų žmonėms pasiekiamų ir brangiai kainuojančių gydytojų paslaugų mirtingumas, ypač kūdikių iki metų amžiaus, buvo itin didelis, įrašuose dažniausiai būdavo nurodoma, kad mirties priežastis – nežinoma.

Tarpukario Nerimdaičių parapijoje mirties statistika leidžia teigti, kad vaikų, ypač kūdikių iki metų amžiaus, mirtys sudarė nuo trečdalio iki pusės visų tais metais mirusių parapijiečių ir apie ketvirtadalį iš tais metais gimusių vaikų...

Ar pasitaikydavo ne santuokoje gimusių vaikų? Taip, jų skaičius svyruodavo nuo 4 iki 6 per metus. Dažniausiai nesantuokinių vaikų susilaukdavo žemės ūkio darbininkės ir tarnaitės, bet pasitaikydavo ir pasiturinčių moterų.

Nuo 1940 m. rugpjūčio mėnesio sovietų valdžia įvedė civilinę metrikaciją ir Bažnyčia jau registravo tik krikšto, o ne gimimo faktą bei bažnytines santuokas. Daugiausiai kūdikių ir vaikų amžinybėn nusinešdavo skarlatina, plaučių uždegimas, tymai ir gripas, o jaunuolius – džiova. Būtina pažymėti, kad tarpukariu Nerimdaičiuose gimdyvėms pagalbą teikė patyrusios savamokslės pribuvėjos Sobutienė ir Beniušienė, geros savo srities specialistės, nes 1921–1940 m. mirė tik dvi gimdyvės.

Neišvengta Nerimdaičių parapijoje ir žmogžudysčių. 1921 m. Trimėsėdžio kaime buvo nužudytas 28 metų ūkininkas Stasys M., o 1925 m. piktadarių buvo nužudyti 27 metų ūkininkai Povilas Š. ir jo žmona Eleonora ir pan. Pasitaikė ir keletas nelaimingų atsitikimų.

O ką liudija santuokų registravimo knygos? Analizuojant tarpukario santuokų knygas, galima paneigti mitą, kad merginos ištekėdavo labai jaunos, nesulaukusios nė 18 metų, nes vidutinis besituokiančiųjų amžius buvo 23–35 metai. Tiesa, vaikinai būdavo vyresni, merginos jaunesnės, pasitaikė vienas atvejis, kai susituokė šešiolikmečiai... Buvo santuokų, kuriose sutuoktinių amžiaus skirtumas itin didelis – 20 ir net 50 metų...

Populiariausi vardai Nerimdaičių parapijoje buvo Stanislovas ir Stanislava. Taip pat populiarūs buvo Juozapo, Antano, Jono, Petro, Kazimiero, Aleksandro, Vytauto, Leono, Adomo, Vaclovo, Alponso, Augustino vardai. Mergaitėms tėvai dažnai suteikdavo Stepanijos, Valerijos, Vandos, Zopijos, Janinos (Jonės), Bronislavos, Aleksandros, Emilijos, Danutės vardus. Pasitaikydavo ir retų vardų, pvz.: Lidija, Rožė, Saulutė, Albertina, Izabelė, Leonora, Leokadija, Adolpina, Adelija, Kleopa, Paulė, Malvyna, Marcelė, Elzbieta, Zigmuntas, Rimantas, Apolinaras, Ipolitas, Marijonas, Liudvikas ir kt.

Per įvairias pervartas išlikę Nerimdaičių parapijos dokumentai dabar saugomi Lietuvos istorijos archyve, Telšių vyskupijos kurijoje, Žemaičių muziejuje „Alka“ ir Nerimdaičių bažnyčios archyve Nevarėnuose.

Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina BUCEVIČĖ

Autorius: Telšių ŽINIOS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama