Panevėžio krašto etninę tapatybę atspindintis muziejaus rinkinys

Panevėžio krašto atmintis glūdi ne tik archyvuose ar užfiksuota senose fotografijose – ji alsuoja medinėse skulptūrėlėse, nusitrynusiose verpstėse ir senolių rankas menančiuose įrankiuose.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinys – tarsi ilgas, iš kartos į kartą keliaujantis pasakojimas, kuriam pradžią davė ne mokslininkai, o paprasti žmonės: gimnazistai, mokytojai, kaimų senoliai, atnešę į muziejų tai, ką patys vadino savo gyvenimo dalimi.

Nuo 1925-ųjų šis rinkinys augo kaip gyvas organizmas – kiekviename eksponate užkoduota unikali žinia apie Panevėžio žemę, jos žmones, jų apeigas, kūrybą ir darbą.

Muziejaus Etnografijos rinkinys kone labiausiai atspindi Panevėžio krašto kultūrinį savitumą. Rinkinys pradėtas kaupti nuo pat muziejaus įkūrimo 1925 m., nors Etnografijos skyrius muziejuje suformuotas tik 1934-aisiais.

Etnografinius daiktus iš savo kolekcijų muziejui perdavė jo steigėjai: Panevėžio apskrities viršininkas V. Rozmanas, notaras J. Moigis, pedagogai J. Elisonas, P. Bliumas, P. Būtėnas.

Viena seniausių muziejinių ekspozicijų Panevėžyje. XX a. 4 deš.

Į Etnografijos rinkinį pateko ir mokyklų muziejėliuose kaupti daiktai, kuriuos moksleiviai surinko savo gimtuosiuose kaimuose.

Tai liudija prie kai kurių eksponatų išlikę lapeliai: pypkė „Rasta pas Bernadišį Nakonių k., Troškūnų vlsč. Į muziejų atnešė Gailiušis, V. B. G. II a kl.“; taukė „Gauta iš V. B. gimnazijos ekskursijos. Rasta Keliugalės k., Taujėnų vlsč. pas Petrą Kartaną“; pėda (uolektis) „Rasta Vinkšnėnų k., Naujamiesčio vlsč. Gauta 1939 m. iš PVBG VI kl. mok. Vyt. Slabšinsko“ (1293); skulptūrėlė „Jėzus priima krikštą“ „Rastas pas Stasį Tijūnonį Garckų vienk., Troškūnų vlsč. Atnešė P. V. A. M. mokinys E. Gečius I a kl.“

Tad nuo pat muziejaus įkūrimo etnografinių eksponatų sparčiai gausėjo.

1928 m. rugsėjo 15-osios ataskaitoje Švietimo ministrui nurodoma, kad Etnografijos rinkinyje buvo 2 galionai, 2 čipkai, 6 sidabro karoliai, 1 trinyčiai, 1 nuometas, 11 tošimi apipintų puodų, 22 įvairios tošinės bei medinės tabokierkos ir vagonės, 2 ornamentuoti mediniai ąsočiai, įvairios stovylėlės, išpjaustymai, kryžių liekanos bei kitokie namų apyvokos dalykai.

Galbūt kai kas iš šių daiktų yra išlikę ir šiandienos muziejaus rinkinyje.

Nustatyti be daiktų aprašų sunku, o beveik visi aprašai pranyko karo metais perkraustant muziejų iš vienos vietos į kitą.

Lengviau atpažinti senuosius eksponatus iš nuotraukų.

Vienoje pirmųjų muziejinės ekspozicijos nuotraukų, darytų po 1930 m., matyti daug etnografinių eksponatų. Net 68 šioje nuotraukoje užfiksuoti eksponatai ir šiandien yra muziejaus Etnografijos rinkinyje!

Apie ankstyvojo muziejaus Etnografijos rinkinį byloja ir dar viena iškalbinga nuotrauka, fotografuota jau vėliau – 1939 m.

Jono Žitkaus fotografijoje užfiksuoti ne tik gimnazistai, Gimtajam kraštui tirti draugijos nariai, su 1934–1941 m. muziejui vadovavusiu Antanu Kasperavičiumi (1898–1963), bet už jų nugarų matyti muziejaus ekspozicinės spintos su medinėmis sakralinėmis skulptūrėlėmis.

Dauguma šių skulptūrėlių yra išlikusios.

Muziejaus vedėjas A. Kasperavičius su moksleiviais, surinkusiais muziejui eksponatų. 1939 m. J. Žitkaus nuotr.

Unikalūs, itin reti etnografiniai eksponatai laikomi moksleivių rankose.

Tai dailiai ornamentuotas XIX a. vid. gorčius, 1841 m. pagaminta, augaliniais ornamentais puošta tošinė, unikalios Rozalimo apylinkėse rastos keturstygės kanklės, su kuriomis galėjo būti grojama tik meditatyvinė sutartinių melodija, šalia muziejaus vadovo Antano Kasperavičiaus stovintis gimnazistas laiko baudžiavos laikus menančią ąžuolinę taukę, dar vieno moksleivio rankose didžiulė žmogaus veidą primenanti pypkės galva.

Krašte stovintis gimnazistas – žinomas buvęs Panevėžio chirurgas, Povilo Plechavičiaus vietinės rinktinės savanoris, pokario rezistentas Zenonas Gailiušis (1924–2013).

Šio gimnazisto rankose archajiškos žemdirbystės laikus menanti medinė žagrė ir nemažas pluoštas draugijos narių surinktos tautosakos – matyti, kad ant vieno sąsiuvinio užrašyta SAKMĖS.

Šios nuotraukos puikiai iliustruoja, kaip buvo kaupiamas Etnografijos rinkinys senajame muziejuje.

1929–1930 m. muziejaus vadovu tapęs Dominykas Urbas (1908–1996) apie Etnografijos rinkinį rašė: „O, muziejus apsčiai medžiagos turi! Turime apsčiai etnografijos – žmonių darbo įrankių, žemdirbystės, drabužių gamybos ir užlaikymo, maisto gamybos ir laikymo, žvejybos, bitininkystės ir pan. įrankių bei padargų, garsiųjų mūsų „dievukų“ – kryžių ir koplyčinių statulėlių bei puošmenų, liaudies raižinių ir kt. Apskritai norima į žiūrovą prabilti taip, kad jis pajustų, kas šiai vietai, šiam miestui yra ypač sava, specifiška.“

Tame tekste D. Urbas ne tik pristato Etnografijos rinkinio muziejines vertybes, bet ir primena, kokia yra svarbiausia muziejinių rinkinių funkcija – įtaigiai „prabilti į žiūrovą“, kurti ypatingą, tik šiai vietai būdingą pasakojimą.

Nemažai eksponatų muziejui atnešdavo lankytojai.

Panevėžio valstybinės berniukų gimnazijos moksleivių grupė prie autobuso, prieš išvykdami rinkti senienų. 1938 m.

1928 m. „Panevėžio balse“ rašyta: „Žymiausią lankytojų dalį sudaro moksleiviai ir sodiečiai. Taigi ir eksponatų pastarieji daugiausia suneša. Kitą kartą net tenka susigraudinti, kaip koki senutė sodietė atneša seną medinę verpstę, dar jos dėvėtą nuometą ar kitą kokį namų apyvokos dabar jau apyrečiai besutinkamą daiktą.“

Nemažai eksponatų į rinkinius pateko ir tyrimų būdu – ekspedicijų, tuo metu vadintų ekskursijomis, metu.

Gimtajam kraštui tirti draugijos nariai mokytojų J. Elisono ir P. Būtėno buvo skatinami vykti į ekspedicijas į kaimus rinkti ne tik tautosakinės medžiagos, bet ir etnografinių eksponatų.

1931 m. birželio 23 d. „Panevėžio balse“ užfiksuota tokia žinutė: „Į mokslo metų pabaigą <...> dar vienas tautos senienų rinkimo būdas buvo išmėgintas ir labai pasirodė nusisekęs. Buvo trys atskiros ekskursijos į Lepšius, Bernatonius ir Pavešėčius. Vienoj dalyvavo visi seminarijos mokiniai pėsti, antroj 20 ir keli seminaristai su miesto muziejaus samdytu autobusu ir trečios 80 seminaristų pėsti. Iš minėtųjų sodžių muziejinių dalykų pririnkta ir į Panevėžį atgabenta per šešis šimtus. Rinkti labai sekasi. Mokiniai tuo darbu labai susiinteresavę. Prirenki dažnai ir labai įdomių svarbių eksponatų iš etnografijos. <...> Žmonėse dar daug muziejinio turto yra ir reikia skubėti rinkt, kol dar viensėdžiais neišsiskirstę arba sodžiai ugnelės nepaliesti.“

Pirmosiose perrašytose eksponatų knygose randame daug etnografinių eksponatų su nuorodomis, kad jie rasti Lepšių, Pavešėčių kaimuose būtent 1931 m.

Tikėtina, kad dalis šiose ekspedicijose rastų eksponatų pakliuvo į miesto muziejų, kita dalis – į 1932 m. duris atvėrusį mokytojų seminarijos muziejų, kuris, deja, 1934 m. buvo uždarytas ir per 1800 eksponatų perduota miesto muziejui. Daugiausia iš jų – etnografinių.

Taigi nuo pat muziejaus pradžios kauptas Etnografijos rinkinys atspindi tik mūsų kraštui būdingą santūrią apibendrintų formų sakralinę medžio skulptūrą, plastišką geležinių viršūnių ažūrą, ryškių spalvų ir besimainančių geometrinių raštų tekstilę, smulkiausiais raižiniais išdabintus medžio raižinius, tik mūsų krašte sutinkamus senuosius muzikos instrumentus: skudučius, ragus, daudytes.

Etnografijos rinkinys pildomas ir toliau – vis dar pasiekia muziejų skryniose išsaugoti lobiai, tautodailininkų darbai ar uždaromų kaimo mokyklų muziejėlių eksponatai.

Ačiū visiems, kurie pildote muziejaus Etnografijos rinkinį, kad ir po 100 metų matytume, kaip keitėsi mūsų krašto prigimtinė kultūra.

Vitalija VASILIAUSKAITĖ

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresn. muziejininkė, Etnografijos rinkinio kuratorė

Autorius: Virginija VASILIAUSKAITĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama