Blukis, ugnis ir nauja pradžia: žiemos ritualas iš senųjų laikų

Lietuviškų žiemos apeigų margumyne yra paprotys, primenantis, kad mūsų protėviai puikiai suvokė žmogaus ir gamtos ryšį – atsvara tamsai buvo šviesa, o blogiui – ugnis.

Viena archajiškiausių šio laikotarpio tradicijų, žinoma kaip blukvilkis, išliko tik fragmentiškai, prisiminimuose ir šaltiniuose, tačiau Panevėžio krašte ją bandoma atgaivinti.

Senovėje stiprūs vyrai per kaimą vilkdavo kelmą tikėdami, kad jis surenka likusius metų nerimus, šešėlius ir nesėkmes. O sudeginus tą sunkią medinę kaladę, kartu būdavo sudeginama ir visa, kas priklausė nykstančiai tamsai. Tai buvo riboženklis tarp seno ir naujo, tarp tiršto žiemos sąstingio ir artėjančios šviesos.

Šiandien Paliūniškyje, kur senosios tradicijos dar prisimenamos, blukvilkio apeiga vėl tampa bendruomenės atmintį ir tapatybę gaivinančiu ženklu. Kaimo gyventojai tiki: jei protėviai ugnimi ir apeigomis saugojo savo sielos švarą, galbūt ir mums verta sugrįžti prie papročių, kuriuose slypi ne tik istorija, bet ir gydanti simbolika.

Kelmas prie upės

Panevėžio rajone, Žaliosios girios pašonėje, prie Lėvens upės įsikūręs Paliūniškis turi kuo didžiuotis – rašytiniuose šaltiniuose 1595 metais pirmą kartą paminėto kaimo istorija turininga ir įdomi.

Ir dabar Paliūniškis neretai nustebina netikėtais renginiais ar reginiais.

Prieš kurį laiką čia vykdavusios Blukvilkio dienos Paliūniškį išgarsino visame krašte.

Nežinantiems, kas tai yra, paliūniškiečiai paaiškino: blukvilkis – ne šių laikų išmonė, o sena archajiška tradicija, kurį laiką buvusi užmarštyje – niekur nei minėta, nei vykdyta.

Per Blukvilkio dienas blukis – senas kelmas – surišamas virve ir stiprių vyrų triukšmingai velkamas per kaimą, iš visur tarsi surinkdamas blogį.

Po tokios kelionės kelmas kartu su visu simboliškai surinktu blogiu sudeginamas ir žmonės, juodumos atsikratę, į naują pradžią, į naujus metus jau gali žengti švarūs – be pykčio ir nuoskaudų.

Po Naujųjų Metų, per Tris Karalius Paliūniškyje būdavo pastatomas naujas kelmas, pasiruošęs beveik metus sugerti blogį, o paskui pervilktas per visą kaimą vėl būti sudegintas.

„Prie kelmo galima palikti juodas, niūrias mintis, išlieti savo pyktį – visas blogas emocijas atiduoti blukiui. O savuose namuose geriau nesipykti, nešaukti ir nelinkėti niekam blogo.“

D. Petraitienė

Tačiau šių Kalėdų laikotarpiu paliūniškiečiai kelmo nevilks – tradicija lyg ir neprigijo, per praėjusius Tris Karalius kelmas pykčiui sugerti liko nepastatytas.

Nors, kaip sako viena iš renginio organizatorių, paliūniškietė Dalė Petraitienė: „Bandysim iš naujo.“

Kelmas, kuriam bus galima išsakyti savo bėdas, išlieti pyktį, per ateinančius Tris Karalius Paliūniškyje vėl turėtų atsirasti.

Aktyvi bendruomenės narė, garsi žolininkė D. Petraitienė svarsto: greičiausiai kelmas bus įkurdintas ant Lėvens kranto, patogioje ir gražioje vietoje, kad žmonės kada tik nori galėtų prie jo ateiti ir, žinodami, jog kankinančios negerovės bus sudegintos, jomis atsikratyti – išsakyti, išrėkti kelmui.

Prie kelmo ketinama įrengti ir lentelę su užrašytu paaiškinimu.

Po Naujųjų Metų, per Tris Karalius Paliūniškyje būdavo pastatomas naujas kelmas, pasiruošęs beveik metus sugerti blogį, o paskui pervilktas per visą kaimą vėl būti sudegintas. Paliūniškio bibliotekos archyvo nuotr.

Iš seno į nauja

„Prie kelmo bus galima palikti juodas, niūrias mintis, išlieti savo pyktį – visas blogas emocijas atiduoti šiam blukiui. O savuose namuose geriau nesipykti, nešaukti ir nelinkėti niekam blogo“, – pasakoja senosios tradicijos puoselėtoja.

Senosiomis apeigomis besidominti paliūniškietė stengėsi kuo daugiau sužinoti apie blukvilkio dienos ypatumus.

Pasirodo, senovėje kelmą vilkdami blukvilkiai – taip vadinti kelmą tampę vyrai – dainuodavo: „Tabalai, tai, tai, tai, tai judink, seni, kaulus, up, up, up. Sudaužk rankų delnus.“

Kelmą sudeginus, vienas renginio dalyvis – suplyšusiais drabužiais vilkintis, šaltąjį, liūdnąjį laikotarpį simbolizuojantis persirengėlis būdavo išvejamas lauk, o susirinkusieji pasitikdavo naują pradžią skelbiančias gražiai apsirengusias merginas.

Kaip sako D. Petraitienė, tolimoje praeityje lietuviai nežinojo, nei kas ta Kalėdų eglutė, nei kodėl ją reikia puošti. Nebuvo ir kitų dabar populiarių tradicijų.

Užtat žmonės turėjo savas, jiems svarbias prasmingas ir kartais mūsų laikų net nepasiekusias tradicijas ir papročius.

Atgaivinant senąsias tradicijas Lietuvos etnografijos muziejaus renginiuose blukį dažniausiai degindavo prieš pat Kalėdas, dažniausiai gruodžio 21-ąją – per žiemos saulėgrįžą, kai saulė jau vaduojasi iš apmirimo ir pradeda naują kelionę, kasdien pakildama vis aukščiau.

Iš brolių latvių

Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sako, jog žinios apie blukį ir jo vilkimą per kaimą ne iš piršto laužtos, yra daug tą tradiciją patvirtinančios medžiagos.

Apie ją rašė istorikas, švietėjas Simonas Daukantas, pasakojęs apie po kaimą stiprių vyrų tampytą medinę kaladę ir tuo pat metu giedamas senovines giesmes.

Prieš porą šimtų metų tas iš praeities atėjęs paprotys buvo gyvas ir puoselėjamas.

Bet tikslios dienos, kada ta apeiga vykdavusi, pasak etnologės, nėra.

Kelmas galėjo būti tampomas nuo gruodžio 26 dienos ir vėliau arba kiek anksčiau, prieš Kalėdas, per žiemos saulėgrįžą.

Tradicija ir senosios apeigos – blukvilkis – pradėtos prisiminti pirmiausia per Lietuvos etnografijos muziejaus Rumšiškėse iniciatyvas.

„Ši ypatinga senovinė apeiga, paprotys buvo paplitęs ir kitose Europos tautose, o ypač populiarus Latvijoje. Gal todėl ir Lietuvoje labiausiai žinomas su Latvija besiribojančioje šiaurinėje šalies dalyje“, – teigia V. Vasiliauskaitė.

Įdomu, jog Pasvalio krašte užrašyti prisiminimai apie tokio kelmo tampymą po kaimą ir per Užgavėnes.

Gali būti, kad senųjų laikų patirtis per šimtmečius atėjo kiek pakitusi.

Tačiau tradicijos esmė ta pati – tamsiojo laikotarpio, šalčio, blogio atsikratymas, jų sudeginimas, šviesos, gėrio, naujos pradžios laukimas.

Po saują riešutų

Praeityje buvo svarbu ir labai laukiama, kad kuo greičiau baigtųsi šaltasis tamsusis laikotarpis.

O deginamas kelmas tarsi nešė žinią, jog dienos netrukus pradės ilgėti, šviesėti ir viską bus galima pradėti iš naujo. O dar geriau – be nuoskaudų, nesėkmių ir pykčio.

Blukvilkis susijęs ir su kalėdotojų papročiais – kartu galėjo vaikščioti ir Senis Kalėda, ir jauni stiprūs vyrai – blukvilkiai, ir persirengėliai meškomis, gervėmis, velniais.

Virvėmis tempiamas sutrešęs kelmas – mirties, pabaigos simbolis. Su ta pabaiga kartu turi išnykti, sudegti ir blogis.

„Tempdami tą kelmą per kaimą, blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, o jų šeimininkai neva sumesdavo ant to kelmo savo bėdas, žodžiais ar tik mintimis savo pykčius išsakydami. Taip pat šeimininkai pavaišindavo blukvilkius riešutais, apiberdavo juos grūdais“, – pasakoja etnologė.

Ir taip viso kaimo bėdas surinkę, kelmą ar kaladę vyrai dar ir patys apmušdavo pagaliais, o galop kaimo gale būdavo iškilmingai sukuriamas laužas ir jame sudeginamas blukis.

Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių pokštų prikrėsdavę.

Kartais vienas kuris iš vyrų turėdavo ir iš medžio išdrožtą mažą figūrėlę. Kelmą sudeginus, ją visiems rodydavo kaip naujos pradžios simbolį.

Mitologinė ir pagoniška

Blukvilkis buvo minimas itin triukšmingai ir neatsitiktinai būtent tuo laiku, kai vyksta aktyvi kova tarp tamsos ir šviesos.

Tai ne šiaip laikas, o gamtos virsmo metas, skatinantis susimąstyti, kas žmogui svarbu, prasminga.

Todėl ir blogį deginti šiuo metu labiausiai tinka – stebuklingų galių turinti ugnis sunaikins jį.

Atsikračius blogio, apsivalius, šviesa nugalės, saulė sugrįš, o tamsa ir šaltis, žinoma, pasitrauks.

V. Vasiliauskaitė pasakoja, kad tas blukvilkio vakaras būdavęs tarsi seno ir naujo laiko susidūrimo simbolis, saulės grįžimo pradžia, graži tarpušvenčio – tarp Kalėdų ir Trijų Karalių – kalėdojimo tradicija.

„Tradicija daugiau mitologinė, pagoniška, siejama su ugnies kultu. Kartu tai ir bendruomenės šventė, juk visi būdavo kartu, visi aplankomi, visiems padedama atsikratyti blogio“, – sako etnologė.

Tampė kelmą ir kitur

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ narė D. Petraitienė pasakoja, kad ne kartą bandyta blukvilkio tradiciją sugrąžinti, padaryti ją populiarią.

Blukvilkio diena buvusi organizuota ir prie Seimo, ir kitose vietose.

Kelmo vilkimo apeigos rengtos ir Panevėžio mieste.

Prieš kelerius metus daugeliui tai buvo naujovė ir netikėtumas stebėti, kaip pagoniškais drabužiais apsirengę vyrai per Senvagę ir Laisvės aikštę vilkdami kelmą, jam liejo savo nuoskaudas. Prisijungti prie šių nuotaikingų apeigų, skirtų išlaisvinti saulę iš kaustančios tamsos ir blogio, persirengėliai kvietė ir miestelėnus.

„Juk blukis dėl to, kad paleistume nuo savęs negeras mintis. Kuo mažiau jų žmogus turės, tuo bus ir laimingesnis, ir sveikesnis. Ta apeiga tarsi priminimas, kad visiems ir visada reikia pradėti nuo savęs – nuo savo minčių, darbų ir poelgių įvertinimo“, – sako paliūniškietė.

Romuviai per žiemos saulėgrįžos šventę savo susibūrimuose visi kartu taip pat degina blogį surinkusį blukį.

Tokia labai sena, dar pagonybės laikus siekianti tradicija turi savo prasmę ir gamtos galia tikėjusiems protėviams buvo labai svarbi.

Jos atgaivinimas šiuolaikinius žmones turėtų sudominti.

Juk, kaip sako D. Petraitienė, priešiškumas, egoizmas, panieka, pasipūtimas, pyktis ir kiti blogi jausmai niekur neveda, o tik kenkia ir pačiam žmogui, ir aplinkiniams.