"Kuparuko“ turtai

 Prasminga, svarbi, nauja, talpi ir reikšminga ketvirtoji Alvyros Grėbliūnienės knyga. Dar kvepianti spalvų paletėmis. Svari rankoje palaikyti. Džiugi žmogaus egzistencijai pamatuoti. Ir, žinoma, mūsų krašto dvasiniams klodams suglobti. Dar labai ryškūs šios knygos pristatymo įspūdžiai. 

Lapkričio mėn. 21  d. į Druskininkų miesto viešąją biblioteką rinkosi žmonės, kultūros bendraminčiai, į Alvyros Grėbliūnienės ketvirtosios knygos sutiktuves. Kultūros sostinės dienos jau ėjo į pabaigą, o jos ženklai – įvairūs kultūros reiškiniai – skubėjo sugulti į bendrą aruodą. Siekė šviesinti miesto veidą, jau rudenio lapų mozaikomis paženklintą. Tarp jų – ir Alvyros Grėbliūnienės knyga ,,Iš širdies kuparuko – Jums, mylimieji...“ Viršelio  pavadinimas – talpi metafora, kurios esmė – nuoširdi ir jausminga atsklanda, kurią kiekvienam leista suprasti savaip. O supratimas vėlgi  kiekvieno, kuris skaitys šią knygą, savastimi pamatuotas. Įeisite į knygos statinį - ,,kuparuką“ ir pasijusite lyg kviesti paviešėti, pasižmonėti, prisiminti, kur buvote, ką veikėte ir kaip visiems ten gera buvo būti. Žodžio ,,Kuparukas“ reikšmė nevienaprasmė. Lyg ir baldas, bet ne kasdien naudojamas. Lyg ir turtingas rūmas, nes čia tiek visko esama. Lyg ir metai, kurie praėjo, bet liko pastebėti. Užmarštin nesugulė. Ir žmonės – jų ,,smėlio saujelės“ neužklojo. Apie visa tai rūpi autorei pasakyti, papasakoti, pastebėti ir mums visiems parodyti, į svarbius istorijos klodus patalpinti. Iškalbus ir knygos visas titulinis puslapis: jame gamtos gyvybė, sodria samanų spalva uždažyta,  trobelių architektūra, žmonių gyvensenos ženklai – karpiniais pavaizduoti,  ir kelio brūkšnys, kuris viską sujungia. 479 – i puslapiai, gausybė nuotraukų, jaukiai prigulusių ,,pailsėti“, padūmoti, apie Dzūkijos kraštą ir žmones ,,paporyti“ tarme, kuria dažnai prabyla autorė. Teoriškai kūrinio (straipsnio, eilėraščio, akrosticho ar kito žanro) pavadinimas yra ypatingos svarbos dalykas. Titulinis puslapis – tarytum visos knygos, metaforiškai tariant, ,,ambasadorius“. Baigtinis puslapis irgi patvirtina, patikina: žalios pušelės, keliai, upelių vingrybė – grožis, susietas su poetiniais vaizdiniais apie Dievo gailestingumą. Tokį pasaulėvaizdį mums teikia autorė, tvirtai žengianti pasirinktu keliu – gyvenimu – Dievo duotybe. Valia juo džiaugtis, išgyventi, surasti sielos peno. Ne tik sau – ir su kitais dalytis. Kaip džiugu sielą nusiplauti Viltimi.

Apie save autorė prabyla labai konkrečiai: ,,Gimiau 1946 metų gruodžio 4 - tos dienos naktį Druskininkų ligoninėje. Močiutė sakė, kad tada siautėjo pūga… Ji lydi mane visą gyvenimą.1964 metais baigiau Leipalingio vidurinę mokyklą ir išvykau į Lazdijus. Dirbdama mokiausi. Baigiau Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Dirbau gamyboje inžiniere mikrobiologe, vėliau medicinos mikrobiologe. Nuo 1964 – 2008 metų gyvenau Lazdijuose, o dabar Druskininkuose“, - taip ,,skalsiai“ savo gyvenimo atkarpą keturiuose sakiniuose sutalpina autorė.

O ir mes visi  šiuo metu esame kelyje - gruodyje, kai  įsiklausymą į gamtos tylą įsižiūrėjimą į spalvų tamsą lapkričio mėnesį keičia vilties ir laukimo kupinas žvilgsnis į gyvenimą gruodyje. Net senoviniai mėnesio pavadinimai, Sausinis Vilkinis Kalėdų, tarytum budina iš melancholijos, kuri būdinga lapkričio liūdesiui ir tyliam pašnekesiui su vėlėmis. Šviesos ir Dievo atėjimo laukimą žymi pati motinėlė gamta: antai gruodas pašviesina naktis, o kaimiečių buitį lengvina poilsis bei ne tokie varginantys darbai.  Šią savaitę prasidėjęs Kalėdų Adventas  pareigojo laukti su viltimi,  kad Dievas atneš pasauliui šviesą ir žmonijos Atpirkėją. Be to,  ir pats lotyniškas žodis ,,adventus“ reiškia atėjimą atvykimą,  pradžią bei atsiradimą. Jau trečią tūkstantmetį žmonija skaičiuoja laiką nuo kūdikėlio Jėzaus gimimo. Senojoje lietuvių tradicijoje gruodžio mėnuo yra kaip  saulėgrįžos laukimo, pasirengimo žiemos šventėms, poilsio nuo sunkių rudens darbų laikas. Papročiai draudė sunkius darbus, ypač tuos, kurie sukimo judesiais  pagrįsti. Tik   draudimai šiandien mūsų technikos pasaulyje skamba mįslingai, neįprastai ir netgi nesuprantamai. Kadaise negalima buvo malti girnomis,  verpti rateliu, žiesti puodų ir kitų panašių darbų dirbti.

Tad leidžiamės į dvasinę kelionę mūsų kraštietės Alvyros knygos puslapiais, tikėdamiesi ten ir save rasti. Patikinsiu – rasite, be abejonės, įvairiai: kaip piligrimą, iš kasdienybės atsitolinusį, atgaivos ieškantį kitame mieste, krašte, bažnyčioje ar šurmulingame  atlaidų  bruzdesy. Kaip stebėtoją, taiklios fotografo akies pagautą ir užfiksuotą, o galbūt prisiminimų džiugesy, neretai ir liūdesy paskendusį. Būtinai rasite – tuomet skaitomoji knyga įgaus asmeninių potyrių gilumą. Galbūt mintyse blykstelės poetinis matymas, kurį autorė gražiai išrašo eilėraščiu ,,Dievo gailestingumas“. Taip širdingai paglostę knygos apdarus, leisitės į kelionę – tuos 479-is puslapius kaip gerą piligriminę kelionę atliksite. Tikiu, nenusivilsite. Neskaitykite ,,paspringomis“ – čia nebus detektyvinių ar kitokių nuotykių. Sielos kelionė - ori, dvasinga, išminties palytėta.

Šiai dedikacijai, manau, pritiks ir  autorės eilėraštis, skirtas ypatingam laikmečiui įvardyti.

O Kristau!

Iš  Dangaus atėjai į pasaulį,
Kur sielos vis alksta Tiesos ir Šviesos.
Tave dovanoja mums Tėvas kaip saulę,
Kaip žiburį mūsų kelionės klaidžios.

Tik mano širdy vargana prakartėlė, –
Ateiki, sušildyk ją meile kilnia.
Aš trokštu vėl tapti mažu kūdikėliu
Ir suptis meilingojo Dievo delne…

Malda prisiglausti prie Viešpaties žvilgsnio,
Jo Žodį auginti kartu su Tavim,
Palieski mane ir palaiminki žingsnį,
O Kristau, Kalėdų šventų šurmuly.

Prisiimu naštą kaip šieno šiaudelį,
Su broliu nešu ją ir ieškau Tavęs.
Tikėjimas, Meilė, mažytė plotkelė,
Lai tiesina kelią į Tėvo menes.

Tai eikim kartu į šią vilties šventę. Be pykčio, pavydo, tamsos raibulių. Uždekime žiburį savo širdy. Regėkime šviesą, kuri jau sublyksi  tamsybėj naktų.. Tebūna laiminga visiems – dideliems ir mažiems, galingiems ir silpniems, protingiems ir nelabai, sėkmingiems ir ne visai. Mums, žmonėms, išsiruošusiems į Padėkos, Dėkingumo, Palaimos, Globos ir Ištikimybės šventę. Su Šv. Kalėdom!

Autorius: Izabelė Ūsienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama