Dešimtmetis Jonas Balsevičius nuo mažens pratinasi mylėti žemę

Kai su dešimtmečiu Jonuku norėjome suderinti susitikimo laiką, jo mama Laima Balsevičienė sakė: „Laisviausia Jonuko diena yra trečiadienis“. Tuomet galvojau: ir kuo gi taip užsiėmęs tas vaikas? Ogi jis ir keliais instrumentais groja, ir dainuoja, ir plaukimą lanko, ir tėvams ūkyje padeda.
Atrodytų, kas gi čia keisto – vaikų pareiga tėvams padėti, tačiau, jeigu vyresnieji Balsevičių vaikai – Kamilė ir Kasparas – tėvams talkina tik iš pareigos, jaunėlis Jonas ūkyje sukasi su didžiausiu malonumu. O kai atvykstame į Virkininkų kaimą, kur yra įsikūręs Balsevičių šeimos ūkis, ūkininkaitis taip ir prisistato: „Sveiki, aš esu Jonas, man dešimt metų, netrukus bus vienuolika, mėgstu ūkininkauti, moku vairuoti traktorių ir myliu gyvulius“.
Prie mūsų pokalbio su Jonuku prisijungusi mama pasakoja, jog Jonukas ūkininkauti pradėjo vos 5-erių, tačiau pats mažasis ūkininkas suskumba ją pataisyti: „Nuo ketverių“, – tvirtai pareiškia Jonas. Laima Balsevičienė prisimena, jog, kai buvo mažiukas, Jonui žaislus atstodavo tėčio įrankiai. Jei vaikas ir parodydavo susidomėjimą tikrais žaislais, tai nebent traktoriais. O būdamas pirmokas, grįžęs iš mokyklos, Jonas jau tvirtai pareiškė: „Žinai, mama, aš perimsiu jūsų ūkį“.
Jonukas ir pats patvirtina, jog užaugęs bus ūkininkas. Kitų minčių jis neturi. Nepaisant to, jog ūkininkaitis dar tik penktokas, jis jau dabar galvoja, kaip reikės pabaigti mokslus Kaune ir greičiau grįžti į kaimą. Paklausite, iš kur toks užsidegimas? „Tai genai“, – sako mama. Laimos žiniomis, Jonuko tėtis vaikystėje taip pat, kaip sakoma, buvo „prie technikos“. „Kai buvo vaikas, aplinkiniai Virginijų vadindavo gaspadoriumi, šiandien šį „vardą“ perėmęs Jonukas“, – juokauja mažojo ūkininko mama.
Be to, dabartinis Balsevičių ūkis įsikūręs Laimos senelių žemėse, jie, kaip ir Laimos tėvai, taip pat buvo ūkininkai. Laimos seneliai plėtojo arklininkystės ūkį, o tėvai augino karves. Tėvų ir senelių ūkininkavimo tradicijas tęsia ir Laima su Virginijumi, o Jonukas bus ketvirtos kartos ūkininkas. Tikriausiai reikėtų sakyti – jau yra ketvirtos kartos ūkininkas, mat šis vos dešimties metų vaikis jau ir karves pats melžia, moka ir su technika dirbti, esant reikalui, ūkyje talkina ne tik tėvams, bet ir kitiems darbininkams. Turi ir savo karvutę – Armašką. Sako ją užsiauginęs nuo mažens. Tiesa, neseniai turėjo dvi, bet vieną jau pardavęs. Laima ir Virginijus, žinoma, džiaugiasi, jog ūkis liks šeimos rankose, laimingi ir kartu gyvenantys seneliai, jog jaunimas nori tęsti šeimos tradicijas. Tik, kaip pastebi Virginijus, pirmiausiai reikia ūkį išlaikyti iki Jonukas užaugs. O tai šiais laikais nelengva...
Darbas ūkyje nelengvas, paklaustas, ar nepavargsta, ar lieka jėgų mokslams, Jonukas teigia, jog mokslai sekasi neblogai, bet į jaunųjų ūkininkų akademijos organizuojamus užsiėmimus Jonukas eina su didesniu entuziazmu nei į mokyklą. Bet ar gali būti kitaip, kai tavo genuose jau užkoduota meilė žemei, o mokykloje juk reikia matematikos formules mokytis.
„Mūsų Jonas – užsispyręs vaikas. Jis žino, ko nori“, – sako mama Laima. Ir iš tiesų, Jonukas turi tikslą ir jo kryptingai siekia. Jis ne tik yra tvirtai nusprendęs, jog bus ūkininkas, bet jau ir savo ūkio viziją yra apgalvojęs. „Liksiu prie pieninių karvių, bet ir kažką naujo įvesiu – gal mėsines karves, o gal arklius laikysiu“, – apie ateities planus pasakoja dešimtmetis Jonukas.
Beje, netrukus Jonukas švęs 11-ąjį gimtadienį, gimtadienio proga jis tėvų užsiprašė ne telefono ar dar ko nors, ko įprastai nori tokio amžiaus vaikai, o žemės ūkio technikos, detalių ir kitų reikmenų parduotuvės čekio. Prie sveikinimų su gimtadieniu prisidedame ir mes. Linkime, kad Jonuko norai išsipildytų.
Rimantė Jančauskaitė
Nuotraukos iš Balsevičių šeimos archyvo

Autorius: Rimantė Jančauskaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama