Elvyra PAŽEMECKAITĖ rekomenduoja meną

Panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė – tarsi bibliotekų žynė, gyvenimą matuojanti kultūros tankiu. Ji pati sako esanti „bibliotekos figūrantė, visą gyvenimą besivaduojanti iš nuobodulio“, bet pakanka jos pasakojimų pasiklausyti kelias minutes, ir nuobodulys tampa neįmanomas net teoriškai. Iš lentynų susišluoti kultūros žurnalai, prancūzų kinas, Panevėžio teatro istorijos – viskas Elvyros pasaulyje jungiasi į stulbinamai gyvą, savaip pašėlusį kultūros žemėlapį.

Esu bibliotekos figūrantė, visą gyvenimą besivaduojanti iš nuobodulio.

Biblioteką laikau šventove ir manau, kad kiekvienas, galintis vaikščioti ir pakilti iš lovos, turi joje lankytis.

Užtenka nuo lentynų susišluoti kultūros laikraščius ir žurnalus ir pajusi, kad tavyje nubunda literatūra, teatras, dailė, muzika, šokis, fotografija. Klimpsti į istoriją ir filosofiją.

Nesvarbu, kad to nesimokei, nesvarbu, kad Vilniaus universitetas tau nedavė jokios specialybės – tiesiog paleido tave vėjais kitų vėjų ieškoti.

Tada dar nežinojau, kad Pasvalio vidurinė mokykla, išimtinai mokiusi prancūzų kalbos ir literatūros nuo Smetonos laikų grynakraujų prancūzaičių, paspęs keisčiausius spąstus – nei sutraiškys, nei paleis. Ir liksiu visą gyvenimą lyg drignėm užduota – neatsidėjusi tos kalbos studijoms universitete ir visada urzgianti ant suanglėjusio pasaulio.

Turbūt galėčiau gaut iš Prancūzijos kokį apdovanojimą už tą urzgimą. Negali gi likti šitaip įtūžusi madam dėl Prancūzijos šlovės taip neįvertinta (juokiasi). Ta pati madam į patį Panevėžį yra kvietusi pačią Margaritą Diuras ir ši net telefonu jos ieškojusi.

Dainininkas Garou

MUZIKA

Jeigu turėčiau dvarą arba kokį rimtą koncertinį tvarinį, turėčiau pinigingų rėmėjų, nedelsdama iškviesčiau švitrinio balso Kanados prancūzą dainininką Garou su jo draugais ir čia lietųsi garsioji arija iš miuziklo „Notre Dame de Paris“. Beje, kai Paryžiuje jo paklausė, kokie jo mėgstamiausi kvepalai, šis atsakęs – benzinas. Tarsi koks Šarlis Bodleras, kvočiamas priešmirtinio noro, užsigeidęs personalinio dantų šepetuko.

Režisierė Agnes Varda

KINAS

Visus prancūziškų filmų pavadinimus surašyčiau į neatkeliamą sąvadą, nes einu į juos kaip užrištom akim, neklausdama nei režisierių, nei aktorių, nes ir taip jau būna viskas aišku.

Čia neapeitas būtų ir mūsų Juozas Miltinis (be galo žavus), suspėjęs nusifilmuoti bene dviejuose.

Į mane neišplaunamai yra įsigėrę filmai „Meilė“, miuziklas „Bolero“ ir daug kitų.

O į prancūzų režisierės Agnes Varda filmus įkritau, kai ši jau buvo anapus mūsų žemės vartų.

Tai buvo kino filmų patronė, be galo mylėjusi žmones ir visa, kas gyva. Režisierė – močiutė, kurianti visą gyvenimą ir jį švenčianti.

A. Varda glėbyje tilpo fotografija, filmai, persiliejantys performansais.

Manau, kad Agnes Varda ir Juozas Miltinis būtų turėję apie ką pasikalbėti – juos abu siejo prancūzų režisierius Žanas Viliaras, J. Miltinio teatro studijų Paryžiuje draugas (beje, lankęsis J. Miltinio teatre).

Ž. Viliaras įkūrė Avinjono teatrų festivalį, A. Varda buvo paties Viliaro ir daugelio metų festivalio fotografė.

Tai didžiųjų prancūzų teatro ir kino žvaigždžių portretininkė.

Gal galėtų šie Agnes Varda portretai atkeliauti į Panevėžį, gal galėtų režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Sala, kurios nėra“' apie J. Miltinį ir jo teatrą būti parodytas Paryžiaus „Ateljė“ teatre, įkurtame Šarlio Diuleno – J. Miltinio mokytojo.

„Ateljė“ teatras Paryžiuje ir senasis Juozo Miltinio teatras Panevėžyje savo dydžiu ir architektūra – identiški dvyniai.

Ir čia, ir ten prie stalelių galėtų būti geriamas prancūziškas vynas.

Skirtumas tik tas, kad iš Nevėžio išlipusios antys galėtų prieiti ir ko nors paprašyti, o Senos antims tas kelias gal būtų kiek tolokas. Paryžius ir Panevėžys, Sena ir Nevėžis – tarsi šalia.

KNYGOS

Prie Senos galima sutikti ir Valdą Papievį, gyvenantį Paryžiuje su pačiu Paryžiumi. Rašytojas niekada nežino – kada knyga jame atsitiks.

Jo pasaulis kitoks.

Šįkart romanas „Ankančiam pasauly“.

Tai maža knygelė, o kai kas ją skaito po penketą kartų.

Kaip ir, beje, kitas V. Papievio knygas – tegu ir visai storas.

Skaitytoją užvaldo kiekvienas žodis, sakinio tikrumas ir grožis. V. Papievio stiliaus jaukumas.

Tai tarsi ypač džiugus apsikabinimas. Taip gali apkabinti tik labai pasiilgęs šuo. Užsiveržia tarsi raištis – neatriši.

V. Papievis leidyklos „Odilė“ autorius.

Ši leidykla tiesiog plykstelėjo Emilio Ciorano knyga „Nedalia būti gimusiam“.

Tai rumunų kilmės prancūzų filosofas ir rašytojas – Europos nihilizmo saulėlydžio apaštalas. Gyvenęs Paryžiuje, atsisakęs daiktų ir apdovanojimų, pasiekęs nevilties dugną, pasibjaurėjęs pasauliu ir paties žmogaus gimimu. Sukūręs pribloškiančios autoironijos pašvaistę. Teigęs, kad „nusižudyti neverta, nes nusižudoma vis tiek per vėlai“, „nes jau gimimas yra pati didžiausia kiaulystė“.

Turiu šią knygą prancūzų kalba, jos vertimo laukiau 30 metų. Apie šį autorių man buvo pasakojusi viena iš vertėjų. Jis negalėjęs priimti jos atvežtų rožių, nes bute neturėjo vazos, girdėjusi jį įkyriai atsisakinėjantį telefonu kažkokios garbingos ir finansiškai solidžios premijos.

E. Ciorano knygą į lietuvių kalbą išvertė jaunas poetas ir filosofijos daktaras Tadas Zaronskis.

Mes švenčiame spektaklius ir filmus, verkiame parodose ir koncertuose, bet neturime knygų atvertimo ritualų.

Taip ir neįvyksta kažkada mūsų su filosofu Leonidu Donskiu svajotas Panevėžyje „Don Kichoto“ garsinis skaitymas.

Gal kada ir Oskaras Koršunovas, perkėlęs į teatro sceną filosofą Imanuelį Kantą, prieis prie filosofo Arvydo Šliogerio knygų ir rankraščių ir atsitiks tai, kas atrodė neįmanoma.

Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama