Samuelis Sauchatas: sielos atžvilgiu į sceną ėjome nuogi

Kai kalbama apie teatrą, dažniausiai mintyse iškyla rimta, susikaupusi atmosfera – aktoriai gilina emocijas, kapstosi po vidines būsenas, siekia tobulo atlikimo.

Prestižinėje Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykloje netoli Paryžiaus, kurioje gimė tokios kino pasaulio žvaigždės kaip komedijos „Boratas“ žvaigždė Sacha Baron Cohen, filme „Haris Poteris ir Fenikso brolija“ vaidinusi Emma Thompson, mėnesį stažavęsis teatro „Menas“ aktorius Samuelis Sauchatas į Panevėžį parvežė kitokios patirties.

Kasdien jis mokėsi ne tik technikos, bet ir gebėjimo priimti nesėkmę, būti jautrus žiūrovui ir patirti scenos žaidimo džiaugsmą.

Samueli, vasarą turėjote unikalią galimybę stažuotis prestižinėje tarptautinėje Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykloje Etampo mieste netoli Paryžiaus. Tebegyvenate jos įspūdžiais?

Esu dėkingas Lietuvos kultūros tarybai, finansavusiai mano stažuotę.

Philippe’o Gaulier teatro–klounados mokykla stipriai akcentuoja juokingumo prigimtį.

Kiekvienas iš mūsų savaip esame natūraliai juokingi, tačiau gyvendami išmokstame tą juokingumą slėpti, nes visuomenėje būti pažeidžiamam nėra paranku.

Šioje mokykloje mokoma tą prigimtinį juokingumą pažinti, priimti, jo nebijoti ir jį panaudoti.

Gaulier mokykloje studijuojami įvairūs sceniniai žanrai – nuo vodevilio ir bufonados iki melodramos.

Aš pats mėnesiui išvykau mokytis iš pirmo žvilgsnio gal net šiek tiek keistai skambančių disciplinų – žaidimo ir klounados.
Įsivaizduoju, jau kyla klausimas: kaip žaidimas gali būti disciplina? (Juokiasi.)

Samuelis Sauchatas. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš tiesų ruošiausi apie tai paklausti!

Per dieną turėdavome keturias valandas užsiėmimų. Teorijos kaip ir nėra – vietoje jos vyksta nuolatinis praktinis treniravimasis, tarsi lankytum intensyvią treniruotę sporto salėje.

Iš pirmo žvilgsnio pratimai atrodo paprasti, bet jie verčia kasdien provokuoti savo žaidybinę būseną: nuolat išlaikyti azartą, būti pasiruošusiam ką nors sužaisti, papokštauti, iškrėsti.
Pirmas dvi savaites mokėmės žaidimo.

Žaidimų dalį vedė treneris iš Singapūro, pats šios mokyklos absolventas.

Iš pradžių atrodė, kad žaidžiame visiškai paprastus žaidimus.

Pirmomis dienomis netgi pagalvojau: atvažiavau su milžinišku troškimu į mokyklą, kurią rekomendavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojai, o čia – gaudynės ir pratimai, kuriuos vedu vaikų teatro studijoje!

Tačiau treniruotės vis sudėtingėjo, atsirado įvairiausių dėmesio valdymo pratimų, kai vienu metu turi sutelkti dėmesį į keturis ar penkis skirtingus dalykus.
Įdomiausia buvo mokytojo energija – jis nuolat juokėsi, krykštavo, pats įsitraukdavo į žaidimą. Kai kas nors nukrypdavo į pasidavimą ar nuobodulį, iš karto stabdydavo: „Tu mums bandai parduoti nuobodulį!“ Nors buvo už mus vyresnis 15–20 metų, bet energijos turėjo už mus daugiau.
Po dviejų savaičių tokio intensyvumo visi jautėmės nuolatinės kūrybinės parengties – gyvenome etiudų, juokelių, pantomimos režimu.

LMTA dėstytojai sakydavo: „Reikalauk iš savęs, sukurk.“ Ir sėdi, krapštai galvą iki trečios valandos nakties, galvodamas, ką tas personažas galėtų padaryti. O Gaulier mokykloje – kita kryptis: pareikalauk iš savęs, bet kad pačiam nuoširdžiai, tyrai būtų smagu lipti ant scenos.

Kodėl pasirinkote stažuotę toje mokykloje? Kuo jus sudomino klounados žanras?

Mane patraukė visiškai kitoks teatro mokymosi būdas, nei pas mus įprasta. Lietuvoje, ypač kai studijavau aš, aukščiausias etalonas buvo LMTA su gana stanislavskiška tradicija – daug susikaupimo, rimties, kapstymosi vidinėse gelmėse, tarsi nuolat vaikščiotum po juodu debesiu. O Gaulier mokykla atstovauja žaidybinio, fizinio teatro krypčiai, kuri Lietuvoje nėra taip plačiai plėtojama.

Kaip manote, o kodėl neplėtojama?

Mes esame Rytų teatro tradicijos atstovai. Čechovas, Stanislavskis – jų įtaka mūsų teatrui labai stipri. Ir su ta tradicija viskas gerai: ji pagrįsta, gili, ne veltui ją perėmė ir amerikiečiai.

Gaulier mokykla atstovauja visai kitai krypčiai, kuri Lietuvoje nėra tokia populiari.
Lietuvoje turime tokį elitinį teatro suvokimą. Pažiūrėjus į didžiųjų teatrų repertuarą, akivaizdu, kad meninė kartelė labai aukšta. Todėl iš pirmo žvilgsnio paprastesnis, žaidybiškumu paremtas teatras kartais būna nuvertinamas.

Manau, tai susiję su tuo, kokia stipri ir brandi mūsų teatro kultūra – ji suformavo aukštus lūkesčius ir rimties tradiciją.
Žaidimo, fizinio teatro kryptis tiesiog natūraliai netapo dominuojanti, nors joje slypi labai daug gyvumo ir kūrybinės laisvės.

Bet Lietuvoje irgi daugėja teatro įvairovės.

Daug sėkmingų klounados spektaklių pastatęs aktorius, režisierius, dėstytojas Žilvinas Beniušis.

Samuelis Sauchatas. Asmeninio archyvo nuotr.

Dvi savaites mokėtės „žaidimo“ – užsiėmimai iš šalies gali atrodyti kaip paprasti žaidimai, bet Philippe’o Gaulier teatro-klounados mokykla teigia: teatras toks pat rimtas kaip vaikų žaidimas. Ką jums reiškė ši „rimto žaidimo“ patirtis, kaip ji pakeitė jūsų požiūrį į sceną bei publiką?

Iš tiesų tai labai negailestingas mokslas.

Sėdime paskaitoje dvidešimt penki, susirinkę iš viso pasaulio – JAV, Europos, Jungtinės Karalystės, net Australijos.
Ir po vieną ar du lipame ant scenos improvizuoti pagal gautą užduotį.

Ir jei nesi gyvas, nedegi, nesi įdomus – mokytojas iš karto provokuoja: „Ką tu čia veiki? Kodėl mus apgaudinėji?“

Tave akimirksniu užkabina, kartais net atrodo, kad puola, bet visa tai daroma tam, kad padėtų: primintų, jog publika jau nuobodžiauja, kad esi neįdomus, kad šiuo metu feilini. Tu – jau veidu kritęs į mėšlą. Niekam čia nesi juokingas, įdomus ar gražus.
Bet kartu mus mokė priimti nesėkmę.
Lietuvoje įprasta, jei spektaklyje aktorius suklysta, po premjeros prasideda aptarinėjimai: kodėl taip padarei, kaip čia galėjai – viskas eina šuniui ant uodegos. Ir tame yra logikos.

Bet Gaulier mokykloje – kitaip. Ten turi iš karto priimti žiūrovą. Pas mus teatre dažnai vaidinama beveik pamirštant publiką, ypač dramos spektakliuose. O ten teatro taisyklė – jokios ketvirtos sienos. Būk su publika, pripažink, kad tau kažkas nepavyko, ir pasidalyk emocija.
Vienas įdomiausių momentų per tas dvi pirmąsias savaites, kai mokėmės žaidimo, nutiko su vienu stand-up komiku.

Labai protingas, bet niekaip negalėjo perprasti teatrinių metodų.

Jis visada norėjo būti gudrus. Scenoje matėme žmogų, tarsi siekiantį apsisaugoti nuo nesėkmės – bet nematėme jo tikro, žaidžiančio.
Ir tada įvyko lūžis. Jis, manydamas, kad perprato „kvailų klounų metodiką“, tiesiog pakrypavo kojomis. Ir visiems… žiauriai nepatiko. Į mūsų reakciją sureagavo taip skaudžiai, taip tikrai, kad staiga jį pamilome. Pamatėme žmogų, kuris mus iš tiesų girdėjo. Iki tol galvojome: kodėl Alfredas mums pardavinėja piguvą, kodėl laiko mus kvailiais?
Bet kai jis nesėkmę priėmė atvirai, pamatėme pažeidžiamą, jautrų žmogų, kuriam rūpi.
Ir būtent to mus ten mokė – būti atviriems su žiūrovu, nebijoti parodyti savo nesėkmės ir dalintis tuo akimirksniu.

Kaip vyko klounados pamokos ir ką iš jų parsivežėte?

Klounados pamokose mokėmės pačių pradmenų.

Klounas scenoje pasirodo su milžinišku noru būti mylimas, su nuoširdžiu pažadu, jog tai bus geriausias pasirodymas pasaulyje. Ir kai jam nepasiseka, jis nuoširdžiai nesupranta, kodėl. Jei išlaikai džiaugsmo būseną, norą švęsti gyvenimą kartu su publika, nėra to gilaus nusivylimo, kuris įprastai kyla iš nesėkmės. Klounas nuolat žaidžia pažeidžiamumo būsena ir turi būti nepaprastai jautrus publikai.

Visą savaitę vaidinome įvairiausius personažus – trenerio, Asterikso ir Obelikso, raganos, vampyro ir t. t. Paskutinę dieną apsikeitėme kostiumais ir vaidinome taip, kaip tuos personažus buvo sukūrę mūsų kolegos. Tai buvo nuostabi patirtis – per tą žaidimą atradome tikrą parodijos džiaugsmą.

Klounados seminaruose pastebėjau, kad su laiku scenoje tiesiog norisi būti – nebejauti absurdiškiausių dalykų baimės, neri į visišką nežinią.

Stažuotės užsiėmimuose iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad dalykai, kuriuos darėme, tokie paprasti.

Bet mes analizavome žmogų. Sielos atžvilgiu į sceną ėjome nuogi.

Užduotis išgirsdavome scenoje. Jos būdavo paaiškinamos taip, kad iki galo net neaišku, ko tiksliai iš tavęs tikimasi. Ir tai daryta sąmoningai: tam, kad į sceną eitume neužtikrinti, nebūtume įsikibę vieno sprendimo, o drąsiai improvizuotume, žaistume.

Mums buvo bandoma padėti atsirakinti vaiko būseną – kai esi labiau drąsus nei apmąstantis. Vaikas dar neturi baimių, nes neturi daug patirčių. Būtent ta būsena ir yra klouno šerdis.

Kur pritaikysite stažuotėje įgytą patirtį?

Jau pritaikiau kasdienėje veikloje – tiek vaidindamas spektakliuose, tiek repetuodamas. Teatre „Menas“ surengiau patirties pasidalinimo dirbtuves ir trupei, ir jaunimo teatro studijai. Tai buvo labai įdomu: pabandyti kolegas ištraukti iš kasdieniškumo, iš įprastų veikimo modelių, pasiūlyti kitokį – intensyvų, bet apdovanojantį – darbo būdą, kurį pats atradau Gaulier mokykloje.

Tikiuosi, tai atsispindės ir būsimuose pastatymuose, bet tam reikia, kad žiūrovas ateitų į teatrą, todėl kol kas pernelyg nereklamuosiu. (Šypsosi.)

Patirtis atsispindėjo ir teatre „Menas“ lapkritį rodytame Irmanto Pilio spektaklyje „Dvi kryptys“. Jame ypač daug improvizacijos su publika – žiūrovai kartu su aktoriais kuria spektaklį. Tas betarpiškumas sukuria šventę, kurioje dalyvauja visi.

Labai kviesčiau žiūrovus ateiti ir patirti tą laisvo, improvizacinio teatro atmosferą – ji tikrai išskirtinė.

Pokyčius pajutau ir nepriklausomoje kūryboje, už teatro ribų. Vedu renginius su visai kitokiu pojūčiu – į sceną einu tarsi į šventę. Improvizacija tampa lengvesnė, atsiranda betarpiškas ryšys su publika, daug paprasčiau būti pažeidžiamam ir atviram.

O ko iš klounų gali pasimokyti visuomenė?

Lietuvoje klouno įvaizdis tebėra susijęs su dryžuotais drabužiais, didžiuliais batais, garbanotu peruku ir ryškiu makiažu.

Tačiau tikrumas slypi visai kitur. Užsidedi mažiausią kaukę pasaulyje – vieną raudoną nosį, ir išmoksti žaisti, būti atviras, būti pažeidžiamas.

Akivaizdžiausia pamoka, kurią galime pasiimti, – iš gydytojų, dirbančių organizacijoje „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“.

Tie klounai padeda užsimiršti, perkelti dėmesį nuo savęs, nuo savo ligų. Klouno atėjimas į palatą su tikru džiaugsmu, su nekantrumu sukurti kažką tyro, gyvo, nuoširdaus padeda sumažinti įtampą, atitraukti dėmesį nuo savęs ir patirti būties lengvybę. Juk didžiausias iššūkis gyvenime ir yra priimti tokius atsitraukimus. Klouno darbas ir yra susijęs su džiaugsmo paieška.

Klounai moko, kad juokingiausi jie būna tada, kai patiria nesėkmę. Ir tai gyvenimo pamoka: jei daugumą situacijų sugebėtume pamatyti iš šono, su humoru, stresą nukeltume į šalį. Pavyzdžiui, paslydęs ant banano galiu pamatyti, kiek aplinkiniams tai atneša džiaugsmo!

Klounai moko nuimti nuo savęs naštą, jog viską turiu padaryti teisingai, nepriekaištingai. Kaip tik netobulumai ir yra dovana.