„Iš mokyklos reikia išeiti kaip iš baliaus“

Beveik keturias dešimtis metų Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje istorijos mokytoja dirbanti Jūratė Musteikienė savo darbo niekada nebaigia su skambučiu.
Patriotiškumą skiepijanti mokytoja organizuoja mokiniams žygius, su jais tvarko apleistus partizanų, žydų kapus, o vasarą iškeliauja Camino Lituano kultūros keliu.

Debeikiai – pirmoji meilė

Nuo Troškūnų kilusi J. Musteikienė pasakojo, kad tapti mokytoja „nebuvo paskutinės minutės apsisprendimas“, nors vaikystėje ir norėjusi būti pardavėja. Tuomet Troškūnų vidurinėje mokykloje besimokiusi mergina mokytojos kelią pasirinko paskatinta tuomečio autoriteto, mokyklos direktoriaus Jaroslavo Markucko.
„Mes jį labai gerbėme, ir nepabijosiu to žodžio – mylėjome. Tai buvo tikras mokytojas, žmogus, kuris niekada nekeldavo balso. Jis visuomet kviesdavosi vienuoliktokus pokalbiui apie ateitį, ir man pasakė: „būk mokytoja“. Tuomet nieko jam neatsakiau, o vėliau, teikiant atestatus, direktorius mane sugriebė už rankos ir pakartojo: „būk mokytoja“. O aš matematikos nemokėjau… Pasirinkau istoriją, nors svarsčiau dėl biologijos“, – kaip nusprendė tapti mokytoja, pasakojo J. Musteikienė.

Ji teigė, kad šio pasirinkimo niekada nesigailėjo.
„Dėl istorijos gal ir reikėtų gailėtis, nes buvo daug virsmų, naujos programos, kur reikėjo persiorientuoti. Bet kartu ir ne. Nes istorija pirmiausia žmogui duoda mąstymo. Kažkada man vienas mokinys, Dominykas, pasakė: „Istorija žmogų daro žmogumi“. Tai mane labai paskatino.
O dėl mokytojos darbo pasirinkimo nesigailėjau. Žinoma, su metais darosi sunkiau, kalbos apie mokytojo perdegimą nėra tuščios. Mokykloje eina 38-i metai, vien Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje dirbu jau dvidešimtmetį, o atrodo, tik nedrąsiai žengiau, atėjusi iš mažos Debeikių kaimo mokyklos“, – darbo pradžią Anykščiuose prisiminė mokytoja, kuri, vos baigusi mokslus, pasirinko likti Anykščių rajone – arčiau šeimos, namų.
„Debeikiai – pirmoji tikroji meilė, čia sutikau daug kolegų, kurie padarė mane tokią, kokia esu dabar. Labai gaila, kad ten nebeliko mokyklos, o buvo nuostabus kolektyvas, labai gera dvasia, kurios daugiau niekur nejutau, nors teko dirbti ir Kavarske, ir Svėdasuose. Debeikiai liko mokyklos idealas“, – tikino J. Musteikienė, drauge su vyru Egidijumi Musteikiu – taip pat pedagogu, muziejininku, Anykščių rajono savivaldybės tarybos nariu užauginusi dvi dukras – Emiliją ir Juliją. Viena jų – Emilija – taip pat bandė mokytojauti, tačiau, pasak pašnekovės, jai nepavyko.

Vaikai iš kaimo mokyklos rašo gražiau

Kadangi J. Musteikienei teko mokyti tiek kaimo, tiek miesto vaikus, mokytojos teiravomės, kuo skiriasi maža mokykla nuo didelės.
„Didelių skirtumų negaliu pajusti, nes Anykščiai taip pat nėra didmiestis ir daug vaikų suvažiuoja iš kaimų. Tik atsimenu, kai atėjau dirbti į J. Biliūno gimnaziją, kolega man pasakė: „Sveika atvykus į kombinatą“. Tai nėra „kombinatas“, bet mažoje mokykloje vaiką matai nuo pirmos klasės, nors jo ir nemokai. Jis kartu auga, skleidžiasi. Gimnazija irgi buvo „priauganti“ – kai atėjau, gavau penktokus. Tai nuostabu, nes jau pirmą dieną gauni 25 naujus draugus“, – šypsojosi pašnekovė.
„Iš ko dažniausiai pažindavau, kad vaikas atėjo iš kaimo mokyklos – tai beveik visi jie gražiau rašė, labiau išmokyti tvarkos. Kartais kaime yra nedėkinga socialinė aplinka. Prisimenu Debeikiuose mažiukams atėjusiems į mokyklą, mokytojos pirmiausia išvirdavo arbatos. Tekdavo padėti nusiprausti. O kad jie būtų Dievulio blogiau apdovanoti – tikrai nemanau. Visur yra pliusų ir minusų“, – išskirti vienoje ar kitoje mokykloje besimokančių vaikų nedrįso mokytoja.
J. Musteikienė sakė, kad jai gaila ir uždaromų kaimo mokyklų, ir vaikų, kurie, užuot iš savo mokyklėlės parkeliautų namo „močiutės blynų valgyti“, turi laukti autobusiuko, kuris kažkada parveš į namus.
„Pradinė mokykla, nors vaikų ir nedaug, su dviem mokytojom, tikrai galėtų būti. Mažiukams reikia važiuoti toli, ne vienas ir apsiverkia… Galvoju, kad tas vaiko išvežimas vis viena vėliau atsiliepia“, – kalbėjo mokytoja.

Vaikai keičiasi, bet mokytojai – ne…   

Per beveik keturiasdešimt metų J. Musteikienė istorijos mokė daugybę anykštėnų. Mokytoja teigė, kad vaikai keičiasi, keičiasi tėvai, tačiau, jos nuomone, turėtų keistis ir mokytojai. „Mėgstam visi padejuot… Ateina nauji devintokai ir būtinai išgirsi: „Jau šiemet kokie blogi, tokių dar nebuvo!“ – ir tai kartojam kasmet. Gaila, kad ši karta gyvena savo žaidimuose, pastebiu, kad labai siaurėja vaikų žodynas. Man labai sunku suprasti, kad jiems svetimos knygos. Mokyti juos humanitarinio dalyko nelengva.

Vaikai keičiasi. Skirtingos kartos – ne iš piršto išlaužtos, bet didžiausias minusas, kad mes, mokytojai, tie patys. Niekaip reformos nesugebėjo jauno žmogaus, kuriam nebūtų viskas „dzin“, atvesti į mokyklą. O mokykloje reikia būti truputį pakvaišusiu, neužtenka galvoti vien apie atlyginimą (kuris iš tiesų nėra jau toks blogas). Kai dirbi tokioje vietoje, tau turi būti „faina“, smagu! Jei jauti, kad ryšys neatsiranda, kad tavęs neprisileidžia – tuomet turbūt nereikia kaltinti vaikų, o pagalvoti apie save. Labai padeda humoro jausmas, kai randame dalykų, iš kurių visi galime nuoširdžiai pasijuokti, viskas būna paprasčiau, – kalbėjo J. Musteikienė. – Yra ir „supermamyčių“. Bet jas visada galima perkalbėti. Tikriausiai jomis tampama, kai pačios negali su savo vaikais susitvarkyti. Tačiau, kai būna trišalis susitikimas, kai ateina mama, tėtis ir vaikas pasikalbėti, labai greitai pasimato santykis ir dėl ko vaikas toks.“

„Anksčiau juokaudavau, kad nauji mokslo metai – kaip naujas nėštumas – iš pradžių pykina, paskui prisijaukini, o vėliau – euforija. Dabar manau, kad iš mokyklos reikia išeiti kaip iš baliaus – kol tau linksma ir smagu, o ne kai pradės šaipytis už nugaros… Ruošiuosi tam išėjimui… – dalijosi J. Biliūno gimnazijos istorijos mokytoja, prisiminusi ir buvusių savo mokinių, pasirinkusių mokyti. Tik, deja, mokytojauti į Anykščius grįžta mažuma…

Reikia būti savimi

J. Musteikienė ryšį su mokiniais atranda nesunkiai – mokytoja ne kartą buvo tarp geriausių Anykščių rajono mokytojų, buvo pretendentė tapti Lietuvos mokytoja – konkursą organizavo vienas naujienų portalas. „Vidurinėse klasėse abiturientai tiesiog „kaunasi“, kad patektų į jos dėstomo dalyko pamokas“, – toks aprašymas puošia J. Musteikienės anketą.
„Yra toks požiūris – nenusileisti iki vaikų lygio. Man tokia frazė nesuprantama. Tiesiog reikia būti savimi. Man kažkaip sekėsi tą ryšį palaikyti. Be jokio ryšio sunku vertinti tik žinias. Mokykla yra spektaklis, o mes visi skirtingi aktoriai, kuriuos vaikai stebi. Todėl vaidyba privalo būti nuoširdi“, – teigė mokytoja.
„Pagarba, be abejo, turi būti, bet aš nenorėčiau, kad manęs bijotų. Pagarbos vaikai mokosi šeimose – jei namuose vaikas išmokytas pagarbos, jis toks bus ir mokykloje. Bet pagarba turi būti abipusė, nedemonstruojant savo galios. Ypatingai dabartinė karta to nemėgsta.

Nebebus kaip Smetoninėj Lietuvoj, kur mokytojas, kunigas, daktaras buvo tokie gerbiami. Dabar esame kritiški, ironiški, mėgstame tyčiotis. O vaikai ir mokykla – veidrodis“, – įsitikinusi pašnekovė, kuri pateikė ir pavyzdį, kaip susidraugauja: „Kai gimnazija įsivedė uniforminius švarkus, mokiniai jų labai nemėgo, vengė nešioti, o mes, mokytojai, tuos ,,bešvarkius“ gaudydavom… Buvo priimtas kompromisas – švarkai būtini per renginius, šventes. Vienas auklėtinis, baigdamas mokyklą, nusprendė savo švarko neparduoti, o palikti man.

,,Jei kažkam reikės, paskolinsit“. Dabar „kamčiatkoje“ (taip kažkada buvo pramintas mano kabinetas) yra 4 švarkai „ant paskolinimo“.
Dar viena istorija suteikė daug džiaugsmo: kabinete ant sienos kabo Vasario 16-osios signatarų portretai. Paburbėdavau, kad Taryboje neatsirado vietos nei vienai moteriai. Ir štai gimtadienio dieną klasėje radau iškilmingai išsirikiavusius dvyliktokus, kurie man įteikė 21-os signatarės portretą su visais ditirambais. Taip iki šiol kabu didžiavyrių eilės gale. O naujiems gimnazistams tenka aiškintis, kodėl taip yra“, – juokėsi J. Musteikienė, šiais metais metusi sau iššūkį – ėmė dirbti auklėtoja Specialiojo ugdymo centre.
„Ten – vaikai su negalia. Pernai turėjau tik 16 pamokų, turėjau dvi laisvas dienas, pajutau, kad nieko nenuveikiu. Vis tiek eidavau į gimnaziją. Pamaniau kad išbandyti kažką naują niekada nevėlu. Visada sakiau, kad pradinukų mokytojoms reikia statyti paminklus, o dirbančioms su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais – ypač!
Ten pasineriu į kitą pasaulį. Sunku, bet ir nepaprastai įdomu. Supratau, koks sunkus mokinio padėjėjos darbas. Mano grupėje šeši vaikai, padėjėjos myli juos kaip savo. Dar ką supratau – kad reikia dėkoti Dievuliui, kad turiu sveikus vaikus. Ten padirbęs, nebesi toks patenkintas savimi, tas darbas labai apkarpo egoizmą“, – įspūdžiais iš naujos darbo vietos dalijosi J. Musteikienė.
Pasiteiravus, ar šiuo laiku yra daugiau vaikų su specialiais poreikiais ir ką ji mananti apie jų integravimą į bendras klases, J. Musteikienė svarstė, kad visokių vaikų buvo visais laikais, tačiau anuomet niekas diagnozių neieškojo – buvo klasės keistuolis, ir tiek:

„Manau, kad sveiki vaikai turi žinoti, kad visokių žmonių yra. Bet jie mato ir taip. Mes viską darome labai staigiai. Integruoti, tai integruoti. Tuomet sėdi pamokoje padėjėjos, pasidaro daug žmonių klasėje. Jei tai būtų mažoje mokykloje, vėl kitaip – tikriausiai būtų lengviau ir mokytojui, ir vaikams. Tačiau tvirtos nuomonės šiuo klausimu neturiu.“

Tvarko kapus ir lanko senukus

J. Musteikienės darbas mokykloje nesibaigia – ji ne tik su savo mokiniais dalyvaudavo protų mūšiuose, bet ir rengia įvairias pilietines akcijas, ugdo vaikų patriotiškumą, atjautą.
„Iš tiesų esu bailė ir nepasitikinti savimi, bet vis pasiseka. Daugelį kartų važiavome į Inkūnus partizanų kapų tvarkyti. Ir to daryti neišeina pamokų metu. Vis galvoju – gi niekas neateis! O susirenka tiek, kad kažkas lieka už borto. Atsimenu, toks Ignas, dabar jau baigęs mokyklą, užsirašė į talką ir man skambina, prašo, kad atvažiuotume pasiimti į Elmininkus. Galvoju – koks išponėjęs! O jis vaikas stovi su visa ekipuote – pjūklas, šluota, dar kažkas, vos į autobusiuką tilpo“, – vaikų iniciatyvomis džiaugėsi J. Musteikienė.
„Vasario 16-osios žygis, kartais pati pagalvoju – kaip legenda. Reikia keltis prieš 6-ias, bet išeiname. Dabar prisideda ir tėvai, seneliai, buvę mokiniai. Vienu metu iki Storių iškeliavo 70 žmonių!

Taip ugdomas patriotiškumas. Be lozungų. Jie išklauso gyvai istorijas, ne tik perskaito vadovėliuose“, – teigė mokytoja, kuri sakė, kad drauge su ja vaikai vykdavo ir į Svėdasų senelių namus – šie apsilankymai – ypatingai jautrūs. Taip pat lankomi Utenos gyvūnų globos namai.
„Iniciatyvą jau „pasigavo“ ir kitos mokyklos, bet senelius lankyti pradėjome mes. Ne visi vaikai prie seno žmogaus gali prieiti, bet būdavo tokių jautrių dalykų… Vaikinai, kurie mokykloje žodžio nepratardavo, su seneliais kalbasi, bendrauja. Pamenu, kaip sugalvojome koncertuką senukams parodyti. Viena mergaitė pasišovė padainuoti, atsistojo ir traukia pro šalį. Pagalvojau – dabar pradės visi juoktis… Bet atsitiko atvirkščiai – vienas po kito mokiniai atsistojo prie jos ir „ištempė“. Matau, kad vertybės lieka tos pačios.
Važiuodavome, važiuojam iki šiol ir vėl važiuosime ir į gyvūnėlių prieglaudas, vaikai skambindavo tėvams vienas po kito, kad parsiveš katiną ar šunį. Būdavo iš tiesų, vėliau nuvažiuoja kartu ir pasiima“, – prisiminė mokytoja.

Žygyje svarbiausia – noras ir geri batai

Vasaromis mokytoja taip pat nesėdi rankų sudėjusi – ji keliauja Camino Lituano keliu ir tai daro visiškai viena. J. Musteikienė įsitikinusi, kad Lietuvoje gyvena kur kas daugiau nuostabių žmonių, nei piktų ir viena eiti nebijo.
„Tai buvo mano svajonė. Vieną vasarą ryžausi. Tai po mokslo metų padaryti rekomenduočiau visiems mokytojams. Pabūni su savimi, gali verkti, gali juoktis, gali dainuoti, esi absoliučiai vienas. Pamatai visą Lietuvos grožį. Šiemet perėjau tik du etapus, bet jie buvo labai sunkūs. Nuo Šatrijos reikėjo eiti iki Viekšnalių, buvo parašyta, kad kelelis „truputį vingiuos“. O ten kelias užtvertas elektriniu piemeniu, lyta gal dvi savaites, purvas, traktorių išvažinėta. Per elektrinį piemenį reikia arba lipti, arba peršliaužti, ir vis tiek jis krečia. Aš stoviu, lyja, lietus toks šiltas ir suprantu: verkiu“, – juokėsi J. Musteikienė, pasakodama apie šios vasaros žygį.
„Čia nebūna komforto. Svarbiausia – didelis noras ir geri batai. Daugiausia buvau nuėjusi 50 kilometrų per vieną dieną. Eidama geriu vandenį ir geriausia nevalgyti pietų.
Sutikau fantastiškių žmonių, su kuriais palaikome ryšį. Paberžėje teko Tėvo Stanislovo lovoje miegoti ir bažnyčios šventoriuje, su vienu lėlių teatro aktoriumi šaltieną valgyti. Tuomet pagalvojau: reikia įsižnybti, gal aš sapnuoju“, – kalbėjo mokytoja.
Ji taip pat yra ir Debeikiečių bendrijos pirmininkė, tačiau šiomis pareigomis nesididžiuoja – sako, kad nėra „deganti, daranti“ – galbūt, kad yra vienišė, o tai, kaip pati teigia, nėra gerai, „toks bendruomenės vadas neturi būti.“
„Kitais metais Bendrijai sukaks 30 metų. Burti kraštiečius, puoselėti istorinę atmintį, populiarinti krašto istoriją – tokia buvo vizija. Nedaug liko žmonių – bendrijos kūrėjų, kurie kasmet į kraštiečių sueigą susirinkdavo susitikti. Suburti jaunesnę kartą sunkiau, nes jie bendrauja kitaip – per socialinius tinklus. Atvažiuoti į atlaidus ir susitikimą jiems jau nėra šventa pareiga. Kai pavyksta kažkoks renginys ar projektas, džiaugiuosi. Bet, kaip viena partija sakė, „yra nebaigtų reikalų“.
Debeikiečiams reikia bendruomenės su vietoje gyvenančiu vadu, mokančiu su kiekvienu rasti kalbą, žinančio miestelio problemas ir nebijančių imtis atsakomybės. Tokių Debeikiuose tikrai yra“, – kalbėjo J. Musteikienė.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Sigita PIVORIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama