„Dėl sa­vo­jo mies­te­lio grū­mei­si be bai­mės“

Su me­lo­di­jo­mis ir šil­tais pri­si­mi­ni­mais, ly­di­mas juo­ko ir aša­rų, praė­jo va­ka­ras, skir­tas pa­gerb­ti Viš­ty­čio kraš­to met­raš­ti­nin­ką, ra­šy­to­ją bei gy­dy­to­ją Vi­lių Ko­čiu­bai­tį.

Kal­bė­jo ar­ti­miau­sie­ji

Me­tams pra­bė­gus nuo tos die­nos, kai Vi­lius Ko­čiu­bai­tis išė­jo Ana­pi­lin, Vil­ka­viš­kio li­te­ra­tų klu­bas „Sek­ly­čia“ su­bū­rė jo ar­ti­muo­sius ir bi­čiu­lius į jau­kų pri­si­mi­ni­mų va­ka­rą Vil­ka­viš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Tą pa­čią die­ną ir Viš­ty­čio mies­te­lio žmo­nės pa­ger­bė sa­vo kraš­tie­tį – su­si­rin­kę bib­lio­te­ko­je da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais, o vė­liau, ap­lan­kę jo ka­pą už­de­gė žva­kes.

Va­ka­ro me­tu tarp skam­ban­čių me­lo­di­jų ai­dė­jo ar­ti­mų­jų, ko­le­gų ir kraš­tie­čių pa­sa­ko­ji­mai apie gy­dy­to­jo, ra­šy­to­jo ir tik­ro Viš­ty­čio žmo­gaus pa­lik­tas is­to­ri­jas. O kas ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti apie jį dau­giau nei duk­ra, kla­sės auk­lė­to­ja, bro­lis, drau­gai, il­ga­me­tis mies­te­lio se­niū­nas ar kar­tu dir­bu­si slau­gy­to­ja? Jų liu­di­ji­muo­se skam­bė­jo mei­lė, pa­gar­ba ir ryš­kė­jo V. Ko­čiu­bai­čio at­sa­ko­my­bės jaus­mas bei cha­rak­te­rio tvir­tu­mas.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vu­si V. Ko­čiu­bai­čio kla­sės auk­lė­to­ja Vi­li­ja Paš­kaus­kie­nė pa­sa­ko­jo pri­si­me­nan­ti Vi­lių dar pen­kio­lik­me­tį – paaug­lį, ku­ris jau tuo­met tu­rė­jo aiš­kią nuo­mo­nę ir tvir­tą cha­rak­te­rį.

„Vi­sa­da sa­kiau, kad jis – žmo­gus su „užuo­lai­dė­lė­mis“: pa­sa­ky­da­vo ką nors, o tu svars­ty­da­vai, ką jis tu­rė­jo ome­ny­je“, – sa­kė V. Paš­kaus­kie­nė.

Me­di­kas, met­raš­ti­nin­kas, ra­šy­to­jas ir me­ce­na­tas

Nors V. Ko­čiu­bai­tis pa­si­rin­ko me­di­ko ke­lią, pri­si­mi­ni­muo­se bu­vo pa­sa­ko­ja­ma, kad iš pra­džių jis bu­vo įsto­jęs stu­di­juo­ti bran­duo­li­nės fi­zi­kos, o vė­liau at­ra­do sa­ve kaip ra­šy­to­ją ir iš­lei­do še­šias kny­gas. Ren­gi­nio me­tu jos vi­sos bu­vo eks­po­nuo­ja­mos, o sa­lė­je sto­vė­jo sim­bo­liš­kai jam pa­ruoš­tas krės­las – tar­si Vi­lius pa­ts bū­tų čia ir pri­sta­ty­tų au­to­biog­ra­fi­nę kny­gą, ku­riai dar tik ruo­šė­si.

Jo bro­lis Rai­mun­das pa­pa­sa­ko­jo vai­kys­tės is­to­ri­ją, pui­kiai at­sklei­džian­čią Vi­liaus san­ty­kį su kny­ga. Kar­tą, no­rė­da­mas už­kur­ti kros­nį, Rai­mun­das ėmė plė­šy­ti kny­gą. Tai pa­ma­tęs Vi­lius tik su­šu­ko, kad bro­lis – „tik­ras nu­si­kal­tė­lis“. Pa­gar­ba ir mei­lė kny­goms, aki­vaiz­du, ly­dė­jo V. Ko­čiu­bai­tį vi­są gy­ve­ni­mą ir gal­būt bū­tent ji pa­stū­mė­jo pa­tį ra­šy­ti.

Vie­nu reikš­min­giau­sių V. Ko­čiu­bai­čio dar­bų lai­ko­ma tri­jų to­mų mo­nog­ra­fi­ja „Viš­ty­tis“. Ji gi­mė iš be­ri­bės mei­lės gim­ta­jam mies­te­liui ir dau­gy­bės me­tų kruopš­taus dar­bo – nuo paieškų ar­chy­vuose iki po­kal­bių su gy­ven­to­jais ir senų is­to­ri­jų rin­ki­mo.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vę žmo­nės pri­si­mi­nė ne sy­kį ma­tę V. Ko­čiu­bai­tį iki iš­nak­tų pa­lin­ku­sį prie rank­raš­čių. At­ro­dė sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad to­kį dar­bą ga­lė­jo at­lik­ti tik jis. Mo­nog­ra­fi­joms skir­ta me­džia­ga bu­vo ren­ka­ma su ypa­tin­gu rū­pes­čiu – tar­si tai bū­tų bran­gūs pa­vel­di­mi daik­tai. Žmo­nės no­riai da­li­jo­si nuo­trau­ko­mis ir pri­si­mi­ni­mais, nes jau­tė, kad per V. Ko­čiu­bai­čio dar­bą ir jie pa­tys įne­ša sa­vą­jį in­dė­lį į gim­ti­nės is­to­ri­jos iš­sau­go­ji­mą.

Be to, V. Ko­čiu­bai­tis bu­vo ne tik gy­dy­to­jas ir ra­šy­to­jas, bet ir me­ce­na­tas, sa­vo lė­šo­mis pa­rė­męs ne vie­no Viš­ty­čio žmo­gaus kū­ry­bą. Tarp jų – ir Ele­nos De­reš­ke­vi­čie­nės poe­zi­jos rin­ki­nio lei­dy­bą. Li­te­ra­tė ren­gi­ny­je jam sky­rė sa­vo ei­lė­raš­tį. „Vi­liau, / Tau Die­vas do­va­no­jo žo­dį… / Kiek iš­jaus­tą, skaus­min­gą, kar­tais pik­tą… / Tau Mo­ti­na pa­do­va­no­jo Mei­lę… / Is­to­ri­jai, Viš­ty­čiui, Žmo­gui. / Gy­ve­ni­mas… / Iš­ban­dy­mus pa­li­ko… / Su drus­kos prie­sko­niu, / Su am­ži­na gė­la… / Ir lai­mės tru­pi­nio ieš­ko­ji­mu… / Ar su­ra­dai? / Ty­la…ty­la …ty­la…“ – skai­tė mo­te­ris.

Vi­liui de­di­kuo­tų po­smų tą va­ka­rą bu­vo ne vie­nas – Viš­ty­čio kraš­to is­to­ri­kas ir pe­da­go­gas Al­gir­das Mer­ke­vi­čius sa­vo kal­bą taip pat už­bai­gė ei­lė­mis V. Ko­čiu­bai­čiui: „My­lė­ti ir bū­ti my­li­mu pri­trū­kai lai­mės. / Gal­būt dėl to anks­ty­vą ry­tą išė­jai. / Dėl sa­vo­jo mies­te­lio grū­mei­si be bai­mės. / Ki­tų žaiz­das ap­riš­da­mas sa­vų žaiz­dų, de­ja, neap­ri­šai…“

Tvir­tas išo­rė­je, bet jaut­rus vi­du­je

Ne pa­slap­tis, kad V. Ko­čiu­bai­čio cha­rak­te­ris bu­vo tvir­tas – jis ne­si­taiks­tė su ne­tei­sy­be ir ne­veng­da­vo tie­saus žo­džio. Tai kar­tais kė­lė gin­čų, ta­čiau su­kly­dęs jis mo­kė­da­vo at­si­pra­šy­ti. Il­ga­me­tis Viš­ty­čio se­niū­nas Bro­nis­la­vas Po­li­ta pri­si­mi­nė jų dis­ku­si­jas dėl pro­me­na­dos įren­gi­mo. Nors iš pra­džių V. Ko­čiu­bai­tis abe­jo­jo ir bu­vo prieš, ta­čiau vė­liau pri­pa­ži­no, kad spren­di­mas pa­si­tei­si­no – pro­me­na­da ta­po vie­ta, į ku­rią žmo­nės no­riai at­vyks­ta pa­si­vaikš­čio­ti.

Pri­si­mi­ni­mų va­ka­rą pa­pil­dė pa­sa­ko­ji­mai apie Vi­liaus kaip gy­dy­to­jo kas­die­ny­bę. Slau­gy­to­ja Ra­sa Pau­žie­nė sa­kė, kad V. Ko­čiu­bai­tis mo­kė­jo nu­ra­min­ti ir pa­drą­sin­ti kiek­vie­ną: nuo ma­žiau­sio vai­ko iki sen­jo­ro. Jis bu­vo me­di­kas iš di­džio­sios rai­dės – pa­sie­kia­mas bet ku­riuo pa­ros me­tu, pa­si­rū­pi­nan­tis vais­tais ir nie­ka­da neat­si­sa­kan­tis pa­dė­ti.

Į mi­nė­ji­mą at­vy­ku­si V. Ko­čiu­bai­čio duk­ra Li­na Kie­vi­šie­nė ne­daug­žo­džia­vo. Ji sa­kė, kad tė­čiui vi­sa­da bu­vo svar­bu ma­ty­ti žmo­nes tik­rus – be kau­kių ir pa­gra­ži­ni­mų. Toks bu­vo ir jis pa­ts: kar­tais ašt­ro­kas, kar­tais ties­mu­kas, bet nie­ka­da neap­si­me­tan­tis. Ji pri­si­pa­ži­no, kad tė­tį pri­si­me­na kas­dien, ta­čiau vis dar mo­ko­si gy­ven­ti su ne­tek­ti­mi: „Ar skaus­mas praė­jus me­tams su­ma­žė­jo? Ne. Bet jis pa­si­kei­tė – įsi­lie­jo į ma­no kas­die­ny­bę.“

Viš­ty­ty­je gy­vens am­ži­nai

Šis va­ka­ras pri­mi­nė, kad V. Ko­čiu­bai­tis Viš­ty­čiui bu­vo ne tik gy­dy­to­jas, ra­šy­to­jas ar met­raš­ti­nin­kas. Jis bu­vo žmo­gus, ku­ris ma­tė šį kraš­tą taip gi­liai, kaip re­tas ku­ris, ir pa­li­ko čia da­lį sa­vęs. Jo žo­dis li­ko kny­go­se, jo dar­bai – mies­te­lio is­to­ri­jo­je, o jis pa­ts gy­vas žmo­nių at­min­ty­je.

„Jis nei­šė­jo – jis te­bė­ra tarp mū­sų. Drau­gai jį ga­li su­tik­ti prie eže­ro, jis tar­si pra­skrie­ja pro mo­kyk­lą, pro baž­ny­čią, pa­žvel­gia pro am­bu­la­to­ri­jos lan­gus, pro mies­te­lio aikš­tę… Pro mies­te­lį, ku­ris bu­vo Jo“, – sa­kė V. Paš­kaus­kie­nė.

Va­ka­ro at­mos­fe­rą kū­rė ir mu­zi­ki­niai ak­cen­tai – dai­na­vo Vil­ka­viš­kio me­nų mo­kyk­los auk­lė­ti­nės (mo­kyt. Ri­ta Štri­mai­tie­nė), taip pat skam­bė­jo Ir­mos Men­čins­kie­nės ir Ju­di­tos Anu­sai­tie­nės due­to at­lie­ka­mos dai­nos. V. Ko­čiu­bai­čio knygų iš­trau­kas skai­tė Vil­ka­viš­kio „Auš­ros“ gim­na­zi­jos bib­lio­te­ki­nin­kės Joa­li­ta Ar­ba­čiaus­kie­nė ir Ri­ma Fab­rič­na­ja bei li­te­ra­tų klu­bo „Sek­ly­čia“ na­riai Jo­vi­ta ir Al­gi­man­tas Gra­ka­vi­nai.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama