Susitikimų vieta – Vištyčio biblioteka
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Žiema veria duris… Vieniems tai – poilsio metas, kitiems – nuveiktų darbų įvertinimas, pasididžiavimas tuo, ką pasiekė, kuo praturtėjo, ką sukūrė. Tai atgaiva sielai ir kūnui.
Vilkaviškio rajone turbūt nerastume nė vieno žmogaus, kuris nežinotų Vištyčio krašto. Jis ypatingas. Gražus ir didingas savo kraštovaizdžiu, senuoju ežeru, tankiais miškais ir akmenuotomis kalvomis bei kalneliais, turtingas gilia praeitimi ir įdomus šiandiena. Dažnas svečias, užsukęs į šį kraštą, pasijunta savas ir artimas.
Nors slenkantys metai savaip rašo istoriją, bet ji – mūsų… Su naujomis veiklomis, susitikimais, diskusijomis.
Veiklos tikrai netrūksta. Trūksta žmonių, kurie užpildytų tuštėjančias sodybas, pabendrautų su vienišais senoliais… Dar, atrodo, taip neseniai klegėjo vaikų balsai mokykloje, veikė vaistinė, ežero bangos ramino ligonius, besigydančius Vištyčio ligoninėje. Dabar miestelis labiau atgyja tik vasarą, kai į sodybas sugrįžta vaikai, anūkai, poilsiautojai. Liūdna, bet tokia šio laikmečio tiesa.
Nesinori kalbėti su liūdesio gaidele. Vištytis dar gyvas. Gyvas, kol jame gyvena ir dirba kūrybingi, mylintys savo kraštą žmonės. Galima pasidžiaugti Vištyčio regioninio parko lankytojų centro darbuotojų, Vištyčio seniūnijos kaimo bendruomenės, bibliotekos veiklomis, vaikų dienos centro „Asterhouse“ lankytojų užimtumu, vasaros perlu – Vištyčio muzikos pakrantės renginiais.
Plačiau apsistosiu prie miestelio bibliotekos, nes čia – pagrindinė mūsų susitikimų vieta. Kur kitur, jeigu ne čia, gauname skaitmeninio raštingumo pagrindus, mokomės naudotis e.valdžios paslaugomis, socialiniais tinklais, el. paštu ir kt. Įvairiais mokymais ir konsultacijomis bibliotekininkė Lilita Saukaitienė didina mūsų pasitikėjimą savo skaitmeniniais įgūdžiais bei skatina aktyviau dalyvauti šiuolaikiniame skaitmeniniame pasaulyje.
Biblioteka – mūsų susibūrimo namai, kuriuose dažnas surandame tai, ko mums labiausiai dabar reikia. Vieniems – knygos, kuri praturtintų gyvenimą, supažindintų su svetimais kraštais, žmonėmis, papročiais, istorijomis, sudėtingais išgyvenimais, kitiems – tiesiog sielai artimų žmonių bendrystės.
Savo susitikimus paįvairiname skaitymais netradicinėse erdvėse. Aplankėme Redos Kulikauskienės namų biblioteką, susipažinome su knygų turiniu, išgirdome knygų rekomendacijas. Žavėjomės ir karpiniais iš popieriaus, kuriais Reda jau ne vienus metus puošia miestelio bibliotekos, ambulatorijos ir savo namų langus.
Kūrybiškumas liejasi iš dažno į biblioteką užsukančio skaitytojo. Štai Staselė Merkevičienė rašo miestelio dienoraštį: fiksuoja orus, svarbiausius įvykius, kt. Irena Mackevičienė gali rekomenduoti knygą iš galybės pačios perskaitytų, pasidalinti savo pyragų receptais.
Savo eiles prie kavos puodelio bibliotekoje dažnai paskaitau ir aš. Onutė Kartavičienė – mūsų gėlininkė: ji puošia miestelio viešąsias erdves. Ir kokių gėlynų čia nepamatysi… Miela ir gražu, ką gali žmogaus rankos… Onutė labai mėgsta keliauti – ne vieną virtualią kelionę padovanojo ir mums, skaitytojams: „aplankėme“ Meksiką, Tailandą, Japoniją, Islandiją, Maroką, Iraką ir kt. O kiek renginių, susitikimų įvyko šiais metais! Visus juos organizavo bibliotekininkė Lilita, mes jai labai noriai talkinome.
2025-ieji buvo paskelbti Paprūsės metais. Ta proga bibliotekos Skaitytojų klubas ir miestelio gyventojai, besidomintys istorija, dalyvavo bibliotekos renginyje „Minime Paprūsės metus“. Renginio vieta buvo pasirinkta simboliška – prie paminklinio akmens, žyminčio Lietuvos valstybės sieną nuo 1422 m. Įamžinimo sumanytojas ir autorius – istorikas Algirdas Merkevičius, kuris savo žemėje ir pastatė šį akmenį.
Renginio dalyvius A. Merkevičius supažindino su pagrindiniais Paprūsės krašto istoriniais ir regioniniais aspektais. Į įdomią diskusiją įsitraukė visi susirinkusieji.
Skaitytojų klubas mielai bendrauja ir su Vištytį aplankančiais turistais. Liepos 6–11 d. Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakultetas vykdė aktyvaus poilsio stovyklą, skirtą Sūduvos krašto studijoms. Ta proga kempinge „Viktorija“, prie Vištyčio ežero, vilniečiai praleido šešias dienas. Vieną popietę susitikime su studentais dalyvavome ir mes. Istorikė Genia Jurkynienė supažindino svečius su Vištyčio krašto istorija, bibliotekininkė L. Saukaitienė pristatė literatūrą apie Vištytį, o aš renginį paįvairinau savo eilėmis. Kartu su mumis buvo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys Bronislavas Polita.
Teko Vištytyje priimti ir svečius iš užsienio. Bendrauta su šeima iš Vokietijos, lankiusia savo protėvių žemę. Puikios R. Kulikauskienės vokiečių kalbos žinios mums užtikrino bendravimą su jais. Bibliotekoje taip pat lankėsi žydų šeima, atvykusi iš Pietų Afrikos Respublikos – juos domino senieji pastatai, kapinės, svečiai dalinosi savo išgyvenimais.
Norėtųsi pasidžiaugti ir literatūrine skaitytojų veikla.
Buvo minima Vilko vaikų atminimo diena, skaityta Vištyčio miestelio šeimos istorija-prisiminimai, dalyvauta rytmetyje, skirtame garsaus menininko M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms paminėti, pristatyta Jono Rūtenio apysaka „Čiurlionis“, klausytasi šio kompozitoriaus muzikos.
Susitikta su kraštiete poete Rita Volteraitiene. Rita be galo myli savo gimtąjį kraštą, dažnai jį lanko, bibliotekai yra padovanojusi keturias savo kūrybos knygeles. R. Volteraitienė pristatė paskutiniąją poezijos rinktinę „Gyvenimo dienos – likimo lašai“. Eiles skaitė pati Rita, jai talkino dukra Domantė. Poezijos skaitymus praturtino Irmos Menčinskienės ir Juditos Anusaitienės atliekamos dainos.
Labai šiltas ir informatyvus buvo Šiaurės šalių literatūros savaitės renginys. „Sutemų skaitymų“ metu sužinojome, kad kraštiečio knygnešio Petro Kriaučiūno ir suomių rašytojos Mailos Talvio santykiai buvo pagrįsti draugyste, svetingumu ir bendru susidomėjimu Lietuva, jos istorija ir kultūra. Klausėmės bibliotekininkės skaitomo M. Talvio teksto apie Lietuvą ir Kriaučiūnus.
Skaitytojų klubo nariai taip pat aplankė ne vieną renginį, vykusį kitose rajono bibliotekose, dalyvavo Mažojo poezijos pavasario šventėje.
Būtų galima dar daug rašyti apie biblioteką ir bibliotekininkę Lilitą – žmogų, kuriam svarbi istorija, brangus kiekvienas skaitytojas, kiekvienas į biblioteką užsukantis lankytojas. Mes ypač branginame žodį, knygą ir šiltą bendravimą.
Autorius: Elena DEREŠKEVIČIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama