Medžioklės ir žvejybos ypatumai Raseinių rajone

Medžioklė – vienas seniausių žmonijos užsiėmimų, palikęs ryškų pėdsaką ūkinės ir kultūrinės veiklos istorijoje. Senovėje medžioklė buvo žmonijos egzistavimo šaltinis – ji maitino ir rengė. Medžioklė mūsų laikais – žmogaus aktyvaus poilsio, bendravimo su gamta, laisvalaikio praleidimo forma ir racionalus gyvosios gamtos išteklių naudojimas. Tai graži, originalių tradicijų turtinga šventė, o ne tik siekis sumedžioti žvėrį ar paukštį. Medžioklė taip pat reguliuoja žvėrių gausumą, nes esant per dideliam skaičiui jie gali daryti žalą miškų ir žemės ūkio verslams.
Pastaruoju metu medžiotojai vis dažniau stengiasi pasirodyti visuomenei, šviesti ją apie medžioklės naudą.
Raseinių medžiotojų ir žvejų draugijos (MŽD) nariai taip pat aktyviai dalyvauja rajone organizuojamose šventėse, dažnai gyventojus pakviečia ir į savo šventes, trofėjų parodas. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, draugijos nariai gausiai dalyvavo tradicinėje miesto šventėje „Rudens bendrystės sodas“.

Reikia išmanyti ir medžioklę, ir žvejybą
Apie medžioklės tradicijas, jos svarbą ir kaip gyvena rajono medžiotojai, susitikome pasikalbėti su Raseinių MŽD medžioklės žinovu Tomu Ulinsku. „Pirmiausia reikia labai daug ką žinoti: apie trofėjus, įžuvinimą, žvejo bilietus. Daug informacijos gaunama iš medžiotojų būrelių ir klubų, pavienių medžiotojų, norinčių dalyvauti mūsų veiklose. Šiuo metu draugijoje turime 11 medžiotojų būrelių. Rajone yra 25 medžiotojų būreliai, tačiau įsikūrę „ant ribos“ pasirenka kitų rajonų Medžiotojų ir žvejų draugijas. Pavyzdžiui, Ariogalos medžiotojų būreliai vieni priklauso Raseinių draugijai, kiti – Kauno. Pats taip pat esu medžiotojas, priklausau Pryšmančių klubui. Medžioju jau nemažai – 12 metų. Didžiausias mano trofėjus buvo šernas.
Tapti medžiotoju paskatino taip pat medžiojęs tėtis. Nuo mažens jis mane veždavosi į varymines medžiokles, pabūdavau varovu. Šiuo metu dėl nemažo užimtumo į medžioklę išsiruošiu rečiau nei norėčiau“, – sakė pašnekovas.

Medžioklė labai pasikeitė
Pasiteiravome Tomo, kaip, jo akimis, pasikeitė medžioklė nuo jo vaikystės laikų. „Medžioklė pasikeitė ir ganėtinai stipriai. Technologijos ją keičia. Seniau medžiodavo tik pasišviesdami prožektoriais, o dabar galimybės leidžia naudoti priedėlius, naktinius taikiklius, termovizorius.
Įdomu patyrinėti aplinką – sėdi naktį bokštelyje, pasiimi termovizorių ar naktinio matymo monokuliarą ir viską matai.
Smagu, kad visuomenės požiūris į medžioklę ir medžiotojus keičiasi į gerąją pusę. Norėtųsi, kad ir pas mus būtų kaip Skandinavijos šalyse, Vakarų Europoje – ten labiau vertina medžiotojus, nevadina jų žudikais. Iš tikro skaudu girdėti tokius žodžius. Juk medžiotojai ne tik medžioja, bet ir atlieka nemažą darbą už savo lėšas. Jeigu nemedžiotume, žvėrių būtų perteklius, jie lakstytų ne tik po kiemus, bet ir dažniau pasirodytų keliuose, padaugėtų avarijų.
Tikriausiai rajono gyventojai pastebėjo, kad labai padaugėjo stirnų, kurios kartais apsilanko ir ūkininkų laukuose. Dabar prasideda varyminės medžioklės, didžioji dalis medžiotojų džiaugiasi – tai gera proga sueiti į grupeles, pabendrauti“, – žurnalistams sakė Tomas.
Kartais medžiotojai, ypač ūkininkai, į medžioklę išsiruošia vieni, o tada gyventojams atrodo, kad tai brakonieriai, nes, daugelio įsitikinimu, medžiojama grupelėmis. Pasiteiravome Tomo, ar galima medžioti vienam.
„Jeigu medžiotojas yra ne klubo ar būrelio narys, jis negali medžioti vienas. Medžiotojų klubai ir būreliai yra išsinuomoję plotus, todėl juose medžioti gali tik nariai. Pavieniai medžiotojai gali medžioti su klubo ar būrelio nariais svečio teisėmis.“
Tomas užsiminė, kad medžioklė – brangus malonumas: „Reikia ginklų, šaudmenų. Taip pat nuolat dalyvauti šaudymo varžybose, kurios pareikalauja išlaidų. Nemažai ir darbo miške – žvėris reikia jaukinti, gaminti jaukyklas, šėryklas, pirkti grūdus. Vykstant į medžioklę reikia automobilio, kuro. Taip pat kiekvienas būrelis turi nusistatęs nario mokestį.“
Pasak Tomo, kai kuriuose medžiotojų būreliuose yra ir moterų medžiotojų: „Mūsų, Pryšmančių, klube medžioja ir moterys. Beje, ne visos jos medžiotojų žmonos.“

Rajoną garsina įspūdingais trofėjais
Liepos 12 dieną Raudonės pilyje buvo atidaryta nacionalinė medžioklės trofėjų paroda „Gamta. Paveldas. Atsakomybė. Raudonė 2025“.
Šių metų parodoje buvo eksponuojama daugiau nei 1 500 trofėjų, atspindinčių Lietuvos miškų įvairovę ir medžioklės meistriškumą. Lankytojai turėjo unikalią galimybę išvysti tauriųjų elnių, briedžių, danielių ir stirninų ragų, taip pat vilkų, lapių, barsukų, mangutų ir bebrų kaukolių, įspūdingų šernų ilčių. Parodoje buvo eksponuojami ir Raseinių rajono medžiotojų trofėjai.
„Į šią trofėjų parodą buvo išvežti 107 ragai, įvertinti aukso ir sidabro medaliais, ir dar 10 kitų eksponatų: šerno iltys, barsuko, lapės, bebro kaukolės. Parodoje buvo eksponuojamos ir mano sumedžioto šerno iltys, įvertintos sidabro medaliu. Gal būtume nuvežę ir daugiau eksponatų, tačiau bronzos medaliais įvertintų trofėjų parodos organizatoriai dėl vietos stokos nepriėmė – vežėme tik medalius“, – pasakojo Tomas.
Lankantis Raseinių MŽD patalpose, iš Raudonės pilies buvo kaip tik parvežti įspūdingi jau pasibaigusios parodos eksponatai ir medžiotojai rinkosi atsiimti savo trofėjų.
Pakalbinome Martyną Daukšą, išsinešantį nuostabius tauriojo elnio ragus, įvertintus aukso medaliu. Įdomu buvo sužinoti, kiek laiko užima ragų paruošimas, kad juos būtų galima vertinti.
„Aš pats ruošiu ragus, tad, be kailio nulupimo, kaukolės ir ragų paruošimas trunka apie parą. Ant kaukolės kelis kartus per parą tepamas peroksido baliklis, o ragus reikia tik apiplauti ir jie išlieka originalūs. Taurusis elnias, kurio ragai įvertinti aukso medaliu, svėrė apie 250–300 kilogramų.
Kito mano sumedžioto tauriojo elnio ragai buvo įvertinti bronzos medaliu. Šių ragų į parodą nevežė, buvo eksponuojamas tik medalis. Tas elnias per meilės laikotarpį buvo numetęs daug svorio, tai svėrė iki 200 kilogramų – vienas į mašiną įkėliau“, – papasakojo M. Daukša.
Pamačius vienoje vietoje tiek daug nuostabių trofėjų pasiteiravome vyrų, gal būtų verta rajone atidaryti medžioklės trofėjų muziejų?
„Muziejus pareikalautų daug išlaidų, reikėtų patalpų, priežiūros, o įspūdingais trofėjais galima pasigrožėti ir parodose“, – sakė M. Daukša.
Rajono medžiotojai nuolat dalyvauja Lietuvos MŽD organizuojamoje Šv. Huberto šventėje.
„Šiemet mūsų medžiotojai dalyvavo Šv. Huberto dienos šventėje Raudonės pilyje. Vyko elnių kvieslių čempionatas, jame iš mūsiškių niekas nedalyvavo. Medžiotojiškos sriubos virimo čempionate mūsų draugijai atstovavo klubo „Dubysa“ narys Kęstutis Savickas. Buvo daug komandų, nieko nelaimėjome, tačiau dalyvauti buvo smagu. Mano, kaip medžioklės žinovo, tikslas – skatinti medžiotojus su šeimomis dalyvauti tokiose šventėse, renginiuose. Juk smagu pasibūti, pabendrauti su bendraminčiais“, – įspūdžiais iš šventės pasidalino Tomas.

Kiek turime žvejų?
Kadangi T. Ulinskui priklauso ne tik medžioklės, bet ir žvejybos sfera, pasiteiravome, kiek rajone turime žvejų.
„Sunku pasakyti. Medžiotojus galime suskaičiuoti, o kiek žvejo bilietų nuperkama pas mus, kiek nuperkama parduotuvėse, sunku suvesti. Vieni atvažiuoja nusipirkę žvejo bilietą internetu parai žvejybos viename ežere. Yra ir nuolatinių žvejų, kurie nusiperka metinius bilietus“, – atsakė pašnekovas.
Raseinių MŽD turi išsinuomojusi aštuonis tvenkinius, juos įžuvino ir prižiūri. Spalio 24 dieną Sujainių tvenkinys buvo įžuvintas 1 930 vienetų šiųmečių sterkų, Kaulakių tvenkinys – 1 200 vienetų šiųmečių sterkų ir 1 400 įvairaus amžiaus lynais, Liolingos tvenkinys – 700 vienetų šiųmečių sterkų, Anulyno tvenkinys – 720 įvairaus amžiaus lynais.
Įžuvinti 4 iš 8 nuomojamų tvenkinių, liko dar 4, juos taip pat tikimasi įžuvinti šiemet.
Pasiteiravome medžioklės žinovo, kas gresia žvejui, be bilieto žvejojančiam draugijai priklausančiuose tvenkiniuose?
„Žvejojantiems be bilieto mūsų tvenkiniuose padaryti nieko negalime, tik įspėti. Jeigu toks žvejys būtų padaręs nusižengimą – pagavęs žuvų, kurių dydis neleistinas, – kviestume gamtos apsaugą, pareigūnai surašytų protokolą. Tačiau, tikiuosi, kad žvejai sąmoningi ir žvejoja tik su bilietais. Palaikydami žvejus juos remiame „Karpynėje“ vykstančiose varžybose „Kur tu, karpi?“ – skiriame lėšų sektoriui išsipirkti“, – sakė Tomas.

Įvairūs pomėgiai
Galbūt ne visi rajono gyventojai žino, kad daugelis medžiotojų ne tik medžioja, bet turi ir savo pomėgių: vieni verda sriubą, kiti renka ragus, vilioja elnius ar daugelį valandų persekioja vilkus.
Kaip jau minėta, „Dubysos“ medžiotojų klubo narys K. Savickas mielai prisiėmė virėjo pareigas. „Mielas dalykas, kai verdi žmonėms, daliniesi su jais savo gaminiu. Per miesto šventę aš visada verdu troškinį, į kurį dedu apie 20 ingredientų. Niekada nėra buvę, kad troškinio liktų. Dalyvauti visuomenės šventėse ir vaišinti žmones yra malonumas. Gamindamas troškinį turiu savo griežtas taisykles: gaminti turi švariai, higieniškai, ragauja patiekalą tik virėjas, o valgo visi kiti.
Troškinį visada gaminu tik iš žvėrienos, kad būtų tikras medžiotojiškas patiekalas. Tiesa, to patiekalo kelias iki valgytojo ilgokas. Prieš šventę nusprendžiu, iš kokios žvėrienos virsiu troškinį, tada tenka važiuoti į medžioklę, sumedžioti tuo metu leidžiamą žvėrį, o tai gali pasisekti tik iš kelinto karto. Sumedžiotą žvėrį turi parsivežti į lupyklą, mėsą sutvarkyti, pabrandinti. Bet man patinka gaminti, mažesnį katilą pagaminu draugams.
Švenčių dalyvius gerai nuteikia, kad medžiotojų patiekalai nieko nekainuoja. Mes sakome: „Medžiotojai pinigų neima. Šventas Hubertas, mūsų globėjas, duoda mums, mes privalome tuo pasidalinti“, – apie savo pomėgį žurnalistams pasakojo K. Savickas.
Pryšmančių medžiotojų klubo medžiotojas Arūnas Daukša šių metų sausio mėnesį sumedžiojo vilkę. Jis moka šiuos gyvūnus prisivilioti ir gali valandų valandas apie juos pasakoti.
„Vilkus pradėjau vilioti prieš trejus metus. Patarimų, kaip kaukimu prisivilioti vilką, klausiau senų vilkininkų Ričardo Černiauskio, Broniaus Geležio. Žemaitijoje žvėrinčių turintis Petras Dabrišius taip pat žino, kaip kaukti. Vieną kartą sukaukiau, į kaukimą atsiliepė visa vilkų gauja. Maži vilkiukai pradėjo kiauksėti, tada jų mama vilkė kaip sirena užkaukė ir viskas nutilo. Tą vakarą gali šaukti, gali kaukti – vilkė jaunikliams pasakė, kad miške yra žmogus, vadinasi, pavojus ir įsivyravo tyla.
Bandau į vilkų viliojimo meno mokymą įtraukti jaunimą, bet vaikinai į mišką pasiima telefonus, cigarečių, parūko. To medžioklėje laukiant vilkų negalima daryti – atsisėdai ir sėdi kaip numiręs, o kas pusvalandį – kauki atsistojęs. Kartais atsisukęs pamatai, kad už nugaros jau nuo tavęs bėga vilkai. Ar sninga, ar lyja, turi ant kėdutės sėdėti, kad vilkas tau atsilieptų, o kai atsiliepia, parleki namo visas laimingas. Ne visi tai supranta. Smagu, kai sulauki kelių žmonių pritarimo“, – pasakojo vilkų gyvenimo būdo žinovas.
Žaiginio medžiotojų būrelio nario Sauliaus Ragaliausko aistra – ieškoti ragų: „Iš pradžių, kai nežinai, kur ir kaip ragų ieškoti, didelių trofėjų nerasi. Reikia pažinoti miškus. Jeigu nepažįsti miško masyvo, nežinai, pro kur į mišką įeiti, pro kur išeiti, gali pasiklysti. Taip pat reikia stebėti žvėrių ženklus – kur jie maitinasi, kur dažniausiai būna jų populiacijos. Kiekviename miške žvėrių nėra.
Jeigu anksčiau per sezoną, kuris trunka nuo sausio iki gegužės mėnesio, rasdavau 5 ragus, tai būdavo gerai. Dabar, jeigu per sezoną randu 30 ragų, tai jau vidurkis. Dirbu su žemės ūkio technika, o mano akys taip ištobulintos, kad važiuodamas traktoriumi ragus pastebiu.“
Šiluviškis Kristupas Armoška, nors ir turi medžiotojo bilietą, dažniau išsiruošia į fotomedžioklę.
„Tėtis ir dėdė yra medžiotojai, todėl ir mane paskatino priartėti prie gamtos. Bekalbant apie gamtos paslaptis, jie pasiūlė man į jas pažvelgti per fotoobjektyvą. Iš pradžių nieko nežinojau ir nemokėjau – nei kaip žvėrį kuo arčiau prisivilioti, nei kaip prie jo sėlinti. Bet iš patirties mokomės ir dabar jau žinau, kaip sėlinti prie elnio, stirnos, kaip juos prisikviesti. Man labiausiai patinka fotografuoti elnius ir stirninus dėl jų baubimo. Elnių ruja vyksta rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo mėnesį, jų fotografuoti vykstu ankstyvais rasotais rytais. Aplink Šiluvą turime labai gerų durpynų, juose atsisėdęs ant kalvos gali stebėti elnių haremą, pačią rują. Labai patinka klausytis, kaip elniai baubia, stebėti, kaip kovoja dėl patelių surėmę ragus. Stirninus fotografuoju vasaros vakarais, jie bėgioja, kaunasi dėl patelių.
Pasikviečiu žvėris arčiau fotoaparato objektyvo, kad jie man papozuotų, buvau pasikvietęs elnių iki 30 metrų. Norint užfiksuoti gerų kadrų, labai svarbu atlikti namų darbus – pasižiūrėti, kokie orai, iš kur pučia vėjas, reikia gerai užsimaskuoti, nes elnias protingas žvėris, labai gerai pastebi žmogaus veido formą. Taip pat reikia užmaskuoti ir objektyvą, kad jo nepastebėtų“, – apie fotomedžioklės ypatumus pasakojo vaikinas.

Autorius: Auksė PLUŠČIAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama