Kai scena tampa namais

Panevėžys – talentus auginantis miestas. Viena tokių kūrėjų – choreografė, šokėja panevėžietė Danielė Aleknaitė. Nuo mažų dienų žengusi šokio ritmu, šiandien ji jau pati šiuo keliu veda jaunąją kartą ir prasitaria svajojanti apie televiziją.

Danielė Aleknaitė save vadina grynakrauje panevėžiete – čia užaugo, čia baigė Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnaziją, čia ir pradėjo šokio kelionę.

Po abitūros Danielė išvyko studijuoti į Vilnių. Ten baigė Socialinių mokslų kolegiją, kūrybos ir pramogų industrijos specialybę. Bet širdis ir šokiai grąžino į gimtąjį miestą.

„Net išvažiavusi studijuoti grįždavau į repeticijas Panevėžyje. Šokis visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, o eiti į kitą šokių studiją Vilniuje nesinorėjo. Šokių studija „Artist.é“, kurią lankiau, jau tada man buvo ne tik būrelis, bet ir antroji šeima“, – pasakoja D. Aleknaitė.

Panevėžyje Danielei patinka. Anot jos, tai augantis miestas, su sparčiai besiplečiančiu kultūriniu lauku, kas ypač svarbu jaunam žmogui.

D. Aleknaitės pažintis su šokio pasauliu prasidėjo septynerių, kai kartu su pussesere pirmą kartą nuėjo į repeticiją. Martynos Gasperavičienės/M studio photography stories nuotr.

Lemiama kelionė

D. Aleknaitės pažintis su šokio pasauliu prasidėjo nuo septynerių, kai kartu su pussesere pirmą kartą nuėjo į repeticiją.

Nuo tos akimirkos šokis tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Danielė aiškiai pamena ir savo pirmąjį pasirodymą scenoje.

„Taip jau sutapo, kad pirmasis mano koncertas įvyko Baltarusijoje. Ten surengtame didžiuliame šokio festivalyje dalyvavo tūkstančiai šokėjų. Pamenu ilgą kelionę autobusu, jaudulį minioje, atsakomybę nesuklysti, trūko pasitikėjimo savimi“, – pasakoja D. Aleknaitė.

Pradedančios šokėjos įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad Danielė jau tada suprato iš scenos nesitrauksianti.

„Suvokiau, kiek daug man reiškia scena, kaip stipriai ji gali paveikti ir kaip svarbu išmokti suvaldyti jaudulį“, – sako panevėžietė.

Iš šokėjų – į vadoves

Nuo pat pirmųjų žingsnelių D. Aleknaitę per šokio pasaulį už rankos vedė choreografė Agnė Kundelienė.

Vėliau šokio paslapčių teko mokytis ir iš vadovės bei artimos draugės Austėjos Mičiūdaitės.

„Daug patirčių suteikė ir dalyvavimas tarptautiniuose čempionatuose. Vadovės griežtai liepdavo ne tik dalyvauti juose, bet ir stebėti aukšto lygio šokėjų pasirodymus, dalyvauti teisėjų seminaruose, nuolat tobulintis, siekti aukštų rezultatų“, – pasakoja D. Aleknaitė.

Aukšto lygio renginiuose ir seminaruose Danielė gilino žinias, susipažino su skirtingais šokių stiliais, plėtė suvokimą apie judesį.

O tada gavo pasitikėjimo kreditą iš kitų šokių studijos vadovių – jau ketveri metai pati moko judesio meno jaunąsias panevėžietes.

„Vadovės įžvelgė mano talentą, matė užsidegimą šokti, norą ne tik šokti, bet ir kurti. Baigus kolegiją kilo dilema, į kurią sritį visgi orientuotis ieškant darbo. Visad norėjau būti pramogų srityje, viešumoje, scenoje. Ir čia vadovės suteikė man galimybę išbandyti jėgas“, – pasakoja D. Aleknaitė.

Tie ketveri metai dirbant šokio trenere Danielei padovanojo daug pirmųjų kartų, naujų patirčių, iššūkių ir žinių.

Ugdyti jaunąją kartą, anot D. Aleknaitės, ir savotiškas iššūkis, ir džiaugsmas. Asmeninio archyvo nuotr.

Repeticija kaip terapija

Pasak D. Aleknaitės, kai kasdien gyveni šokio ritmu – repetuoji, kuri, daliniesi – ima atrodyti, kad kitaip jau ir būti nebegali. Tai tampa ne tik veikla, bet ir tapatybės dalimi.

„Man šokis – ne vien judesys ar scena. Tai būdas kalbėti be žodžių, išlaisvinti emocijas, išreikšti vidinius išgyvenimus. Kiekviena repeticija tampa savotiška terapija: ateini pavargusi ar prastos nuotaikos, o išeini išsivaliusi, sustiprėjusi“, – pasakoja D. Aleknaitė.

Šokis, anot Danielės, padeda tarsi susijungti su savimi, nurimti, o kartu ir augti – ir kaip kūrėjai, ir kaip žmogui.

Už šokio – asmenybės

Auginti talentus, anot D. Aleknaitės, savotiškas iššūkis.

„Negaliu sakyti, kad pedagogikos kelias labai sunkus, bet tikrai nelengvas. Kaip ir kiekviename darbe, yra ir pliusų, ir minusų. Kartais tenka susidurti su iššūkiais, bet taip pat būna daug džiugių akimirkų, kurios primena, kodėl pasirinkau šią profesiją“, – šypsosi Danielė.

Ryšio su mergaitėmis kūrimas, anot D. Aleknaitės, užtrunka. Bet jai pačiai tai labai svarbu.

„Stengiamės, kad augantiems vaikams kolektyvas būtų saugi vieta, kad visi jaustųsi kaip namuose ir kurtų ryšį tarpusavyje. Taip tampame tikra komanda“, – teigia pašnekovė.

Danielė pastebi, kad vaikai į pirmąsias repeticijas ateina nedrąsūs, bet kai jaučiasi saugūs, po truputį atsiskleidžia – ir kaip asmenybės, ir kaip šokėjos.

„Tada ir prasideda tikrasis komandinis darbas: ugdome ne tik techniką, bet ir kūrybiškumą. Mano misija, kad mergaitės iš pamokų išsineštų daugiau nei tik judesius – augtų kaip asmenybės“, – pabrėžia D. Aleknaitė.

Ryšio su mergaitėmis kūrimas, anot D. Aleknaitės, užtrunka. Bet jai pačiai tai labai svarbu. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasitikėjimą augina per judesį

Didžiausi iššūkiai ugdant jaunąją kartą, anot choreografės, dažniausiai susiję ne su šokiu, o su emocine būsena – vaikų, jaunimo pasitikėjimu savimi, motyvacija, dėmesio išlaikymu.

„Kiekvienas vaikas ateina su savo patirtimi, nuotaika, kartais ir asmeninėmis problemomis. Turiu būti ne tik šokių vadove, bet ir žmogumi, kuris išklauso, palaiko, kartais tiesiog būna šalia. Dar reikia rasti pusiausvyrą tarp individualaus dėmesio ir bendros grupės dinamikos. Bet tai ir žavi – kai pavyksta rasti tą pusiausvyrą“, – šypsosi Danielė.

Ir priduria: „Kai matau, kad kiekvienas mažas postūmis į priekį – naujas išmoktas žingsnis, judesys, scenos baimės įveikimas – augina mažą asmenybę, tai tiesiog veža! Tomis akimirkomis suprantu, kodėl myliu šį darbą – su mano palaikymu auga žmogus, kyla jo savivertė, pasitikėjimas savimi, noras tobulėti ir siekti aukštų rezultatų.“

D. Aleknaitė ir savo kailiu patyrė, kokia yra toji šokio galia.

„Buvau maža, jautri, savimi nepasitikinti mergaitė. Šokis pakeitė mano gyvenimą, nes pakeitė požiūrį į save. Išmokau save priimti, pažinti savo kūno galimybes, atrasti moteriškumą ir energiją“, – sako choreografė.

Danielė labai norėtų šias patirtis perduoti ir šokių studijos ugdytinėms.

„Nesvarbu, kas esi šiandien, svarbu, kiek gali pasiekti savo darbu dėl rytojaus savęs“, – pabrėžia D. Aleknaitė.

Darbo rezultatai

Paklausta, kas lemia, kad vienas šokėjas pasiekia aukštumas, prikausto žiūrovų dėmesį, o kitas – tiesiog šoka, D. Aleknaitė sako tik galinti patvirtinti seną tiesą: talentas tai – 90 procentų darbo ir 10 procentų Dievo duotybės.

„Kodėl taip sakau? Nes vaikystėje pati nebuvau nei lanksti, nei drąsi, nei labai apdovanota talentu. Bet dėl sunkaus darbo salėje tapau gera šokėja. Daug tokių pavyzdžių matome ir šokių studijoje. Ateina vaikiukai, liaudiškai tariant, kaip „medžiai“, o paskui daro sėkmingas karjeras šokio srityje“, – sako Danielė.

Anot D. Aleknaitės, charizma scenoje tai pat labai svarbu, ji patraukia žiūrovų dėmesį, bet ir to galima išmokti.

Kuria kartų bendrystę

Anot Danielės, darbas su vaikais nuolatinis mainų procesas – duodi daug, bet labai daug gauni atgal.

„Darbas su vaikais man teikia daug džiaugsmo ir prasmės. Tai vienija kartas. Kaip mane mamytė už rankos į visus konkursus vežė, kasas pynė pasirodymams, taip ir mūsų kolektyvo vaikų tėveliai yra įsitraukę į šokių gyvenimą. Visur važiuoja kartu, dalyvauja, palaiko ir remia“, – džiaugiasi D. Aleknaitė.

Tai, anot jos, nepaprastai svarbu vadovui, nes jaučiama vienybė, bendrystė ir grįžtamasis ryšys.

Asmeninio archyvo nuotr.

Atsiskleidžia ir moterys

D. Aleknaitė – show dance ir šiuolaikinio šokio stiliaus atstovė.

Ji pati augo šokdama šiuos šokius.

„Man labai patinka show dance energetika. Tai stiprūs, daug fizinių jėgų reikalaujantys šokiai, juose daug triukų, daug geros nuotaikos ir energijos. O šiuolaikiniame šokyje viršų ima emocijos, jame apstu paieškų ir kūrybinės laisvės, daug naujų formų ir galimybių eksperimentuoti“, – lygina pašnekovė.

Įkvėpimo Danielė semiasi iš savo kolegių, nuolat su jomis konsultuojasi, tariasi, jei jaučiasi neužtikrinta. Taip pat seminaruose, konkursuose bei iš savo mažųjų šokėjų.

„Vaikai tikrai yra labai kūrybingi“, – tvirtina jų mokytoja.

D. Aleknaitė sako drąsiai galinti Panevėžį vadintis šokančiu miestu – tai ją džiugina ir įkvepia.

„Nenuostabu, kad šokti nori vaikai, tačiau ypač maloniai nustebino moterys – įvairaus amžiaus, įvairių patirčių, bet visos vedamos noro judėti, atsipalaiduoti ir patirti šokio džiaugsmą“, – sako Danielė.

Jai be galo smagu matyti, kad vis daugiau panevėžiečių ryžtasi atrasti naują veiklą ir leisti sau tiesiog mėgautis akimirka ant parketo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Svajonėse – televizija

Danielė sako labai mėgstanti kameras, todėl jai dažnai tenka pabūti fotomodeliu, pačiai patinka fotografuotis. Tai – jos antroji aistra po šokio.

Ateityje Danielė savo veiklą norėtų plėsti. Galbūt sukurti projektą, kuriame galėtų sujungti šokį su kitomis kūrybinėmis idėjomis.

„Svajoju apie televiziją. Teko ten būti ir ji mane užbūrė. Su savo šokių kolektyvu dalyvavau projekte „Šokio revoliucija“. Studijų laikais kaip koordinatorė dirbau „Lietuvos balse“ ir „Lietuvos talentuose“, – pasakoja choreografė.

Šokis – didžioji Danielės meilė, tad neabejoja, jog bėgant metams vis dar suksis ant parketo.

„Tai neatsiejama nuo manęs. Šokis įkvepia, leidžia kurti ir augti. Vis dėlto tikiu, kad per tą laiką atsiras noras labiau pažinti save kitose srityse – galbūt išbandyti naujas veiklas, kūrybos formas ar net atrasti netikėtą kelią, kuris papildytų mane kaip asmenybę“, – svarsto D. Aleknaitė.