Panevėžio jaunuolių istorija sujaudino tarptautinę žiuri

Panevėžio socialinių pokyčių centro dirbtuvėse, kuriose kasdien pluša negalią turintys jaunuoliai, gimęs dokumentinis filmas „Kita Mėnulio pusė“ pateko į tarptautinį akiratį. Jungtinėje Karalystėje vykusiame festivalyje „D’Oscars 2025“ jis pelnė pirmąją vietą dokumentinių trumpametražių filmų kategorijoje.

Tai ne tik pergalė kine, bet ir jautrus priminimas, kad kiekvienas žmogus, nepaisant negalios, gali svajoti, kurti, dirbti, būti lygiavertis bendruomenės narys.

Filmo prodiuseris ir režisierius panevėžietis Almantas Umbrasas žiūrovus kviečia pažvelgti į tą kitą Mėnulio pusę – į žmones, kurie ne tik siekia įsilieti į visuomenę, bet ir ją praturtina savo nuoširdumu bei kūryba.

Filmavimo aikštelėje – nesuvaidinta kasdienybė

Filme „Kita Mėnulio pusė“ (ang. „Other Side of The Moon“) pasakojama apie Panevėžio socialinių pokyčių centro unikalias dirbtuves, taip pat pavadintas „Kita Mėnulio pusė“, bei panevėžiečiams jau žinomą kavinę „Solidari kava“, kurioje darbuojasi turintieji negalią.

Čia, tarp kavos kvapo, juoko ir kasdienybės, gimsta bendrystė – tokia, kurioje visi yra svarbūs.

Centro kuruojama kavinė „Solidari kava“ – ir darbo vieta, ir susitikimų erdvė.

Čia ypatingi darbuotojai kepa desertus, aptarnauja klientus, kalbasi ir juokiasi – kuria aplinką, kurioje žmogiškumas yra pagrindinė vertybė.

Filmas jautriai pasakoja apie žmones, kurie, nepaisydami negalios, kasdien kuria gražesnį pasaulį – nuo pirmo šypsnio klientui, užėjusiam atsigerti gardžios kavos, iki pačių jaunuolių rankomis padarytų keramikos dirbinių, galinčių papuošti kiekvieno namus.

Panevėžio socialinių pokyčių centro istorija ekrane pasakojama subtiliai ir žmogiškai: per kasdienius susitikimus, darbą kavinėje ar dirbtuvėse, pergalės akimirkas, svajones, nuoširdų bendruomenės darbą.

Filmo kūrėjas A. Umbrasas sako norėjęs parodyti, kad negalia nereiškia ribos – visi esame lygūs, visi turime savąją Mėnulio pusę.
Almantas pasakoja, kad jaunuoliai prieš kameras jautėsi drąsiai, tad filmavimus lydėjo šypsenos, juokas ir bendrystė.

Daugeliui tai buvo ne tik nauja patirtis, bet ir įrodymas, kad jie yra matomi, išgirsti ir vertinami.

Filme jautriai pasakojama apie bendruomeniškumą ir žmones, kurie, nepaisydami negalios, kuria gražesnį pasaulį. Asmeninio archyvo nuotraukos

Nuo idėjos iki tarptautinės sėkmės

Filmo kūrėjas A. Umbrasas atskleidžia, kad viskas prasidėjo nuo pokalbio su Panevėžio socialinių pokyčių centro darbuotojais. Tai jie pamėtėjo mintį sukurti filmą apie įstaigos dirbtuvėse besidarbuojančius ypatingus jaunuolius.

Almantui norėjosi parodyti, kad šie žmonės kuria, dirba ir gyvena taip pat, kaip ir visi – galbūt net nuoširdžiau ir tikriau.

Pirmasis debiutas įvyko trumpametražių filmų festivalyje „Aš + miestas = kinas“, kur kūrėjas pristatė savo darbą plačiajai publikai.

„Tai buvo ypatinga patirtis. Šio projekto tikslas buvo paprastas, bet svarbus – įrodyti sau, kad galiu. Ir tai pavyko padaryti 110 procentų“, – šypsosi jaunasis režisierius.

Almantas dėkingas tiems, kurie prisidėjo prie šios kelionės. Sako, kad be stiprios komandos filmas nebūtų toks, koks yra.

Filmas, gimęs iš paprastos idėjos ir nuoširdaus tikėjimo, kad kiekvienas žmogus turi savų supergalių, jau skina laurus tarptautinėje arenoje.

Kūrėjas neslepia, kad žinia apie pergalę kino festivalyje „D’Oscars“ jį nustebino – apie laimėjimą sužinojo sulaukęs elektroninio laiško iš renginio organizatorių.

Almantui labai džiugu, kad tokios istorijos svarbios ne tik Lietuvoje.

Atvėrė duris kūrybai

Panevėžio socialinių pokyčių centro, siekiančio suteikti galimybę žmonėms su negalia gyventi visavertį gyvenimą, dirbti, mokytis ir būti bendruomenės dalimi, Socialinės globos skyriaus vadovė Eglė Gudžinskienė labai džiaugiasi A. Umbraso iniciatyva ir įsitraukimu.

Balandį socialinės dirbtuvės „Kita Mėnulio pusė“ šventė vienerių metų gimtadienį.

Eglė sulaukė žinutės iš Almanto, kad norėtų pasveikinti visas kavinės „Solidari kava“ merginas ir tokia proga įteikti joms gėlių.

„Tai buvo nuostabi staigmena kavinės komandai“, – sako Eglė.

Vasaros pabaigoje Almantas susisiekė vėl. Tik šį kartą dėl naujos idėjos – norėjo sukurti filmą.

„Iniciatyvų retai sulaukiame, tad ją labai palaikėme. Suderinome detales, Almantas subūrė komandą ir rugsėjį per Panevėžio gimtadienį buvo pristatytas jo kurtas filmas konkurse „Aš + miestas = kinas“, – pasakoja E. Gudžinskienė.

Rugsėjo pabaigoje centro partneriai iš Jungtinės Karalystės pasiūlė dalyvauti ten vykstančiame filmų festivalyje, kurio pagrindinė tema – asmenys su negalia.

„Net neabejodami pasiūlėme Almantui. O jis ne tik mielai sutiko dalyvauti, bet ir sukūrė naują filmą – ne tik įtraukė „Solidarios kavos“ veiklą, bet ir parodė visų socialinių dirbtuvių „Kita Mėnulio pusė“ prasmę“, – džiaugiasi E. Gudžinskienė.

Tikėjo pergale

Pasak E. Gudžinskienės, centro jaunimas jau turėjo filmavimosi patirties, yra sukūrę daug trumpų vaizdo įrašų apie veiklas ar svarbius įvykius bendruomenėje. Tačiau tai buvo pirmas kartas, kai filmavimai vyko profesionaliu lygmeniu.

„Dėl profesionalaus operatoriaus darbo ir betarpiško Almanto bendravimo su jaunimu įtampos visiškai nesijautė. Tai atsispindi ir filme“, – šypteli Eglė.

Anot jos, kai centro bendruomenė pamatė galutinį filmo variantą, net neabejojo, kad jis atkreips žiūrovų dėmesį.

„Almantas su komanda jautriai ir meniškai perteikė mūsų darbo esmę. Sužinoję, kad filmas laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame festivalyje, tikrai labai džiaugėmės ir jo pergale, ir visų mūsų pasiekimais – dar nesame turėję tokio profesionalaus ir meniško filmo apie organizacijos veiklą“, – sako skyriaus vadovė.

E. Gudžinskienė pasakoja, kad visa bendruomenė labai laukė žinių iš Almanto, mat paskelbti festivalio laureatus buvo numatyta lapkričio 6-ąją.

„Ar buvo netikėta? Mums – ne! – juokiasi Eglė. – Almantas ir jo komanda tikrai verti tokio įvertinimo.“

E. Gudžinskienė svarsto, kad šis filmas palietė tiek daug žmonių – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

„Tas nematomas darbas, kurį Almantas su komanda padarė, tikrai nemažas. Ir tai atsispindi filme. Sumanus operatorius, puikūs režisūriniai sprendimai, geras įgarsinimas. Visa tai ir perteikia emociją, kuri užkabina žiūrovą“, – mano pašnekovė.

Kai nematomi tampa matomi

Dvidešimt metų socialiniame darbe skaičiuojanti E. Gudžinskienės sako, kad ilgus metus žmonės su negalia buvo nematomi. Tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo. O tokios iniciatyvos kaip Almanto padeda mažinti atskirtį.

„Kuo daugiau kalbėsime, matysime, nebijosime, kursime bendruomenę kartu, tuo labiau kiekvienas visuomenės narys bus įtrauktas ir jausis vertingas“, – įsitikinusi Eglė.

Anot pašnekovės, negalia – tai nėra kažko negalėjimas.

„Tiesiog mes visi turime skirtingus „galėjimus“, tik reikia rasti kokius ir juos pritaikyti gyvenime. Tad ir pagrindinė filmo siunčiama žinutė: nors mes ir iš „Kitos Mėnulio pusės“, bet kiekvienas turime stiprybių. Kiekvienas galime prisidėti prie savo ir kitų geresnės būsenos, pripažinimo ir bendrystės. Tokia ir yra socialinių dirbtuvių misija“, – paaiškina E. Gudžinskienė.

Visiems žiūrėjusiems filmą Eglė norėtų padėkoti, kad skyrė laiko pažinti ypatingus jaunuolius. „Labai norėtume, kad kiekvienas pamatytų, jog negalia turi labai daug galios. Socialinių dirbtuvių dalyviai visada pasiruošę dirbti, bet trūksta darbo užsakymų. Kalbu apie smulkius rankų darbus – pakavimą, lankstymą, rūšiavimą. Kartais dar jaučiame potencialių darbdavių baimę ir nepasitikėjimą. Labai norėtųsi, kad šis filmas juos įkvėptų ir padrąsintų. Mes kiekvienas turime skirtingas galias ir gebėjimus“, – pabrėžia E. Gudžinskienė.

Panevėžyje gimęs A. Umbraso dokumentinis filmas „Kita Mėnulio pusė“ sulaukė tarptautinio įvertinimo – laimėjo pirmąją vietą dokumentinių trumpametražių filmų kategorijoje „D’Oscars 2025“ festivalyje, vykusiame Jungtinėje Karalystėje.

Kino trofėjaus laukia paštu

„D’Oscars“ – tarptautinis filmų festivalis, kasmet vykstantis Blaido mieste, Jungtinėje Karalystėje. Renginys turi meninę ir įtraukią misiją – festivalis skirtas kūrėjams, turintiems intelekto sutrikimų, bei neuroįvairesniems menininkams pristatyti savo kūrybą.

Festivalį organizuoja menų organizacija „Headway Arts“ ir kino gamybos įmonė „Haltwhistle Film Project“, o jo tikslas – parodyti, kad kūryba neturi ribų.

Kiekvienais metais „D’Oscars“ ant raudonojo kilimo suburia dalyvius iš viso pasaulio, taip įrodydamas, kad tikrasis menas gimsta iš drąsos ir atvirumo.

Festivalio dalyviai varžosi keliose kategorijas – dramos, šokio, dokumentikos, animacijos ir trumpųjų filmų
Visgi Didžiosios Britanijos kino ekrane sužibėjęs Almantas apdovanojimų ceremonijoje, kuri lapkričio 6-ąją vyko „Phoenix“ teatre, dalyvauti negalėjo.

Sako nekantriai laukiantis atsiunčiamo kino trofėjaus.