Tauragės pilies mūrai mena psichiatrinę ligoninę (II dalis)

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/taurages-pilies-murai-mena-psichiatrine-ligonine-2/

Dvi ligoninės vienoje

Daug kur spaudoje rašoma, kad pirmoji Tauragės apskrities ligoninė veikė Tauragės dvare, tačiau gydytojo Juozo Blažio straipsniai paneigia šį teiginį. J.Blažys tvirtina, kad, kol Tauragės apskrities savivaldybė nesiėmė kurti visateisės ligoninės, Tauragės pilies patalpose neoficialiai veikė ir apskrities ligoninė. Nepalankios situacijos spiriamas, jis buvo išskyręs kelis kambarius apžiūrėti ir gydyti kitomis ligomis sergantiems pacientams. Visgi daugiausia čia lankydavosi negaluojantys kareiviai.

1920 m. rugpjūčio mėnesį buvo oficialiai įsteigta Tauragės apskrities ligoninė, kuri ir toliau veikė Tauragės pilyje. Naujų patalpų paieškos buvo bevaisės, kadangi miesto statiniai stipriai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu.

Ligoninės dalijosi bendromis patalpomis iki 1922 m. vasario mėnesio, kai pagaliau pavyko rasti problemos sprendimą. Tauragės apskrities ligoninei parinktos patalpos Tauragės dvare. Nuo tada psichiatrinės ligoninės kiemo vartai būdavo laikomi uždaryti, o juos prižiūrėjo vartininkas.

Nepateisinti lūkesčiai

Ligoninės vedėjas J.Blažys ne kartą spaudoje piktinosi, kad Tauragės psichiatrinė ligoninė neatitinka tokioms įstaigoms keliamų reikalavimų.

Nors kai kuriuos trūkumus – mažus langus, elektros nebuvimą ar netinkamus tualetus – buvo įmanoma ištaisyti gavus atitinkamą finansavimą, tačiau egzistavo ir esminių problemų, kurių pašalinti nebuvo galimybės. Viena jų – pats pastatas, kurio patalpų išdėstymas netiko ligoninei. Dėl to visi pacientai, nepaisant jų ligų pobūdžio, buvo laikomi kartu viename pastate.

Kita esminė problema – ligoninės dydis. Pagal higienos normas joje galėjo būti apgyvendinti 105 ligoniai, tačiau neretai jų būta 120, o vėlesniais metais ligonių skaičius net perkopė 200. Galimybių pastatą išplėsti nebuvo, kadangi aplinkiniai plotai buvo užstatyti ir apriboti gatvių tinklo.

Netinkama laikyta ir pati ligoninės vieta – ši medicinos įstaiga buvo įkurta valstybės pakraštyje, todėl apsunkintas ryšių palaikymas su Kaune įsikūrusiais valdžios atstovais.

Gydymo metodai

Tauragės psichiatrinėje ligoninėje stengtasi pacientų neuždaryti tarp keturių sienų ir siūlyta prisidėti prie įvairių darbų (įvardijama kaip ergoterapija), reikalingų atlikti ligoninės virtuvėje, kieme, darže, siuvykloje. Ligoniams leista dirbti su varstotu, kurpiaus įrankiais. Apie 30 % pacientų noriai įsijungdavo į šias veiklas, daugiau ar mažiau prisidedančias prie jų psichinės būklės gerėjimo.

Kita dalis ligonių būdavo labai neramūs, todėl juos tekdavo laikyti uždarytus celėse, kur paklodavo šiaudų ir išrengdavo, kadangi šie pacientai drabužius tiesiog nusiplėšdavo nuo kūno.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europoje buvo taikyta tokia praktika, kad visi psichikos ligomis sergantys asmenys turi būti hospitalizuojami ir gydomi ilgą laiką nepertraukiamai. Tarpukariu ypač vokiečių mokslininkai pradėjo neigti šią nuomonę ir siūlyti hospitalizacijos laiką trumpinti. Jų teigimu, ilgas laikas, praleistas ligoninėje, gali netgi kenkti, ypač sergantiems šizofrenija.

Tauragės psichiatrinėje ligoninėje tokie naujoviški principai buvo taikomi vien tik dėl vietų stygiaus. Į šią medicinos įstaigą priimdavo pirmiausia neramius ir agresyvius ligonius ir stengdavosi juos greitai išleisti.

Vaistų ligoninėje naudodavo palyginti mažai, nes nelaikė to pagrindiniu gydymo metodu. Pavyzdžiui, 1921 m. sunaudota apie 12 kg bromo. Tai raminamieji vaistai, kurie šiais laikais nebenaudojami, nes ilgainiui sukelia lėtinį apsinuodijimą, pasireiškiantį odos bėrimais, atminties sutrikimais ir apatija. Taip pat dažnai naudotas chloralhidratas. Jo 1921 m. prireikė 6 kg. Šie raminamieji vaistai sukelia priklausomybę, todėl šiais laikais išimti iš apyvartos.

Naujas gydytojas

1922 m. gegužės mėnesį Tauragės psichiatrinėje ligoninėje pradėjo dirbti gydytojas asistentas J.Kairiūkštis, vėliau tapęs eksperimentinės ir klinikinės farmakologijos pradininku Lietuvoje.

J.Kairiūkštis gimė 1896 m. spalio 13 d. Seinuose. 1916 m. baigė gimnaziją Voroneže. 1920 m. įgijo gydytojo kvalifikaciją Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje. Pradėjęs dirbti Tauragės psichiatrinėje ligoninėje ėjo gydytojo asistento pareigas, tačiau 1924 m., gydytojui J.Blažiui išvykus darbuotis į Kauną, perėmė Tauragės psichiatrinės ligoninės vedėjo pareigų naštą. 1924–1925 m. taip pat dirbo Tauragės suaugusiųjų gimnazijos mokytoju.

Pasakojama, kad J.Kairiūkštis buvęs labai atidus ir rūpestingas ligoniams, taip pat supratingas personalui, dėl to visų gerbtas ir mylėtas.

Būdamas visuomeniškai aktyvus, jis neapsiribojo vien profesine veikla ir tapo vienu iš laisvamanių judėjimo Lietuvoje iniciatorių. Kartu su kitais 1924 m. Šiauliuose įkūrė Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugiją. Jis buvo vienas iš redaktorių 1933 m. pradėto leisti dvisavaitinio laikraščio „Laisvoji mintis“ ir išleido keletą knygų ateistine tematika.

Nuo 1926 m. vadovavo Valstybinei psichiatrinei ligoninei Kalvarijoje, kur buvo įkūręs eksperimentinę laboratoriją.

Nuo 1932 m. gyveno Kaune, kur dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1941 m. tapo profesoriumi. 1942–1944 m. dirbo Vilniaus neurologinėje ligoninėje gydytoju. 1944–1957 m. dėstė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kurį laiką netgi buvo šio fakulteto dekanu.

J.Kairiūkštis mirė 1957 m. spalio 9 d.

Kazys Grinius atlieka reviziją

Ligoninės vedėjas J.Blažys ne vieną kartą skaitė pranešimus, rašė straipsnius, laiškus apie tai, kokia apverktina Tauragės psichiatrinės ligoninės būklė, tačiau valdžia nesiėmė spręsti problemos iš pagrindų.

Galiausiai, 1922 m. spalio 26 d., į Tauragės psichiatrinę ligoninę buvo pasiųsta revizijos komisija, kurią sudarė pirmininkas daktaras K.Grinius ir nariai: Valstybės kontrolės atstovas Bratanavičius, Karo sanitarijos skyriaus atstovas gydytojas pulkininkas Ingelevičius bei daktaras Kutorga. Taip pat dalyvavo Tauragės apskrities viršininkas Vaišnys ir Tauragės apskrities technikos inžinierius Klimašauskas.

Komisija, atlikusi Tauragės psichiatrinės ligoninės patikrinimą, nustatė, kad įstaigą būtina iškelti į kitą vietą. Vis dėlto pripažįstama, kad tai artimiausiu metu neįmanoma, todėl nuspręsta imtis priemonių gerinti dabartines sąlygas.

Pirmiausia numatyta remontuoti pagrindinį korpusą, kuriame įkurdinti pacientai. Pastatas sparčiai nyksta – sienose atsivėrę plyšiai kelia grėsmę, todėl būtinas skubus remontas. Taip pat planuojama įstatyti 20 naujų didelių langų, sutvarkyti kitų pastatų ir visų keturių bokštų stogus, aptverti sodą ir daržą bei įrengti tualetus.

Komisija atkreipė dėmesį ir į kitą problemą – ligoninėje trūksta patalynės ir drabužių. Dėl šio stygiaus dalis pacientų neturi kuo apsirengti: jie priversti vaikščioti nuogi arba vilkėti skarmalais

Dar viena opi situacija – darbuotojų trūkumas. Nuspręsta, kad ligoninė turi įdarbinti dar šešias slaugytojas ir raštininką. Pasak komisijos, be papildomų darbuotojų neįmanoma užtikrinti kokybiškos ligonių priežiūros.

Situacija gerėja

Po revizijos komisijos apsilankymo teigiami poslinkiai pasijautė ne iškart. 1922-ieji ligoninei buvo ypač sunkūs. Markės nuvertėjimas ir naujos valiutos – lito – įvedimas smarkiai pablogino finansinę padėtį. Daugiausia lėšų pareikalaudavo pacientų maitinimas. Metų pabaigoje finansinės atsargos visiškai išseko, todėl teko mažinti porcijas, pirmiausia riebalų, ir tai skaudžiai palietė ligonius.

1923 m. pasitiko žymiai geresnėmis naujienomis: Sveikatos departamentas pradėjo reguliariai finansuoti ligoninės darbą. Tai leido pagaliau įgyvendinti planus, kurie ilgai buvo atidėlioti ir apsunkino darbą.

Per metus ligoninėje įstatyti 26 dideli langai antrajame ir trečiajame aukštuose. Grotos buvo pašalintos, o visi langai imti rakinti raktu. Tik pirmojo aukšto celėse, kur laikyti neramūs ligoniai, dar liko aštuoni seno tipo langai. Ligoninės sodas aptvertas lentų tvora, taip pat aptverta teritorija iš fasadinės pusės. Visuose ligoninės pastatuose įvesta elektra – sumontuotos net 106 elektros lemputės.

Ilgai laukti pokyčiai

Tuometinis ligoninės vedėjas J.Kairiūkštis, apžvelgdamas 1925 m. spaudoje, skundėsi ypač padidėjusiu ligoninės užimtumu. Vidutinis dieninis ligonių skaičius buvo 203, nors ligoninė pagal turimas sąlygas galėjo gydyti tik apie 100 pacientų. Susidarė tokia situacija, kad vienam gydytojui teko 100, o vienai slaugytojai – apie 15 ligonių priežiūra. Dėl papildomų etatų steigimo buvo kreiptasi į Sveikatos departamentą ir anksčiau, tačiau situacija nebuvo pagerinta. Gydytojas J.Kairiūkštis stebėjosi, kad esant tokioms sąlygoms pavyko išvengti nelaimingų atsitikimų.

Galiausiai ledai pajudėjo, kai Sveikatos departamentui pavyko rasti naujas patalpas ligoninės perkėlimui. Tam tikslui buvo pasirinktos carinės Rusijos kareivinės Kalvarijoje, pastatytos XIX a. pabaigoje. Nuo 1925 m. vyko remonto ir kiti persikėlimo paruošiamieji darbai, kurie užtruko iki 1926 m. lapkričio mėnesio. Remonto darbai atsiėjo apie 500 000 Lt.

Iš Tauragės psichiatrinės ligoninės į Kalvarijos ligoninę perkelta apie 250 pacientų, tačiau naujose patalpose galėjo tilpti žymiai daugiau žmonių, netgi 500–600, kas atitiko tuometinius Lietuvos poreikius.

Psichiatrinė ligoninė Kalvarijoje su pertrauka (1941–1944 m.) veikė iki 1950 m., kai ši gydymo įstaiga buvo iškeldinta, o vietoj jos įkurdintas sovietinės armijos dalinys.

Tauragės pilies pastatas, išsikėlus psichiatrinei ligoninei, liko tuščias. Sveikatos departamentas pastato korpusą, esantį iš dabartinės Jūros g. pusės, perdavė Tauragės apskrities savivaldybei su sąlyga, kad čia būtų įkurta Tauragės apskrities ligoninė. Centrinį korpusą, esantį iš Dariaus ir Girėno g. pusės, perleido Švietimo ministerijai, kuri čia įkurdino Tauragės aukštesniąją komercijos mokyklą.

Autorius: Vaiva Kiniulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama