Pasakojimas apie žmogų, kurio širdis plakė gimtinės ritmu
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Gruodžio 2 d. susirinksime Vilkaviškio bibliotekoje prisiminti ir pagerbti gydytoją, rašytoją, istoriką Vilių Kočiubaitį. Vakaras tarp knygų labai simboliškas. Vilius gyveno knygomis ir knygose – jas skaitė, kūrė, kaupė. Jo namų bibliotekoje buvo virš 5 000 knygų. Tebus šis vakaras padėka Viliui už jo darbą, jo šviesą, už meilę savo kraštui.
Pažintis, iš kurios daug ko išmokta
Susipažinome su Viliumi seniai – kai jis jau buvo grįžęs iš misijų Afganistane. Pokalbiai, informacijos mainai, bendras domėjimasis istorija, pagarba Vištyčio kraštui. Tai mus suartino.
Vilius stebino savo išmintimi, plačiu akiračiu ir nuoširdžiu domėjimusi pasauliu. Dar gyvendamas Kaune ir dirbdamas gydytoju nuo 1994 m. jis rinko medžiagą apie gimtinę ir publikavo ją savo interneto svetainėje. Mūsų telefoniniai pokalbiai prasidėdavo taip: „Ar matei, kokią nuotrauką įkėliau? O ką tu naujo radai?“. Vilius man daug padėjo kuriant ekspoziciją naujai įrengtame Vištyčio regioninio parko lankytojų cente, kuriame tuo metu dirbau.
Pažintis su šiuo žmogumi asmeniškai man davė labai daug: supratimą, kaip galima mylėti savo kraštą ir kaip kilniai tarnauti žmonėms, mokė matyti žmogaus vertę ne žodžiuose, o darbuose, kurie tyliai keičia pasaulį.
Vilių vadinti savo draugu būtų per drąsu, bet geru bičiuliu – tikrai taip.
Kūrybinės veiklos pradžia
Vis dažniau Vilius užsimindavo apie norą parašyti knygą. Būdamas misijose Afganistane jis rašė dienoraštį. Apie kartu su juo tarnavusius gydytojus iš Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos. Vilius gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas, tad bendraudavo su jais betarpiškai. Goro provincijos karo ligoninėje dirbo kartu su gydytojais ukrainiečiais. Dienoraštyje rašė apie Afganistano žmones, kelis dešimtmečius gyvenančius karo sąlygomis.
Iš to krašto jis parsivežė ne tik prisiminimų, bet ir afganistaniečių moterų rankomis išaustų kilimų – gyvos kultūros ženklų. Apie trisdešimt jų buvo eksponuota Vištyčio regioninio parko direkcijos patalpose.
Viliaus dienoraštyje gimė ir pirmosios romanų užuomazgos.
Knygose susijungę du pasauliai
Abu V. Kočiubaičio pasauliai reikalavo to paties: atidos, jautrumo ir tikėjimo žmogumi. Viename jis gydė kūną, kitame – sielą. Vilius sakė, kad nebūtų parašęs savo knygų, jeigu ne jo tikros, išgyventos patirtys: gydytojo praktika, karo mediko Afganistane darbas, meilė gimtinei ir jos istorijai. Todėl visa jo kūryba labai išjausta.
Pirmajame romane „Miestelis, kuris buvo jo“ autorius akcentavo mažo Vištyčio miestelio ir jo istorijos didybę. Kūrinio veiksmo laukas labai platus tiek geografiškai (knygos puslapiais nukeliaujame nuo Vištyčio iki Juodosios jūros), tiek laiko prasme (romanas mus nukelia net į XIV a. pabaigą). Čia suderinta istorinė aplinka su dabartimi, sudėta tai, kas buvo rinkta, analizuota metų metais, su tikrais ir išgalvotais istoriniais faktais, skirtingais personažais. Kūrinyje apie savo gimtąjį Vištytį autorius sako: „Miestelis – tai erdvė, į kurią sugrįžtama ir kuri lieka vienintelė atrama pagrindiniam knygos personažui. Todėl tai – ne tik reali, konkreti, bet ir dvasinė, mitinė erdvė.“
Po poros metų V. Kočiubaitis sudarė ir išleido du monografijos „Vištytis“ tomus. Tada į leidinių pristatymą susirinko pilnutėlė salė. Vilius sukvietė visus jam labai svarbius žmones: vištytietę mokytoją Birutę Mardosaitę, kuri buvo jo įkvėpėja ir pagalbininkė, Donatą Kazlauską – pagrindinį leidybos rėmėją, žymius kraštiečius, menininkus Bronių Leonavičių, Juozą Šlivinską. Pakvietė ir tuos, kurių pasakojimai buvo išspausdinti monografijose, žmones, kurie finansiškai prisidėjo prie leidybos.
Vištytiečiai labai laukė šių knygų, nes jose buvo užrašyti jų pačių, senelių, prosenelių prisiminimai, iliustruoti senomis nuotraukomis.
Man teko didelė garbė pristatyti ne tik minėtus leidinius, bet taip pat ir romaną „Afganistano daktaras“, kuris 2017 m. tapo bestseleriu, viena perkamiausių knygų, išleistų 3 000 egzempliorių tiražu, o vėliau dar ir pakartotu. Romanas, kuriame susipynusios Vakarų ir Rytų kultūros, pasakoja apie visai nežinomą kraštą ir įtraukia skaitytojus nuo pat pirmojo puslapio.
Vilius išjautė ir savo dienoraštyje pasižymėjo daugybę patirčių, todėl romane daug tikrumo: daugybė vietovardžių, mums nežinomų ligų pavadinimų, žmonių vardų, smėlingų, kalnuotų kraštovaizdžių aprašymų, religijos, kultūros skirtumų ir palyginimų.
Tai buvo paskutinė mano pristatyta bičiulio knyga.
Buvau atvykusi ir į knygos „Gydytojai miršta kitaip“ pristatymą. Šią knygą skaičiau ilgai, man ji buvo labai sunki. Kai Vilius paskambino ir paklausė mano nuomonės, pasakiau, kad tai – ne ta knyga, kurią skaityčiau su pasimėgavimu prie kavutės. Vilius tada atsakė: „Ir man tie keli dešimtmečiai, praleisti ligoninės priimamajame, prabėgo ne su kavutės gurkšnojimu, o su begaline įtampa.“ Toks buvo tas Vilius – tiesus, teisus, kartais tiesmukas, bet tikras.
Nebuvau monografijos „Vištytis“ III tomo pristatyme. Po kiek laiko Vilius man paskambino ir pasakė, kad nori padovanoti knygą, o aš pasigyriau, kad jau turiu. Jis apgailestavo, kad knyga be autografo.
Vilius pasidžiaugė, kad ir į šio leidinio pristatymą susirinko daug žmonių, kad viskas pavyko labai šiltai ir jaukiai.
Ištikimas pašaukimui būti šalia žmogaus
V. Kočiubaitis besąlygiškai mylėjo Vištytį. Į savo gimtinę gyventi sugrįžo po keturiasdešimties metų. Kraštiečiai dar labiau suvokė, pamatė iš arti, ką reiškia tikra tarnystė žmogui ir gimtinei. Jam gyvenimas Vištytyje nebuvo tik vidinė laikysena, Vilius iš tiesų rūpinosi žmonėmis – ne tik gydytojo kabinete, bet ir kasdienybėje. Jis jautėsi atsakingas už Vištyčio žmones. „Kai sutinku žmones parduotuvėje, gatvėje, bažnyčioje, suvokiu, kokiu greičiu lekia gyvenimas. Aš pažįstu keturias vištytiečių kartas“, – kartą pasakė jis.
Gydytojo V. Kočiubaičio dėka buvo išsaugota Vištyčio ambulatorija, o jo namų durys būdavo atviros ir dieną, ir naktį, kuprinė su būtiniausiais mediko reikmenimis visada stovėjo šalia lovos. Jam visi buvo vienodai svarbūs.
Prisimenu, kai sykį sutikau Vilių labai sudirgusį ir paklausiau, kas atsitiko, jis atsakė: „Žinai tą močiutę, kuri gyvena prie sienos? Buvau užsukęs pažiūrėti, kaip ji laikosi. Išsigandau pamatęs – padėtis buvo labai rimta. Klausiu su ja gyvenančios moters, ar senolė vartoja vaistus, kuriuos išrašiau prieš tris dienas. Pasakė, kad vartoja. Grįžęs į ambulatoriją pažiūrėjau e. sistemoje ir pamačiau, kad ir tie, ir anksčiau išrašyti vaistai iš vaistinės nepaimti.“ Žinoma, kad Vilius tuos vaistus nupirko. Nupirkdavo jų visiems, kuriems buvo sunku patiems nuvažiuoti į Kybartus. Kartais atneštus vaistus tiesiog pakabindavo su maišeliu ant durų rankenos ir palikdavo.
Vilius mokėjo džiaugtis pokyčiais miestelyje.
Vištytietės Irenos Kačkauskienės ir jos sūnaus atidaryta meno galerija jam atrodė kaip koks stebuklas. Viliui viskas buvo įdomu. Lankėsi mokyklos, bendruomenės, regioninio parko renginiuose.
Prisimenu, kai jis užsuko į lankytojų centrą su žymiu kraštiečiu, skulptoriumi Juozu Šlivinsku, abu taip džiaugėsi, kad vištytiečiai turi jaukias, erdvias patalpas.
Vilius pasakojo, kaip vištytiečiai čia noriai renkasi į renginius, popietes, vakarones, protmūšius arba tiesiog prisėda arbatos.
Vilius niekada neplaukė pasroviui, o drįso ginti tai, kuo tikėjo. Jis negalėjo susitaikyti su dvasiniu abejingumu, kuris pačiam visą gyvenimą buvo svetimas. Drąsiai kalbėjo apie tai, kas jam rūpėjo, ir niekada nekovojo dėl savęs – visada dėl to, kas, jo manymu, buvo teisinga. Todėl – kaip dažnai nutinka jautriems, principingiems žmonėms – jis buvo ne visada suprastas.
Kai visos patirtys sugrįžta
Tikroji žmogaus vertė matuojama ne klaidų nebuvimu, o tuo, kiek šviesos jis paliko po savęs. Viliaus gyvenimas – tai liudijimas, kad net stipriausi žmonės kartais pavargsta, o didžiausios kovos vyksta ne kare ir net ne ligoninėje, o žmogaus sieloje. Jo paskutiniai metai buvo žmogiškojo trapumo liudijimas. Likimas parodė, kokią kainą moka tie, kurie visą gyvenimą palaikė kitus, bet pamiršo pasirūpinti savimi.
Paskutiniai metai – tai laikas, kai visos patirtys sugrįžo. Tai, ką ilgus metus buvo išstūmęs – ligonių veidus, netektis, kaltės šešėlius, karo atgarsius, neįvertintą pagalbą. Būtent tada tyla tapo sunki, jo žvilgsnyje atsirado daugiau nuovargio ir gilios tiesos, kad žmogaus jėgos yra ribotos. Visos sukauptos patirtys sugrįžo vienu metu.
Pažinti Vilių nebuvo lengva, jo vidinis pasaulis dažnai likdavo nepastebėtas ir nesuprastas. Paskutinis mūsų pokalbis telefonu buvo lyg žinutė, kuria jis tarsi ieškojo pritarimo, o man buvo sunku suprasti jo nerimo gilumą, todėl tik padrąsinau tikėdamasi, kad sunkus laikas praeis. Nepraėjo… Apėmė graužatis, kai pagalvojau, kiek jis savęs atidavė kitiems – gydė, mylėjo savo krašto žmones, o kai pats susidūrė su sunkumais, retas galėjo suprasti, ką Vilius išgyvena…
Autorius: Rima GAGIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
