Nerimdaičių bažnyčia: ištakos, raida ir 165 metų sukaktis
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Šiemet Nerimdaičių Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia mini 165 metų sukaktį – reikšmingą datą, žyminčią ne tik šventovės, bet ir visos parapijos istorijos kelią. Tai proga sugrįžti į ištakas, prisiminti žmones, kurių tikėjimas ir pastangos leido išaugti šiam dvasiniam bendruomenės centrui. Nerimdaičiai – jaukus miestelis prie Trimėsėdžio upelio, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas prieš 450 metų kaip karališkasis kaimas. Miesteliu jis tapo prieš 165 metus, kai iš čia kilęs kunigas Baltramiejus Kristutis savo lėšomis pastatė klasicizmo bruožų mūrinę bažnyčią, dedikuotą savo dangiškajam globėjui – Šv. apaštalui Baltramiejui.
Janina Bucevičė
Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė
Turtinga bažnyčios istorija
Bažnyčia – vienanavė, klasicizmo bruožų, stačiakampio plano su keturkampiu mediniu bokštu. Fasade – skardinė varpinė, virš kurios – metalinis kryžius – vėjarodė. Bažnyčios šonuose dailiai įkomponuotos penkios poros arkinių langų, o jos fasadas – puoštas nežymiomis reljefinėmis kolonomis ir dviem arkiniais langais. Į bažnyčią veda penkios durys ant metalinių vyrių. Rūsiui po bažnyčia įrengti naudoti stori, apvalūs balkiai. Aplink bažnyčią – parapijos kapinės, aptvertos mūro tvora su dvejais metaliniais, nerakinamais vartais.
Nepaisant visų karų, okupacijų ir pervartų, yra išlikusi gana gausi Nerimdaičių bažnyčios dokumentų kolekcija. Tarp jų svarbią dalį, siekiant pažinti Nerimdaičių bažnyčios istoriją, sudaro bažnyčios inventoriai (turto aprašymas), kurie buvo sudaryti 1897 m., 1905 m., 1914 m. rusų kalba ir 1920 m. bei 1930 m. – lietuvių kalba. Šie inventoriai išliko dėka įžvalgaus bažnytinės vyresnybės reikalavimo daryti jų nuorašus.
Bažnyčios inventoriai būdavo sudaromi keičiantis kunigams, išskyrus 1930 m. inventorių, kuris buvo sudarytas Telšių vyskupo Justino Staugaičio įsakymu, siekiant suinventorinti vyskupijos turtą. Išlikusiuose dokumentuose pateikiama informacija ne tik apie bažnyčią, jos istoriją, turimus liturginius reikmenis, inventorių, bet ir kitus Nerimdaičių bažnyčiai priklausiusius pastatus (kleboniją), nurodoma jų fizinė būklė. Iš inventorių sužinome, kad iš Nerimdaičių kilęs kunigas Baltramiejus Kristutis 1853(54) m. iš grafo Gabrieliaus Zabielos ir grafienės Marijos Gutakauskienės nupirko žemės sklypą ir, gavęs Žemaičių vyskupystės dvasinės vadovybės leidimą, savo lėšomis 1858-1860 m. pastatė Šv. Baltramiejaus Apaštalo bažnyčią, kurią perdavė Telšių parapijai. Bažnyčios įrengimą parėmė ir kiti nerimdaitiškiai. Yra išlikęs B. Kristučio testamentas, kurį jis, jausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, surašė 1881 metais ir dedikavo Žemaičių vyskupystės valdytojui vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui. Testamentu B. Kristutis po savo mirties Nerimdaičių bažnyčiai užrašė 50 ha žemės ir savo sodybą. Kunigas mirė 1885 m. birželio 20 d., jo atminimą saugo akmeninis paminklas, priglaustas prie jo statytos bažnyčios šono su įrašu: „Czia ilsas kaulai fundatoriaus tos basnyczias kuniga Baltramiejaus Kristuczia mirusia 1885 m.“
Bažnyčios interjeras: altoriai
Nerimdaičių bažnyčios interjeras pasižymi spalvingumu ir stilistiškai darniais mediniais iš eglinių rąstų darytais altoriais, lubų ir sienų tapyba. Bažnyčios priekyje – trys altoriai. Didysis altorius platus, sudarytas iš trijų dalių. Centrinio altoriaus augaliniai motyvai rėmina Vilniaus Aušros (Aštriųjų) Vartų Dievo Motinos paveikslą (kopija), kurį angelai neša ant rankų (paveikslas paveiksle). Šį, stebuklingu laikomą paveikslą, dengė kitas – „Jėzus meldžiasi Alyvų darželyje“ (neišlikęs). Antrame altoriaus tarpsnyje – Nukryžiuotasis. Abipus centrinės altoriaus dalies ir pirmame, ir antrame tarpsnyje altorių puošia spiralinės, paauksuotos kolonos, tik viršutiniame tarpsnyje jos mažesnės, užstojamos keturių evangelistų skulptūrų. Centrinio altoriaus sparnus jungia gana masyvios Šv. Petro ir Šv. Pauliaus skulptūros. O altoriaus centre – užrakinamas eglinis tabernakulis su paauksuotomis puošybos detalėmis. Dešinės pusės šoninio altoriaus pirmame tarpsnyje – didelis XIX a. sukurtas Šv. Baltramiejaus paveikslas, antrajame tarpsnyje buvo Šv. Juozapo paveikslas (pagal 1897, 1905,1914 ir 1930 metų inventorius), o dabar – Švč. Mergelės Marijos Rožančinės su Šv. Dominyku atvaizdas. Kairėje pusėje – XIX a. Šv. Antano Paduviečio paveikslas, antrame tarpsnyje pagal minėtus inventorius būta Šv. Jurgio paveikslo, o dabar – Apaštalo Šv. Mato paveikslas.
Bažnyčios kairysis altorius pastatytas Pranciškaus Prialgausko lėšomis bei toje pačioje pusėje esantys suolai, kuriuos sumeistravo Niurkių kaimo gyventojas Dominykas Kazlauskas. Abipus šoninių altorių, abiejuose jų tarpsniuose taip pat yra kolonos, kurių kapiteliai – paauksuoti. Visuose altoriuose yra portatilės su šventųjų relikvijomis. Klausykla ir sakykla – pseudogotikinio stiliaus. Nerimdaičių bažnyčioje iškilmingai buvo švenčiami šie atlaidai: Viae Crucis – Kryžiaus kelias ir tituliniai Šv. Baltramiejaus atlaidai, pastarieji minimi lyg šiolei. Bažnyčioje tebėra trijų registrų vargonai, kurie pirmą kartą buvo restauruoti 1911 m.
Originali lubų ir sienų tapyba
Didžiausia bažnyčios puošmena, unikali visoje Žemaitijoje, tai – itin gausi bažnyčios lubų ir sienų tapyba. Ištapytose lubose galima įžvelgti kelias pagrindines temas. Virš didžiojo altoriaus įkomponuota spinduliuojanti Šventoji Dvasia, apsupta angelų su gėlių girliandomis. Arčiau bažnyčios centro – Jėzaus Kristaus, apsupto angelų, žengimo į dangų siužetas. Pačiame centre — nepaprastai spalvinga „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ ir „Karūnavimo“ scena, išsiskirianti savo įspūdingu formatu.
Dar viena lubų tapybos scena nutapyta ties vargonais, tai – „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Unikali tapyba sukurta talentingo tapytojo K.Bogumiło (apie 1863-1879 m.). Lubų tapyba darni, pasižymi kompozicijos pajautimu ir teologiniu išmanymu. Jo tapybai būdinga istorizmo laikotarpio stilistika, kūriniai patraukia nuoširdžia vaizdo traktuote, žmogaus kūno anatomijos perteikimu. Paveikslų koloritas skoningas, sodrus ir šiltas. Apie Nerimdaičių, Eigirdžių ir kitose Žemaitijos parapijose XIX a. antrojoje pusėje dirbusį talentingą tapytoją ir dekoratorių žinių beveik nėra. Ant vieno savo kūrinio – Nerimdaičių bažnyčioje buvusios procesijų vėliavos dvipusio paveikslo „Šv. Kazimieras“ ir „Šv. Teresė“ (1881 m.) – dailininkas yra parašęs ne tik pavardę, bet ir lenkišką Vilniaus miesto pavadinimą (Wilno). Šis jo kūrinys dabar saugomas Lietuvos dailės muziejuje, K.Bogumiłas sienine dekoratyvine tapyba, nors gerokai kuklesne nei Nerimdaičiuose, papuošė ir netoliese esančią Eigirdžių bažnyčią, kurioje taip pat atsikartoja Šv. Dvasios ir angelų, laikančių gėlių girliandas motyvas. Menotyrininkė Dalia Klajumienė, ilgus metus tyrinėjusi sienų tapybą Lietuvoje, pabrėžė šios paveldo rūšies vertingumą tiek istorine, tiek menine, tiek ir kitomis prasmėmis. Originalios yra ir kunigo S.Urbelio iniciatyva 1938 m., talkinant Kretingos pranciškonams, nežinomo dailininko (L.M.) Nerimdaičių bažnyčiai nutapytos (restauruotos?) Kryžiaus kelio stotys.
Varpai
Bažnyčios bokštelyje kabo dvi kampanos (varpai) ir „signorius“ arba „signaturka“ – nola (varpelis). Krikščioniškajame pasaulyje varpai siejami su Noloje, Kampanijos regione, Italijoje, gyvenusiu vyskupu Šv. Paulinu. Krašto garbei didieji varpai pavadinti kampanomis, o mažieji – nolomis. Nerimdaičių bažnyčioje būta dviejų didelių varpų ir mažo signalinio („signaturkos“) varpelio. Vieną iš dviejų bažnyčios varpų vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą nukabino ir išsivežė į Vokietiją. Likęs varpas gamintas 1879 m. Rygoje, jo skersmuo 75 cm, aukštis – 64 cm. Ant varpo išgraviruotos rėmėjų pavardės ir firmos „Schwenk Rīga“ logotipas su papuošimais.
1933 m. Vokietijoje (Apoldoje) nerimdaitiškiai užsakė nulieti antrą varpą. Ant varpo išgraviruota: Nerimdaičiai. Teopilis. „Gyvuosius kviečiu prie maldos, mirusiems skelbiu ramybę“ ir firmos „Apolda Franz Schilling Sohne“ monograma. Varpo skersmuo 63 cm, aukštis – 62 cm. Lietuvoje Franco Šilingo sūnų liejyklos varpai, be jau minėtos Nerimdaičių bažnyčios, maldai kviečia Žaiginio, Ylakių, Šilalės, Girdiškės, Upynos (Šilalės r.), Pajūrio bei Pašaltuonio, Jiezno, Ūdrijos, Pajieslio parapijų tikinčiuosius.
(Bus daugiau)
Autorius: KŽ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
