Sigitas Laurinavičius rekomenduoja meną

Tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys ir pedagogas Sigitas Laurinavičius sako, jog santykis su menu visuomet yra asmeniškas – kintantis, intymus, kartais net nenuspėjamas.

Todėl ir jo rekomendacijos nėra bandymas pateikti universalius receptus. Greičiau – tai kvietimas sustoti ir išgirsti: garsą, kuris įkvepia; istoriją, kuri pribloškia; žodį, kuris dabarties kontekste suskamba naujai; vaizdą, sujungiantį miesto praeitį ir dabartį.

S. Laurinavičius dalijasi tuo, kas pastaruoju metu jį labiausiai paveikė – nuo santūrios Stingo muzikos iki prancūzų muzikos ikonos Zaz balso, nuo tarpukario paslaptis praskleidžiančio dokumentinio kino iki poezijos, kuri šiandien įgauna pribloškiamo aktualumo. Jo rekomendacijos – tarsi krypties ženklai, padedantys skaitytojui galbūt pirmą kartą išgirsti ar pamatyti tai, kas iki šiol slypėjo už akiračio ribos.

„Kiekvieno mūsų santykis su menu labai specifinis, individualus ir intymus. Maža to, jis nėra pastovus ir tai, kas vienu metu gali stipriai jaudinti ar įkvėpti, kitu metu to poveikio gali ir nebeturėti. Nėra visiems vienodai galiojančio recepto, garantuojančio tuos pačius meno kūrinio išgyvenimus bei patirtis“, – sako S. Laurinavičius.

Menininkas sako į šias savo rekomendacijas kviečiantis pažiūrėti tiesiog kaip į intenciją pasidalyti viso labo savo įspūdžiais bei įžvalgomis, kurios tik galbūt atkreips kažkieno dėmesį į vieną ar kitą autorių arba kokio nors jo kūrinio detalę. Tik tiek.

MUZIKA

Nesu melomanas, tačiau muzika man svarbi, jos dažniausiai klausausi dirbdamas studijoje. Būtent muzika kūrybos metu man suteikia pastovų emocinį foną, kuris padeda susitelkti į tai, ką darau, ir neišsiblaškyti.

Klausausi įvairios muzikos, kartkartėmis vienas ar kitas atlikėjas arba grupė tampa priimtinesni ausiai, tad natūralu, kad ir laiko jiems skiriu daugiau.

Taip buvau užsiciklinęs su Stingo santūria bei elegantiška poproko ir džiazo elementus jungiančia dainų melodika, su malonumu rekomenduočiau pasiklausyti ir kitiems.

Taip pat rekomenduočiau pasiklausyti šiek tiek šiurkštaus, bet ir šilto balso prancūzų atlikėjos Zaz, savo dainose jungiančios šansonos, džiazo ir gatvės muzikos energiją; švelniu, precizišku vokalu ir itin tvarkinga muzikinės struktūros estetika išsiskiriančios Katie Melua.

O štai šių metų rugsėjis asmeniškai man tapo kiek netikėtu grupės „Maneskin“ atradimu. Labiausiai patraukė jų kūrinių energija ir savitas skambesys, kažkuo lyg ir nukeliantis atgal į praeitį, bet kartu alsuojantis jau dabarties ritmu.

Tas tradicinės senojo roko estetikos ir modernaus, popkultūros konteksto junginys išties skamba įdomiai ir yra patrauklus.

FILMAS

Rekomenduočiau režisieriaus Mindaugo Meškausko dokumentinį filmą „Archyvų detektyvas“.

Filmas greitai žiūrovus įtraukia į be galo intriguojamą istoriją, pasakojančią, kaip Lietuvoje netikėtai buvo atrastas iki tol nežinomas fotografas, kurio negatyvai ilgus metus dulkėjo muziejaus fonduose ir tik dėl lemtingo atsitiktinumo bei muziejaus darbuotojų – archyvarės, fotografo bei archeologo kruopštaus darbo pastangomis pavyksta atskleisti unikalius tarpukario Kauno vaizdus užfiksavusio fotografo gyvenimo ir kūrybos fragmentus.

KNYGA

Jau tikrai senokai skaitymas man tapo ganėtinai specifiškas ir labai fragmentuotas: dažniausiai straipsnių, apžvalgų ar esė pavidalu.

Bet per daug nesigilinant į sąrašą ir aplinkybes su malonumu norėčiau pasiūlyti perskaityti Linos Navickaitės-Martinelli „Pokalbių siuita: 32 interviu ir interliudijos apie muzikos atlikimo meną“.

Nors konkrečiai ši knyga pirmiausia priskirtina mokslinei publicistikai, kurios pagrindinę struktūrą sudaro 32 interviu su įvairių sričių muzikos atlikėjais, pedagogais bei dirigentais, tačiau kiekvienas pokalbis ir pačios autorės kuriama literatūrinė-analitinė jungtis tarp jų, knygai suteikianti eseistinio pobūdžio, skaitymą daro labai malonia pažintine kelione.

Joje gyvai ir vaizdžiai atsiskleidžia iškilių muzikos pasaulio asmenybių meninė pasaulėvoka, nuostatos ir svarstymai apie muzikos atlikimo meną.

Manau, knyga neabejotinai turėtų sudominti daugelį skaitytojų.

O iš meninės literatūros gal labiausiai šiuo metu norėtųsi rekomenduoti Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą „Ryšys su vadaviete“.

Arba bent jau eilėraštį tuo pačiu pavadinimu. Esu linkęs manyti, kad dabarties kontekstas, persmelktas karo bei politinių įtampų, informacinio triukšmo ir egzistencinio neužtikrintumo, iš naujo savaip atkoduoja šiame eilėraštyje glūdinčią metaforiką.

Nepaisant, kad jis rašytas gerokai anksčiau (knyga išleista 2012 m.), šiandien eilėraščio vaizdiniai įgyja specifiškai atpažįstamo, kone materialiai juntamo fiziškumo ir suskamba jau ne kaip individuali meditacija, bet kaip kolektyvinė būsena.

FOTOGRAFIJA

Kalbant apie fotografiją, norėčiau rekomenduoti Arne Svensono fotografijų ciklą „Nematomi“.

Tai didmiesčio istorijos.

Autorius nuotraukose stengiasi šiuos žmones vaizduoti taip, kaip jie dažniausiai ir yra suvokiami juos samdančių žmonių: nematomi ir neatpažįstami, vaiduokliški ir nematerialūs. Todėl juos fotografuoja pro langą, dažnai per užuolaidą ar nešvarų stiklą – visada taip, kad apie jų buvimą būtų galima tik nuspėti ir niekada neatskleidžia taip, kad šiose nuotraukose žmogus būtų atpažįstamas.

DAILĖ

Norėčiau atkreipti dėmesį į panevėžiečio dailininko Girmanto Rudoko kūrybą.

Visai neseniai Panevėžyje vyko jo naujausių darbų „Epizodai“ paroda, o gruodžio mėnesį ji bus eksponuojama Šiaulių dailės galerijoje.

Tai koliažai, pasakojantys apie Panevėžį ir panevėžiečius, sukurti iš senų nepavykusių grafikos darbų atspaudų, nurašytų knygų lapų bei makulatūrai skirto popieriaus.

Šie koliažai pulsuoja labai stipria energija, prisotinti architektūrinių elementų, žmonių bei alegorinių gyvūnų figūrų.

Tai, anot autoriaus, Panevėžio praeities ir dabarties istorija, pateikta per apmąstymus ir autentiškus patyrimus.

Autorius: Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama