Direktorius darbe gėrė kartu su pavaldiniais
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Pirmojo naujo sovietmečio Klaipėdos kino teatro statybos finišavo, o jis vis dar nebuvo sulaukęs trūkstamų elektros kabelių, ventiliatorių, šviestuvų ir baldų. Knygynuose fiksuota didžiulė netvarka, o Knygų prekybos bazės direktorius vietoje to, kad šalintų trūkumus, darbo vietoje, gerdavo su bendradarbiais.
Tokios kultūros srities realijos užfiksuotos 1953-iųjų uostamiesčio Vykdomojo komiteto dokumentuose, dabar saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.
Baigiamam kino teatrui trūko elektros įrangos
1953-iųjų spalio 23 d. Vykdomasis komitetas, išklausęs vyriausiojo miesto architekto ataskaitą dėl naujo kino teatro statybos Nemuno gatvėje, įpareigojo Statybos trestą Nr. 5 užbaigti statybas iki lapkričio 5-osios.
„Atvira Klaipėda“ šiame rašinių cikle, rengiamame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus, jau buvo rašiusi, kad minėtojo kino teatro, vėliau gavusio „Auroros“ pavadinimą, statybų istorija prasidėjo 1952-ųjų kovo 20-ąją, kai Vykdomasis komitetas patenkino Kinofikacijos valdybos prašymą skirti jai sklypą Celiuliozės ir popieriaus kombinato rajone. Šiam reikalui, kartu įrengiant parką-skverą, miesto valdžia paskyrė apie 0,8 ha ploto sklypą Nemuno gatvėje, „priešais medinės taros kombinatą“.
Kino teatras buvo statomas pagal architektės iš Rusijos Zoja Brod tipinį projektą, kurio pritaikymo vietai sprendimą parengė architektas Kostas Zykus. Pastarojo darbą Vykdomasis komitetas palaimino 1952-ųjų birželio viduryje. Sprendime buvo nurodyta, kad statybų sąmata siekia 1 297 790 rublių.
„Auroros“ puošybai panaudoti klasikinių orderių principai: fasadams – santūresnio dorėninio, vidaus erdvėms – puošnesnio korintinio. Pastatas sukomponuotas iš simetriškų pereinamųjų erdvių: pirmiausiai patenkama į vestibiulį su kasomis, kurį nuo žiūrovų salės skiria puošni aukšta fojė su galerijomis ir bufetu-skaitykla antrajame aukšte“, – rašo Vaidas Petrulis knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“.
1953-iųjų spalį Vykdomasis komitetas kreipėsi į LTSR Kultūros ministeriją prašydamas paskubinti trūkstamų elektros kabelių, ventiliatorių, šviestuvų, bra ir baldų pristatymą, kad jie būtų gauti per keturias dienas. Kelių ir tiltų trestui buvo duotas toks pat terminas užbaigti šaligatvių tiesimo darbus.
Knygynai – „blogai apiforminti“
Tų metų gruodžio pradžioje Vykdomasis komitetas, išklausęs Knygų prekybos bazės direktoriaus draugo Kazlausko ir deputatės draugės Barauskienės pranešimus, miesto knygų prekybos tinkle „atžymėjo visą eilę trūkumų“.
„Knygyno Nr. 1 vitrinos apiformintos labai blogai, knygų fondas, ypatingai literatūros rusų kalba, nesutvarkytas, vaikų literatūra sugrūsta kartu su grožine literatūra, vaizdinės priemonės ir plakatai suversti netvarkingai ant nešvaraus stalo, knygynas blogai aprūpintas mokslo priemonėmis, o esamoms mokslo priemonėms nėra išstatytos kainos, skundų knygoje įrašytiems pirkėjų pageidavimams neduodami atsakymai“, – dėstė Vykdomasis komitetas, paminėjęs, kad „blogai apiformintas“ buvo ir knygynas Nr. 2 bei jo filialu buvęs knygynas Nr. 20, o prenumeratos knygynas Nr. 3 buvo „nepatenkinamai aprūpintas literatūra iš respublikinės knygų bazės“.
Šie visi trūkumai, anot miesto valdžios, buvo atsiradę dėl „nepatenkinamo tarprajoninės knygų prekybos kontoros vadovavimo knygų prekybai“, o jos direktorius draugas Kazlauskas, užuot ėmęsis reikiamų priemonių, užsiėminėjo girtuokliavimu, įtraukdamas į tai ir savo pavaldinius.
„Knygų prekybos tinklo darbuotojai nekelia savo politinio ir kultūrinio lygio, o knygų prekybos kontoros vadovybė neorganizuoja seminarų, gamybinių pasitarimų, knygų aptarimų darbuotojams. Neorganizuojamas socialistinis lenktyniavimas tarp knygynų, nesidalinama darbo patyrimu, darbo drausmė knygų prekybos darbuotojų tarpe žema. Neleistinai užsitęsė knygų bazės sandėlio perdavimas, kas labai trukdo normaliam knygynų darbui. Bazėje guli mokyklinė literatūra, o knygynuose jos nėra“, – buvo rašoma Vykdomojo komiteto sprendime.
Draugas Kazlauskas „už sistemingą girtuokliavimą darbo metu ir darbo apleidimą“ buvo „nuimtas nuo pareigų“, pranešant apie tai Kultūros ministerijai, o tarprajoninė knygų prekyba bei knygynų vedėjai buvo įpareigoti pašalinti visus trūkumus. Tarp išvardintų darbų buvo ir nurodymas organizuoti darbuotojams seminarus bei pranešimus apie tarybinės literatūros reikšmę bei Tarybų [dabar – Atgimimo] aikštėje ir pietiniuose miesto rajonuose iki 1954-ųjų balandžio vidurio pastatyti knygų pardavimo paviljonus. Pinigų tam buvo paprašyta iš Vyriausiosios knygų prekybos valdybos.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
