Adventas – ne tik kalendorius ir silkė

Norėdamos ištekėti dabarties merginos tikrai nebevaikšto aplink šulinį atbulos ir nebesliūkina į kaimynų sodus laužyti vyšnių – tokie advento burtai nebepopuliarūs.

Tačiau keturių savaičių laukimo laikotarpis su savo tradicijomis bei papročiais daugeliui vis dar svarbus, prasmingas ir suprantamas.

Žengiame į gana mistišką, tamsiausio metų laiko lydimą laikotarpį – į lapkričio 30 dieną, per šventą Andriejų prasidėsiantį adventą.

Nors tos prasmės ir reikšmės, kokią jis protėviams turėjo praeityje, beveik nebeliko, advento laikas svarbus ir šiandien.

Tik kiek kitaip priimamas ir praleidžiamas, vis dėlto nepamirštas – su savais papročiais, prisiminimais ir tautinę tapatybę įtvirtinančiu suvokimu.

Adventas, lotyniškai „adventus“, reiškiantis atėjimą, krikščionims žymi ramų laiką: keturias savaites, likusias iki didžiausios šventės ir išsipildymo – Išgelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo.

Kiekvienas šį ypatingą laiką priima, įvertina ir sutinka pagal savo patirtį, tikėjimą, žinias, prisiminimus ir supratimą.

Griežto pasninko kaip praeityje šiandien retas paiso, tačiau bent jau penktadieniais ar kitomis Bažnyčios rekomenduojamomis dienomis laikosi nusistatymų nevalgyti mėsos, nesilinksminti, randa laiko susikaupimui, apmąstymams, maldai.

Nepamiršti šalia esančio

Kai kurios šeimos ar net bendruomenės adventą pasitinka drauge – dienai kitai iki jo likus susitinka, bendrauja, prisimena senuosius papročius, tradicijas, žaidimus, pina vainikus.

Taip šį vakarą, lapkričio 28-ąją, nutiks ir Panevėžio rajono Liūdynės kultūros centre.

Į advento vakarą „Gerumo sparnai“ kaip įprasta gausiai rinksis liūdyniečiai bei žmonės iš aplinkinių gyvenviečių.

Kaip sako Liūdynės kultūros centro meno vadovė Daiva Židonienė, adventui skirtas vakaras čia rengiamas nebe pirmą kartą. Ir nors ne kasmet tokie renginiai vyksta, visuomet sulaukia ir vyresnių, ir jaunesnių dalyvių būrio.

„Svarbiausia, kad nė vienas nepamirštų, jog šalia visada yra ir kiti žmonės, taip pat reikalingi dėmesio, gero žodžio. Šis vakaras ir bus puiki proga pasidalinti šiluma, susiburti bendram laukimui“, – sako meno vadovė.

Linkėjimai ant sparnų

Daug gero ir šviesaus linkės vakaro dalyviai vieni kitiems. O kad linkėjimai išsipildytų ir nepasimirštų, jie bus surašyti ant pačių pasigamintų angelų sparnų – kiekvienas vakaro dalyvis užrašys, ko linki savosios bendruomenės žmonėms.

Sparnai bus iškabinti ir ilgą laiką visi galės skaityti, prisiminti gražų bendrystės jausmą ir tikėti, kad bent dalis tų gražių linkėjimų išsipildys.

Liūdyniečiai grožėsis edukacijos „Adventinė kompozicija“ darbais ir patys kurs advento vainikus.

D. Židonienė sako, kad renginyje būtinai bus aptariami senieji advento papročiai, prisiminti draudimai, kurių anksčiau griežtai laikytasi.

Mat tikėta, kad per adventą sočiai valgantiems, smagiai besilinksminantiems ir ką tik užsimanius veikiantiems gali grėsti visokie nemalonumai, o ir Kalėdos neatneš didžiojo stebuklo, patiriamo po ilgo laukimo ir susikaupimo.

Bus prisiminti ir minimi mėgstami lietuvių advento valgiai – raudonieji burokėliai, žirniai, pupelės, grybai, bulvių, kruopų patiekalai, žuvis, ypač silkė.

„Per adventą miške geriau nesilankyti, nes jeigu ten sutiksi žilą moteriškę – miško dvasią, kuri pasislėpusi vaitos ir dejuos, išgąsčio bus daug.“  L. Vilienė

Žiloji miško dvasia

„Advento laikotarpį lydėdavo daugybė draudimų – ir tai lietė ne tik mitybos pasikeitimą“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė.

Įprastų mėsos, pieno produktų atsisakymas buvo labai svarbi advento dalis.

Nusistatydami laikytis pasninko žmonės taip pagerbdavo ir savo maitintojus – gyvulėlius, kurių mėsą beveik visus metus valgė.

Per adventą ne tik mėsos atsisakoma, bet gyvūnai ir kitaip neišnaudojami: nekerpamos avys, nemedžiojama, su visa gamta stengiamasi sugyventi taikoje, sutarime.

Per adventą leista pailsėti ir medžiams, drausta juos kirsti.

„O geriau ir visai miške nesilankyti, nes jeigu ten sutiksi žilą moteriškę – miško dvasią, kuri pasislėpusi vaitos ir dejuos, išgąsčio bus daug“, – įspėja etnologė.

Per adventą nukirsti medžiai tik bėdą gali atnešti – jeigu iš tokių rąstų namą pastatysi, jame pradės lankyti dvasios, baladosis ir neduos ramybės naktimis.

Jeigu karstą iš tų lentų padirbsi, velionis iš jo iškris.

Advento metu prikirstos malkos krosniai kūrenti irgi nelabai tiks – jos gali pradėti sproginėti, išlėkti pro kaminą ir visokių bėdų pridaryti.

Pasak Linos Vilienės, advento laikotarpį lydėdavo daugybė draudimų.

Kad nevirstų vilkolakiais

Žmonės niekada nepamiršdavo, jog adventas yra ramybės, susikaupimo laikotarpis, kai netinka rengti nei švenčių, nei vakarėlių, o daugiau laiko dera skirti dvasiniams dalykams, buvimui su artimaisiais.

O jau vestuvių tuo metu jokiu būdu negalėdavo kelti. Jeigu kas prireikus ir pažeisdavo tą draudimą, turėdavo ko baimintis.

Mat tikėta, kad adventas dar ir vilkų laikas, o juos pamačius gero nelauk.

To meto vestuvininkams, važiuojantiems iš jaunosios į jaunojo pusę, už tokią drąsą galėjo būti atkeršyta – jie galėjo vilkolakiais pavirsti.

„Užtat niekas ir nerizikuodavo. O štai pasiruošimui būsimoms vestuvėms adventas buvo pats laikas. Aukštaitijoje būtent per adventą būdavo ieškoma nuotakos, deramasi, tariamasi, rengiamasi. Tuo metu mergelės ir berneliai vieni kitus įsižiūrėdavo. Advento vakaruose susitikę stebėdavo, susipažindavo, užkalbindavo“, – pasakoja L. Vilienė.

Šakelės iš kaimyno sodo

Su būsimomis vedybomis susiję nemažai kitų advento papročių.

Vienas iš populiaresnių tarp merginų buvo toks: adventui prasidėjus reikėdavo nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pamerkti ją ir laukti, kad šakelė Kūčių vakarą pražystų – kurios vyšnia pražydo, ta būtinai ištekės.

„Bet buvo svarbu ne nuo savo vyšnios šakelę laužti, o paslapčia iš artimesnių ar tolimesnių kaimynų sodo – taip burtas bus patikimesnis“, – sako etnologė.

Mėgo merginos ir Šv. Andriejaus naktį atbulomis apie šulinį eidamos aguonų ar kanapių sėklas barstyti ir prašyti, kad šventasis atsiųstų joms pagalbininką.

Pribarsčius tų sėklų ir troboje iki pat lovos, o dar ir sūriai prieš miegą pavalgius tikėta: kas sapne vandens atsigerti atneš, tas ir būsimasis.

Po lova vandens dubenį padėjus ir kokią šakelę ar balaną tarsi tiltą per jį nutiesus, galima tikėtis, kas sapne per tiltą einantis pasirodys – tas ir bus tavasis.

Viskas geram derliui

Advento laikas buvo paslaptingas, mistiškas, kupinas netikrumo, baimės.

Ir visokios piktos dvasios tamsoje galėjusios aplink slankioti, o jos ne tik žmogui, bet ir būsimam derliui, nuo kurio priklausė viso gyvenimo gerovė, galėjo kenkti.

„Adventas – nelinksmas laikotarpis. Saulės tomis dienomis mažai, nejauku, šalta, tamsu, daug nežinomybės. Bet negi sėdės žmonės tarsi pasaulio pabaigos laukdami – tad savo veiksmais, tikėjimu tarsi kūrė sau naują, ateinančių metų erdvę, kurioje mintys sukosi apie būsimus žemės darbus, apie sėkmingą derlių“, – pasakoja L. Vilienė.

Ypač atidžiai buvo stebima gamta. Manyta, jeigu per adventą dažnai pasnigdavo, galima tikėtis gero vasarojaus, gausaus pupų, žirnių derliaus. Dažnai pasirodanti saulė žadėjo gerą daržovių derlių ir pan.

Etninės kultūros skyriaus vedėja primena, kad nuo gruodžio 13-osios – Šv. Liucijos dienos, žmonės stebėdavo ateinančių mėnesių orus. Gruodžio 13-oji atitiko ateinančio sausio orus, gruodžio 14-oji rodė, koks bus vasaris, 15 diena pranašavo kovo orus ir t. t.

Garsieji advento turgūs

Advento vakarais kaimų žmonės daugiau tarpusavyje bendraudavo.

Vakarais susiburdavo vienoj troboj, dirbdavo nesunkius, lėtus darbus ir būdavo kartu. Moterys plunksnas plėšydavo, vilnas kedendavo, vyrai virves vydavo, šaukštus droždavo, pakinktus taisydavo.

Triukšmingų darbų dirbti neleista.

Tuose susibūrimuose dzūkai dainuodavo specialias adventines dainas, tačiau aukštaičiai tokių dainų neturi, tad jie giedodavo kantičkines giesmes.

Jaunimas tuose susibūrimuose žaisdavo neskubrius žaidimus – pvz., žiedą dalindavo.

O jau savaitgaliais Šiaurės Aukštaitijoje – Kėdainių, Radviliškio, Panevėžio, Rokiškio rajonuose – visi skubėdavo į advento turgus.

Kaip pasakoja L. Vilienė, vienas jų – šeškaturgis – buvo skirtas šiltų drabužių įsigyti ar juos parduoti. Kas pirštinių primezgė, kas kailinius pasiuvo, kas skarų priaudė – visko būdavo tuose turgaus susibūrimuose.

Kitą savaitgalį vykdavęs skaistaturgis buvo tarsi dovanų mugė – ten taip pat būdavo pateikiama gausybė prekių. Kas skarelių, papuošalų, kaspinų, kas peiliukų, kepurių ir kitokių dovanų čia rasdavo.

O štai vėliau vykdavusiame saldaturgyje siūlyta visko, kas tiko šventiniam stalui – kas neturėjo savo, galėjo nusipirkti medaus, spanguolių, džiovintų grybų, paukštienos, kepinių ir kt.

Savaitgaliais Šiaurės Aukštaitijoje – Kėdainių, Radviliškio, Panevėžio, Rokiškio rajonuose – visi skubėdavo į advento turgus.

Aukštaičiams naujovė

Vieni žinomiausių advento simbolių – vainikas bei kas savaitę uždegamos žvakės.

Bet, kaip sako L. Vilienė, Aukštaitijoje šis paprotys dar labai jaunas, atsiradęs vos prieš kelis dešimtmečius.

Praeityje Aukštaitijoje tokie vainikai nebuvo pinami ir žvakutėmis nepuošti.

Tik kai kur Rytų Aukštaitijoje žvakės būdavo statomos į geldeles su javais ir taip žymėdavo Kalėdų laukimą.

Advento vainikas buvo populiarus Mažojoje Lietuvoje. Į juos mėgta įpinti raudonus kaspinus, statydavo raudonas žvakes.

Manoma, kad mintis per adventą degti žvakes gimė XIX amžiaus pradžioje vienam pastoriui Vokietijoje.

Jis vaikų prieglaudoje ar globos namuose, kur dirbo, norėjo sukurti ypatingą Kalėdų laukimo nuotaiką, kasdien uždegdavo ir šiek tiek padegindavo po žvakelę.

Taip per tą laiką susidarė 24 žvakutės, kurias sustačius į vežimo ratą ir visas uždegus, įspūdis buvo nepakartojamas.

Vis dėlto tiek daug žvakių deginti buvo per brangu, tad vėliau nutarta po žvakę skirti tik kiekvienai advento savaitei.

Vietoj vežimo rato buvo pradėti pinti vainikai.

Pinami jie iš eglės ar pušies šakų, o į vainiką įstatomos keturios žvakės: trys violetinės ir viena rožinės spalvos.

Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, po savaitės – dvi, kol galiausiai ketvirtąjį advento sekmadienį uždegamos visos keturios.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama