Unikalus kūrėjo braižas medį atskleidžia kitaip

Paežerių dvaro ledainėje eksponuojama pilviškiečio Antano Mykolaičio medinių skulptūrų paroda kviečia lankytojus pažinti išskirtinį kūrėją.

Naujas albumas – bendras kūrybinis darbas

Nors pilviškietis Antanas Mykolaitis – tylus ir kuklus žmogus, jo drožiniuose atsiveria nepaprastai turtingas ir jautrus pasaulis. Parodoje „Laikas ir žmogus“ pristatomos 39 skulptūros. Menininkas apie jas kalbėjo šiltai ir nuoširdžiai, prisimindamas kiekvieno darbo gimimo istoriją. Šalia skulptūrų lankytojai gali perskaityti ir autoriaus eiles – jos subtiliai papildo kūrinio pavadinimą bei kuriamą nuotaiką.

Renginyje buvo pristatytas ir naujas menininko darbų albumas „Sužeistas paukštis“, dedikuotas žmonėms su negalia. Šio leidinio atsiradimas – bendro kūrybinio darbo rezultatas. Partneriu tapo Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus. Parodos kuratorė muziejininkė Aušra Mickevičienė inicijavo albumo leidybą, pasirūpino leidyklos paieška ir ėmėsi viso proceso koordinavimo. Fotografė Milda Dubauskienė įamžino medžio skulptoriaus A. Mykolaičio kūrinius.

Į Paežerių dvarą A. Mykolaitis sugrįžo po ilgos pertraukos – pirmą kartą savo darbus čia pristatė prieš beveik septyniolika metų, pakviestas tuomečio Vilkaviškio krašto muziejaus vadovo Antano Žilinsko.

Parodos autorių renginyje sveikino nemažas būrys svečių. Padėkos žodžius tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Joris Juškauskas, Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas, artimi draugai. Renginyje skambėjo Vilkaviškio menų mokyklos kanklių ansamblio „Sadutė“, vadovaujamo Daivos Venienės, melodijos.

Kūrybos kelias – tarp iššūkių ir atradimų

Kaip pasakojo A. Mykolaitis, polinkį menui jis jautė nuo jaunystės, tačiau gyvenimo aplinkybės ilgą laiką neleido visiškai atsiduoti kūrybai. Reikėjo dirbti, užsidirbti, vėliau sekė tarnyba armijoje. Po jos menas vėl sugrįžo į vyro kasdienybę – jis pradėjo neakivaizdžiai mokytis Dailės technikume dailininko apipavidalintojo specialybės.

Pradžioje A. Mykolaitis labiau linko į tapybą, tačiau laikui bėgant medis traukė vis labiau. Ši medžiaga, pasak menininko, atvėrė galimybių perteikti vidinius išgyvenimus ir filosofines įžvalgas giliau nei teptukas. Tradiciniai liaudies motyvai jo neviliojo – A. Mykolaitis natūraliai ėjo link konceptualesnio, modernesnio meninio požiūrio. Kaip teigė A. Mykolaitis, pradžioje netrūko nesėkmių ir kūrybinių abejonių, tačiau ilgainiui išgrynintas stilius leido skulptūroms gimti tvirtai ir nuosekliai.

Dalį gyvenimo A. Mykolaitis praleido Kaune. 1979 m. apsigyvenęs Pilviškiuose, jis dirbo vienoje miestelio įmonėje. Vis dėlto kiekvieną laisvą minutę menininkas skyrė kūrybai: piešė, dirbo su akvarele ir kaupė rankraščius.

Deja, skaudžiausiu gyvenimo lūžiu tapo gaisras, kuris sunaikino viską – tapytus paveikslus, akvareles, knygas, daugelį metų rašytų eilėraščių sąsiuvinius. Šią netektį menininkas prisimena iki šiol: prireikė daug laiko atsitiesti ir vėl priglusti prie kūrybos. Jis sugrįžo prie medžio – kaip prie saugiausios, artimiausios medžiagos, leidžiančios kalbėti be žodžių.

Tapatybės išgryninimas

Šiandien A. Mykolaitis neslepia – prie skulptūrų palinksta jau retai. Sveikata nebeleidžia dirbti taip intensyviai kaip anksčiau. Tačiau jo kūrybinis palikimas įspūdingas ir matomas daugelyje vietų.

Menininkas yra sukūręs gausybę monumentalių darbų: nuo koplytstulpių ir kryžių iki dekoratyvinių kompozicijų. Meistro namai primena tikrą muziejų. Kiekvienas kampelis čia alsuoja kūryba – lentynos, sienos ir palangės nukrautos įvairiausiais medžio darbais. Tai – gyvenimas, kuriame menas nebuvo hobis. Tai – tapatybė, neišdildoma ir nekintanti.

Autentiškų A. Mykolaičio skulptūrų parodą Paežerių dvare galima lankyti iki 2026 m. vasario 11 d.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama