Iš visų pomėgių didžiausia senjorės meilė – teatrui

Režisierė, vaidintoja, eilėraščių kūrėja, esperantininkė, įvairių bendruomenių veiklos aktyvistė, Raudonojo Kryžiaus garbės savanorė, aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto ir bibliotekos renginių lankytoja… Leonardai Gaurylienei veiklos niekada netrūko, bet arčiausiai širdies buvo ir liko teatras.

Nuobodžiauti neturėjo laiko

L. Gaurylienė sako, kad kartais ir Vilkaviškio gatvėse išgirsta ausiai malonų „Saluton“. Tai esperantiškas pasisveikinimas tų, kurie gal su ja mokėsi šios kalbos, o gal kuriuos mokė ji pati. Mat gerai perpratusi šią pasaulyje paplitusią dirbtinę kalbą, lankiusi kursus ir išlaikiusi egzaminus, L. Gaurylienė turėjo teisę jos mokyti kitus. Keletą metų ji tai ir darė anuomet „Aušros“ vidurinėje mokykloje užklasinės veiklos valandomis. Mokykliniais metais jos pačios susidomėjimas esperanto kalba, sužadintas vilkaviškiečio mokytojo Stasio Povilaičio, išlikęs iki šiol. Ji yra dalyvavusi ne viename esperantininkų suvažiavime įvairiose šalyse, turi susirašinėjimo draugų visame pasaulyje: Japonijoje, Azijoje, Afrikoje…

Iš mokyklinių metų likęs ir meninio žodžio poreikis. Eilėraščio sakinys, mintys, sukeltos skaitytos literatūros, į galvą ateidavo pėsčiomis minant netrumpą atstumą nuo geležinkelio stoties iki mokyklos prie Vilkaviškio miesto sodo. L. Gaurylienė sako, kad ji nerašo eilėraščių, nemoka dėlioti žodį prie žodžio. Eilėraščiai tiesiog ateina. Rytais nubudus žodžiai kartais skamba kaip daina – tuomet niūniuoja, kartais kaip eilėraštis – tuomet deklamuoja. Ir gula jie ne į sąsiuvinius, o į atmintį. Kaip įrodymą, Leonarda čia pat mintinai paberia jaunystėje gimusius lyrinius posmus. Dabartinės eilės prisodrintos gyvenimiškos patirties, išgyventų jausmų, įkvėptos gamtos vaizdinių.

Ilgus metus mokiusis ir dirbusi Kaune, 2000-aisiais, sulaukusi pensinio amžiaus ir grįžusi į tėviškę Didžiuosiuose Šelviuose, L. Gaurylienė iškart pasinėrė į kitokias visuomenines veiklas. Pirmiausia – savo kaimo bendruomenės kūrimą. Ji gali ilgai pasakoti apie šios bendruomenės darbus ar rūpesčius įsirenginėjant savas patalpas, mažųjų „Šelviukų“ stovyklas, šventes, kurios vykdavo tiesiog po jos sodo medžiais. Prasidėjus projektinei veiklai vadovavimą Didžiųjų Šelvių kaimo bendruomenei perleidusi į jaunesnes rankas, Leonarda religinėje draugijoje gilinosi į tikėjimo tiesas, buvo tarp Vilkaviškio miesto bendruomenės kūrėjų, mindavo pedalus jos rengiamuose dviračių žygiuose ar padėdavo lauko virtuvėje pamaitinti žygeivius. Beje, Leonarda sako, kad buvo pirmoji Vilkaviškyje užsidėjusi dviratininko šalmą ir dėl to sulaukusi šmaikščių komentarų. Ne vieną dešimtį kilometrų numynusi kasdien važinėdama iš Didžiųjų Šelvių kaimo į Vilkaviškį, ji lig šiol gailisi neįvykdžiusi sau kelto iššūkio – dviračiu nuvažiuoti į Prienus.

Mieste įsuko ir pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ veikla. „Aš visada norėjau būti scenoje. Bet galvojau, kur „Rudenėlyje“ mano vieta. Šokti per didelė, dainuojant galiu tik prituravoti. Dėkinga Dievuliui, kad nurodė man teatro kelią“, – mėgėjų teatro „Kertė“ pradžią prisimena L. Gaurylienė.

„Kertė“ surado savo kertę

L. Gaurylienės namuose, matomiausioje vietoje, padėta jos nuotrauka su Prezidentu Valdu Adamkumi ir ponia Alma Adamkiene, galima sakyti, taip pat susijusi su „Kertės“ gimimu. Nuotrauka mena 2005 metų Lietuvos moterų suvažiavimą Vilniuje, kurio delegatė buvo ir L. Gaurylienė. Važiuodama su kitomis moterimis į suvažiavimą ji pasiėmė Liudvikos Didžiulienės-Žmonos knygą, iš kurios bendrakeleivėms garsiai skaitė vaidinimo „Paskubėjo“ ištraukas. Jos taip užkabino, kad grįžus iš Vilniaus Leonardos jau nepaleido mintis kurti teatrą.

Poreikis būti scenoje ar šalia jos, matyt, irgi atėjęs iš vaikystės ir jaunystės. Kai buvo ir skaitovė, ir dainininkė, ir šokėja, ir kiemo spektaklių statytoja. O gyvenant Kaune nebuvo jos neaplankytų teatrų, nepamatytų spektaklių. Leonarda sau taikėsi jai artimą aktorių Reginos Varnaitės, Monikos Kymantaitės, Larisos Kalpokaitės vaidybos stilių.

„Labai norėjau vaidinti ir man sekėsi scenoje. O režisuoti yra sunkiau, turi sutelkti kolektyvą, kad paimtų žiūrovą, sukeltų jam juoką ar gailestį“, – sako L. Gaurylienė, prieš dvidešimt metų subūrusi pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ narius į mėgėjų teatrą „Kertė“ ir per šį laiką pastačiusi 13 spektaklių. Kai kuriuose ji buvo ir aktorė, ir režisierė.

„Kertės“ dvidešimtmečio kelias nebuvo lygus, bet visuomet lydimas juoko ir geranoriškumo. Aktoriai patys ieškojosi sau kostiumų, kūrė scenografiją, gaminosi rekvizitus – kolektyvo vyrai net padarė medinę sulankstomą lovą, telpančią į automobilio bagažinę. Nors, pasak režisierės, gastrolės išmokė spektakliuose pasinaudoti vaidinimo vietoje randamais daiktais: stalu, kėdėmis, suolu, paveikslu… Su savimi pasiimdavo tik rekvizitą: staltiesę, užuolaidas, ąsotį, pintinę…

Pavadinimas „Kertė“ atsirado irgi ne iš gero gyvenimo. Ilgai neturėjęs nuolatinės vietos repeticijoms, kolektyvas glausdavosi ten, kur rasdavo laisvą kertelę: tai „Aušros“ gimnazijos salėje, tai klasėje, tai L. Gaurylienės dukros namuose Žalumynų gatvėje. Todėl pati vadovė ir nusprendė: „Tad ir vadinkimės „Kertė“.“

„Kertės“ aktoriai – pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ nariai. „Turiu gerą nuojautą, – sako teatro režisierė. – Perskaitau scenarijų vieną kartą, antrą, susikuriu įvaizdį ir matau, kuris gali suvaidinti šitą, o kuris aną personažą. Juokaujama, kad teatro branduolį buvo galima pristatyti taip: trys šeimos (Liuda ir Juozas Kasparavičiai, Ona ir Sigitas Balsiai, Aldona ir Antanas Markūnai) ir trys našlės ( Ona Gabartienė, Ona Gudaitienė ir Leonarda Gaurylienė). Su metais kolektyvas keitėsi, trumpesniam ar ilgesniam laikui jį papildydavo kiti vaidintojai: Valentinas Krunglevičius, Janina Padvelskienė, Regina Čebatoriūnienė, Algimantas Grakavinas…

Su nuotaikingais spektakliais apvažiuotos ne tik mūsų rajono bendruomenės, dalyvauta tradiciniuose festivaliuose „Atžalynas“, „Po paupio gluosniais“, teatrų šventėse Pilviškiuose, Jablonskynėje, Plokščiuose, Varėnoje, Šeštokuose ir kitur. Teatro režisierė suskaičiavo, kad iš viso su spektakliais jos kolektyvas į sceną lipo 173 kartus. Rekordus mušė Veronikos Ruminavičiūtės „Sunki našta“, suvaidinta 48 kartus.

Jubiliejui – premjera ir svajonės

„Kertės“ kūrybinės veiklos dvidešimtmetis paminėtas kukliai – vasarą teatro bičiuliai ir draugai buvo pakviesti į premjerą. Bet daug aplodismentų sulaukusi Valentino Krasnogorovo komedija „Trys gražuolės“, atrodo, bus paskutinis L. Gaurylienės režisuotas spektaklis.

Kas savaitę vykstančios repeticijos reikalauja daugiau sveikatos, tad režisierės pareigas ji perleido „Kertės“ narei J. Padvelskienei. Pati iš kolektyvo išeiti nesiruošia. „Jeigu ras man tokį kaip senės Izergilės vaidmenį, mielai suvaidinsiu“, – sako Leonarda. Ir čia pat prisipažįsta, kad dar liko spektaklių, kuriuos norėtų pati pastatyti. Mielai pakartotų ir monospektaklį „Klebono gaspadinė“, kurį buvo paruošusi „Kertės“ 15-ajam gimtadieniui. Dešimt puslapių mintinai išmokto Žemaitės teksto gali pakartoti ir šiandien. „Rengčiausi juodai, su skrybėlaite, su lazdele pasiremti… Būčiau kitokia, bet vis tiek klebono gaspadinė. Gal leistų man pasirodyti teatrų festivalyje Basanavičynėje. Tai – mano svajonė“, – ateities vizija dalijasi L. Gaurylienė.

Panašu, kad tų svajonių yra ir daugiau. Puikią atmintį turinti moteris atsidėjusi dvi noveles, kurias taip pat norėtų perskaityti (suvaidinti) scenoje. Vaizdžiai pasakoja, kaip novelės „Laiškai“ pabaigoje jų adresatas į sceną jai atneštų puokštę chrizantemų. Su ta puokšte ji nusilenktų žiūrovams. Nusilenktų teatrui, kurį laiko brangiausiu savo pomėgiu.

Autorius: Laima Vabalienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama