Namai, kuriuose pamažu gyja sužeistos sielos
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Netoli Marijampolės, Avikilų kaime, įsikūrusi viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai veiklą pradėjo dar 1997 metais šviesaus atminimo kunigo monsinjoro Vytauto Kazlausko iniciatyva. Tada jo gimtinėje buvo pastatyta daugiau kaip dešimt namų, juose gyveno gerokai per šimtą globotinių. Šie namai per beveik tris dešimtmečius išgyveno daug permainų, įvairių reformų vėjų. Kaip ir kuo dabar gyvena ši įstaiga, apie kurią kažkada daug kalbėta, kuri susidurdavo su skaudžiomis problemomis dėl ten gyvenusių vaikų elgesio? „Suvalkiečio“ žurnalistai nutarė tuo pasidomėti ir vieną rudens popietę apsilankė Avikiluose.
Idėją parėmė nemažai organizacijų
Monsinjoro V. Kazlausko (1919-2008) tuomečiai pamąstymai apie namus, kuriuose tėvų apleisti, palikti vaikai augtų drauge su savo broliais ir seserimis, prižiūrimi mamomis vadinamų auklėtojų, daugeliui atrodė neįgyvendinami ir keistoki. Pats monsinjoras yra kalbėjęs, kad ta idėja ne vienam atrodė kaip „seno kunigo pamišėliškos kalbos“. Vis dėlto su įvairių geradarių pagalba ją pavyko įgyvendinti ir ši vieta buvo tapusi užuovėja per šimtui sudėtingų likimų vaikams.
Grįžęs iš Italijos, kur daug metų dirbo lietuviškų Vatikano radijo laidų vedėju, monsinjoras su seserimi padovanojo būsimiems Marijampolės vaiko tėviškės namams Avikiluose esančią savo tėvų žemę bei senąją šeimos sodybą. Siekdamas įkurti tėvų globos netekusiems vaikams namus, kunigas kreipėsi pagalbos į žmones, gyvenančius užsienyje ir Lietuvoje. Į jo kreipimąsi tąkart atsiliepė Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugija, „Lietuvos dukros“ Jungtinėse Amerikos Valstijose, lietuvių „Caritas“ Austrijoje, daug kitų organizacijų bei šeimų.
Dar 1992 metais tuometis Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis pašventino pirmųjų trijų namų Avikiluose pamatus, o 1997 m. birželio 21 d. įvyko atidarymo iškilmės. Pasidžiaugti kaimelio atidarymu atvyko tuometis Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas, susirinko rėmėjai iš Italijos, Amerikos, Kanados, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos.
Nuo 2003 m. lapkričio 30 d. labdaros ir paramos fondo „Vaiko tėviškės namai“ visuotiniu narių susirinkimo nutarimu įstaigos steigėjo funkcijos buvo perduotos Vilkaviškio vyskupijos kurijai, kuri ir dabar yra šios viešosios įstaigos steigėja.
Buvo kilusi uždarymo grėsmė
Septyniolika metų įstaigai vadovavo Vytautas Šulinskas, o jam pasitraukus 2019 metais direktoriaus pareigas perėmė Odeta Šteinienė, dirbusi šioje įstaigoje socialine pedagoge dar nuo 2007 metų. „Nebuvo lengva pasiryžti ir imtis vadovo pareigų. Ilgai svarsčiau, abejojau, nes gerai žinojau, kad laukia nelengvas darbas ir daug iššūkių“, – prisiminė O. Šteinienė.
Šiuo metu Marijampolės vaiko tėviškės namuose yra trys šeimyniniai namai, kuriuose pagal įstaigos turimas licencijas gali gyventi 24 tėvų globos netekę vaikai, vaikai su negalia, iš rizikos šeimų, taip pat patekę čia dėl įvairių trumpalaikių situacijų, kai negalėjo būti namuose su tėvais. Dabar čia – 16 vaikų, tad laisvų vietų dar yra. Direktorė primena, kad praėjusių metų pradžioje čia gyveno vos du vaikai.Tuomet buvo kilusi grėsmė, jog įstaigą teks uždaryti, tačiau tada imtasi įvairių priemonių, kad ji gyvuotų.
– Kai vaikų liko visai mažai, sumažinome ir darbuotojų skaičių, o dabar mūsų daugiau, tai ir darbuotojų daugiau reikia, jų ieškome. Anksčiau buvo tokia valstybės politika, kad vienoje teritorijoje negali gyventi daugiau nei aštuoni vaikai. Tad bandėme prisitaikyti prie visų reformų, keitėme licencijas, įvykdėme visas sąlygas, išdalinome sklypais mūsų teritoriją į atskiras dalis ir atsirado galimybė turėti daugiau globotinių.
Dabar mūsų kolektyvas gana jaunas, dar besiformuojantis, yra 14 darbuotojų, kurie dirba tiesiogiai su vaikais. Iš ankstesniais metais dirbusių žmonių dauguma išėjo, kadangi jau galvota, kad įstaigą teks uždaryti. Dar tebedirba trys moterys, kurios čia darbavosi ir anksčiau, viena iš jų – nuo pat įstaigos įkūrimo, – pasakojo O. Šteinienė.
Vaikų likimai – ir sudėtingi, ir skaudūs
Čia įsikūrusių vaikų amžius yra labai įvairus. Jeigu tai būna trumpalaikė, iki trijų mėnesių globa, kartais į Avikilus patenka net vos kelių dienų ar mėnesių kūdikiai, nes jų tėvų šeimose susiklosto kažkokia sudėtinga padėtis ir vaiką tenka bent trumpam paimti. „Mes esame viskam pasiruošę, nes visokių situacijų pasitaiko. Jei reikia, maitiname ir kūdikį, važiuojame pirkti maisto mišinėlių, keičiame sauskelnes“, – sakė pašnekovė.
Vyriausi čia gyvenantys vaikai jau yra sulaukę 18 metų. Yra buvę, kad gyveno ir 23–24 metų jaunimas, jei dar mokėsi profesinio rengimo centruose. Šiuo metu visi globotiniai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose: dalis – Liudvinave, kiti – Marijampolėje, Jungėnų pagrindinėje mokykloje. Į mokyklas juos išvežioja pati direktorė. Didžioji vaikų dalis yra iš Marijampolės savivaldybės, šiek tiek yra atvykusių iš Kauno.
Vaikai, gyvenantys šiuose namuose, yra patyrę daug likimo smūgių, jų istorijos sudėtingos ir skaudžios, o sielos – sužeistos. Neišmylėti, neretai buvę apleisti, skriausti vaikai atsiveža čia ir pyktį, ir agresiją, ir nusivylimą suaugusiųjų pasauliu. „Vaikai atvyksta patyrę didžiules traumas, jų psichologinė būsena dažnai būna labai pažeidžiama. Per tiek metų mes išbandėme įvairias priemones, kai suvaldyti juos būna sunku. Kažkada samdėme apsaugą, bet įsitikinome, kad nelabai kas padeda, išskyrus elgesio taisykles ir meilę vaikui. Gerumas ir kalbėjimasis gražiuoju gali padėti“, – sako direktorė, kai prisimename skaudžias ir per visą šalį nuskambėjusias istorijas apie globotinių elgesį.
Anot O. Šteinienės, atvejų, kai globotiniai išeina ir negrįžta, pasitaiko, ir visuomenei atrodo, kad tai kažkas ypatinga, bet vaikai niekur nedingsta, po kurio laiko grįžta ir sako, kad tiesiog norėję pabūti su draugais. „Mes privalome į tokius atvejus reaguoti, skelbiame paieškas, jei nežinome, kur jie, bet atvejų, kad jie išeitų ir negrįžtų, tiesiog nebūna. Dabar esame šeimyniniai namai, anksčiau buvome bendruomeniniai globos namai, dar prieš tai buvo instituciniai globos namai ir bet kokiu atveju čia nukreipiami tik tie vaikai, kurie nesutaria su kitais globėjais ar kuriems neįmanoma rasti globėjų šeimoje, šeimynoje“, – sakė direktorė.
Kartais atvyksta tiesiog padėkoti
Monsinjoro V. Kazlausko idėja buvo, kad kiekviename name gyventų po dešimt vaikų, su jais būtų „mama“, „teta“ ir bent vienas vyras.
Vyrų darbuotojų visada trūko, o ir dabar jų visai nėra, su vaikais dirba tik moterys. Į klausimą, ar jos susitvarko, kai iškyla problemų dėl vaikų elgesio, O. Šteinienė atsako, kad išties sudėtingais atvejais į pagalbą kviečiami policijos pareigūnai, bet taip būna retai, dažniausiai moterys pačios susitvarko.
Direktorė pasakoja, kad, kai artėja laikas palikti Avikilus, dalis auklėtinių trokšta kuo greičiau išeiti ir kurti asmeninį gyvenimą, o kiti nenori išeiti, neskuba, net kai jiems pasiūloma naudotis jaunuolių palydėjimo programų ar kitomis galimybėmis. Jie žino, kad tada naujose vietose atsiranda asmeninės atsakomybės, pačiam reikia savimi pasirūpinti, nors į būsimą savarankišką gyvenimą globotiniai būna orientuojami iš anksto.
Ar būna atvejų, kai kažkada čia gyvenę ir dabar jau suaugę buvę globotiniai atvažiuoja į Avikilus, nori susitikti buvusius darbuotojus, pasidomėti, kaip viskas čia atrodo dabar? „Tikrai būna, ir tos akimirkos mums yra geriausias atlyginimas už darbą. Ypač šiais metais sulaukėme nemažai tokių apsilankymų. Jie atvažiuoja ir jau su savo vaikais, parodo jiems čia viską, pasivaikščioja šių namų takeliais, aplanko namą, kuriame gyveno.
Buvo ir tokių tėčių, kurie atvažiuoja ir mums girdint pasakoja savo vaikams ir žmonoms, kaip čia gyveno. Sulaukiame gražių žodžių, nes prabėgus metams, jau suaugę buvę globotiniai neretai kitaip žiūri į gyvenimą ir jo vertybes. Jie dovanoja gėlių, dėkoja už tuos metus ir tokiomis akimirkomis labiausiai suvoki, kad ne veltui dirbi šį labai nelengvą darbą. Būna, kad buvę globotiniai tiesiog paskambina kurį vakarą ir nori pasikalbėti. Ir kalbi, klausai, jei reikia, patari“, – pasakojo O.Šteinienė.
Įstaigos vadovė neslepia, kad kai kurių dabar čia gyvenančių vaikų tėvai būna viskuo nepatenkinti, rašo skundus, kurie nepasitvirtina, įvairioms institucijoms.
Įsikūrė ir karo pabėgėliai iš Ukrainos
Avikiluose globojamų vaikų dabar gyvena nedaug, bet čia yra įsikūrę ir ukrainiečiai, kurie bėgo nuo karo ir prieglobstį rado šiuose namuose. Tai jau kitos istorijos, bet ir jos neretai taip pat skaudžios, sudėtingos. Karas Ukrainoje tęsiasi jau beveik ketverius metus, ir visą tą laiką Avikilai yra tapę prieglobsčiu kelioms dešimtims ukrainiečių.
– Kai 2022 metais prasidėjo karas Ukrainoje, su mūsų steigėjais priėmėme sprendimą, kad turime neapgyvendintų patalpų ir galime jose leisti įsikurti karo baisumus išgyvenančios šalies žmonėms. Tuo metu globotinių buvo labai mažai. Labai greitai susikooperuota, buvę tušti namai šiek tiek atnaujinti, apdailinti, ir pas mus jau vasario 28-ąją atvažiavo pirmieji 12 ukrainiečių. Iš pradžių jie tik trumpam apsigyvendavo ir išvažiuodavo kitur, o vėliau atvykdavo šeimos, kurios pasilikdavo. Atvažiavo ir gausių šeimų, po 10–13 asmenų. Šiandien pas mus šešiuose namuose nuolat gyvena apie 50 ukrainiečių, – sakė O. Šteinienė.
Paklausta, kaip pabėgėliai sužino apie galimybę čia įsikurti, ji teigia, kad, matyt, per vieni kitus, informacija plinta ir socialiniuose tinkluose. Būta atvejų, kai pabėgėliai nuomojosi butus, bet jiems buvo per brangu. Avikiluose vienas asmuo už gyvenimą nuo šių metų vasario moka tik 60 eurų. Iš pradžių čia jie gyvendavo visai nemokamai, vėliau nuomos kaina buvo simbolinė, o dabar ji irgi padengia tik dalį išlaidų. Likusią dalį kompensuoja steigėjai.
Gyvenimas tęsiasi toliau
– Išsilaikyti nėra lengva. Mūsų misija yra padėti žmogui, o ne siekti kažkokio pelno. Mes stengiamės išgyventi, stengiamės toliau kurti ir plėsti mūsų įstaigą, turime minčių pasiūlyti įvairesnes socialines paslaugas. Už vieno vaiko globą ir išlaikymą šiuo metu gauname po 2500 eurų. Pagal valstybės politiką vaikai turėtų gyventi kuo arčiau gyvenamosios vietos, todėl iš kitų savivaldybių jie atvyksta tik tuo atveju, kai jau tikrai nėra galimybės gyventi jų pačių gyvenamojoje vietoje. Šiandien iš viso čia įsikūrę apie 70 gyventojų, jų skaičius galėtų siekti iki šimto, ne daugiau kaip po 9–10 viename name, – sakė direktorė.
O. Šteinienės teigimu, ukrainiečiai taip pat dažnai papasakoja apie sudėtingus savo likimus, sugriautus namus, kare žuvusius ar sužeistus artimuosius. Būna ir kitokių istorijų – kaimelio teritorijoje tebestovi automobilis ukrainietiškais numeriais, nes jo savininkas susirgo, ir išvykęs gydytis į Ukrainą neišgyveno. Laukiama, kol automobilį pasiims mirusiojo artimieji.
Pasitaiko ir gerokai šviesesnių istorijų – viena čia gyvenanti mergina per tą laiką jau ir ištekėjo. Vestuvės pagal ukrainietiškas tradicijas vyko Avikiluose, jose dalyvavo ir čia šiuo metu gyvenantys vaikai. Įdomu ir tai, kad du ukrainiečių vaikai jau yra gimę čia, yra ir naujagimių, kurių ukrainietės susilaukė jau išsikėlusios iš Avikilų gyventi kitur. Tad gyvenimas, nepaisant visų sudėtingų situacijų, tęsiasi…
Avikiluose įsikūrusi Natalija Zoria, buvusi Ukrainos Chersono srities gyventoja:
– Mes su vyru į Avikilus atvykome 2023 metais, o mūsų dukros su šeimomis čia įsikūrė dar 2022 metų rudenį. Visi gyvename tame pačiame name, iš viso devyni žmonės. Tikrai galiu pasakyti, kad esame patenkinti, viskas mums čia gerai. Namas erdvus, puikiai sutelpame. Kartu dabar čia gyvena mano dukros Katia ir Tania, du žentai, taip pat 17 metų anūkė, kuri mokosi Liudvinave, ir dar žento mama. Mūsų šeimos nariai dirba „Mantingoje“, žentas remontuoja automobilius. Aš pati nedirbu, prižiūriu neįgalią žento mamą.
Mus pakvietė dukros, sakė, kad čia gerai, normalios sąlygos gyventi ir dirbti. Mes iš karto važiuoti neskubėjome, nenorėjome palikti namų, nes visas mūsų gyvenimas tame kaime Chersono srityje praėjo. Atrodė, kad karas tuoj baigsis.
Kai 2023 metų birželio pradžioje rusai susprogdino Kachovkos hidroelektrinę, ėmė kilti Dniepro upės vanduo ir jis grėsmingai artėjo prie mūsų namų. Pasilikti ten jau negalėjome, kariškiai valtimis mus išgabeno į Chersoną, o tada vaikai atvažiavo į Odesą ir mus parsivežė į Lietuvą. Pati pradžia čia buvo sunki – nežinoma šalis, aplinka, kalba, bet žmonės nuo pat pradžių mums buvo geri, rūpestingi, greitai pripratome.
Labiausiai buvo neramu, kad viską reikėjo palikti, rūpėjo, kaip ten namai. Visą gyvenimą tame kaime gyvenome, niekur nebuvome išvažiavę ir net pagalvoti negalėjome, kad teks palikti namus, kad atsidursime Lietuvoje. Mūsų namų jau nebėra, sugrįžti kur neturime, Chersono srities dalis, kur mūsų kaimas, okupuota, užlieta vandens, jokių giminių ten nelikę – kas Lenkijoje, kas Vokietijoje.
O čia dabar ramu, gražu, darai, ką nori, gyvenimas geras, puiki direktorė, sugyvename visi gerai ir tikrai esame patenkinti. Lietuviškai jau šiek tiek suprantu, bet jūsų kalba sunki, jos jau neišmoksiu, jaunimui mokytis lengviau. Čia, šalia namelyje, vaikai gyvena, girdžiu, kaip jie kalbasi, tai ir aš mokausi tuo pačiu. Bendraujame su kitais čia gyvenančiais ukrainiečiais, yra šeima netgi iš to paties kaimo, kuriame ir mes gyvenome iki karo. Žinome vieni kitų istorijas, susitinkame, pakalbame.
Visai neseniai, lapkričio pradžioje, dar vieni atvažiavo, tai ir su jais susipažinsime, pabendrausime. Žmonės vis atvažiuoja, nes normalaus gyvenimo ten jau nėra.
Pragyvenimo lygis čia tikrai aukštesnis nei Ukrainoje, galime pirkti, ką tik norime, o anksčiau sau negalėdavome to leisti. Jeigu mašiną reikėdavo nusipirkti, tai tekdavo metų metus taupyti.
Dėl ateities – jau esame senyvo amžiaus, man 64 metai, tai, kur vaikai, ten ir mes. Tikime, kad karas vis tiek kada nors baigsis, nors jau tuoj bus ketveri metai, kai jis tęsiasi. Domimės naujienomis, sekame, kas vyksta, kokia padėtis fronte. Ne viskuo gali tikėti, ką išgirsti. Kai karas baigsis, manau, išvažiuosime atgal į Ukrainą, nors ten namų jau ir nėra, bet kažkur įsikursime. Kad tik pagaliau sulauktume taikos.
Autorius: Algis Vaškevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
