Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė. Menininkas Rimvydas Pupelis: kūrybos kelias nuo „tuščio vaizdavimo“ iki „Aukštaitijos kubizmo“

Vienas ryškiausių šiandienos Rokiškio krašto dailininkų yra Rimvydas Pupelis, platesniame meno lauke prisistatantis Art Muta vardu. Jo tapybos darbai lengvai atpažįstami iš spalvingų, ryškių, (de)konstruotų geometrinių formų kompozicijų. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu menininkas daugiausia tapė natiurmortus ir peizažus – pats šį etapą vadina „tuščio vaizdavimo“. Vėliau kūryboje įvyko lūžis: drobėse atsirado siužetiškumas, atsivėrė istorijų pasakojimo plotmė. Pupelis tapo gyvenimo analitiku – jo darbuose ėmė ryškėti egzistencinės temos, filosofiniai apmąstymai, kylantys iš asmeninių patirčių, aplinkos stebėjimo.

Rimvydas yra ne tik talentingas tapytojas, bet ir pasakotojas. Jo kūriniai kalba taip pat įtaigiai, kaip ir jis pats gyvenime. Tapyba menininkui tampa dar viena kalba, leidžiančia emocionaliai išreikšti minčių gelmę, o kartu atskleisti ryškų, daugiasluoksnį vidinį pasaulį.

Dailininko gyvenime buvo laikotarpis, kai jis daug keliavo, gyveno skirtingose šalyse, įsitraukė į kitas kultūrines veiklas, netgi išbandė jėgas teatro scenoje. Šiandien jis kuria (daugiausiai – tapo) gimtinėje – Obeliuose, kur ir gyvena kartu su savo tėvu. Iš jo semiasi gyvenimiškos išminties.

Menininką džiugina gyvenimas gamtos apsuptyje, mažame miestelyje, tačiau kartu jis jaučia ir norą ištrūkti. Pupelis siekia kurti tik tai, kas kyla iš jo paties vidinių troškimų, pojūčių.  Jis remiasi fluksus idėja, kad menas turi būti neatsiejama kasdienybės dalis – nei daugiau nei mažiau svarbi už kitas, tačiau kartu siekia, kad jo darbai būtų matomi platesnėms auditorijoms. Tokiais vidiniais prieštaravimais persmelkta ir jo asmenybė, ir gyvenimo kasdienybė.

Šiemet, 2025 m. R. Pupelis mini 60-ąją sukaktį - tai puiki proga šiek tiek atsigręžti į daugiau nei keturis dešimtečius trunkantį kūrybinį kelią, aprėpiantį ne tik tapybą, bet ir fliuksiško pobūdžio darbus. Išsamiai jo kūrybą išanalizuoti prireiktų atskiros studijos, kuri sutilptų į solidų leidinį. Ne mažiau svarbu išgirsti paties menininko minčių apie kūrybą, gyvenimą provincijoje, vyraujančias pasaulio aktualijas. Apie visa tai jis irgi pasakoja fliuksiškai – gana tiesmukai, atvirai ir nuoširdžiai.

***

Rimvydai, galbūt pats pastebite atskirus savo kūrybos etapus? Kaip, jūsų paties manymu, kito jūsų darbai? Kas buvo svarbu anksčiau, kas dabar?

Ji keitėsi pamažu. Buvo tarpas, apie 5-6 m., kai nieko nedariau, kažką veikiau su teatru. Po teatro epizodo, maždaug po 2010 m., nutariau atisakyti kai kurių kultūrinių projektų ir skirti laiką tapybai. Nuo „nieko“ vaizdavimo, pavyzdžiui, natiurmortų (tuščio vaizdavimo) iki tam tikrų iliustratyvių idėjų susiformavimo. Atsirado pasakojimas. Visada sakiau, kad mano kūryba nėra ideoliginė, biografinė ar religinė išraiška. Nenoriu nieko paveikti, vyrauja absoliutaus grožio, grožio sąvokos siekis, noras pavaizduoti gyvybę. Atskleisti, kaip paveiksle turi pulsuoti gyvybė. Paveiksle medis ir stulpas vaizduojami taip pat - jie yra negyvi.  Bet medis atrodo gyvas, o stulpas - ne. Man norėjosi tai perteikti per kubizmą.

Kuo Jus sužavėjo kubizmas?

Man tiesiog patinka. Ta meninė forma, kuri vadinama kubizmu, man yra priimtina realybės suvokimui. Galiu joje laisvai laviruoti. Turi jis ir savo ribojimų, nes sunku daryti iliustracinius vaizdus. Ši kryptis vystėsi nuo studijų metų, pradžioje formos buvo kvadratinės, vėliau suminkštėjo. Kubizmas nėra kubas.

Obeliai - jūsų gimtinė. Kaip jaučiatės čia gyvendamas?

Aš noriu išvažiuoti, mane traukia dideli miestai ir dideli kultūros virsmai. Kur atsiranda ir išnyksta nauji kultūros reiškiniai. Miestai tame pirmauja. O vieta, kur aš gyvenu - čia kultūrinių reiškinių nevyksta. Jie nesivysto. Tai yra sąstingio periodas, kuris bando mus susigrąžinti į kokius 1987-88 metus, o gal ir anksčiau. Dabar tai yra vienas iš kultūriškai skurdžiausių, konservavimosi laikotarpis, atitinkantis baudžiavos laikotarpį ar sovietinės okupacijos pradžią. Jo priežasčių nežinau, tik jaučiu: išmirė daugybė žmonių, tai - tam tikra maro apraiška. Galima drąsiai taip pavadinti. Pagal mane, šio maro pasekmė neturėtų atsispindėti kultūrinėje išraiškoje. Mūsų kartos žmonės yra išsilavinę. Turėtume dalyvauti, susitiprinti kultūrą, bet kažkodėl su šia problema nesusitvarkom. Vienais metais biški geriau, kitais - prasčiau, bet nėra sistemos. Nėra pajėgumų, nepažįstame nei dvasinės nei finansinės jėgos. Žmonės gyvena kaip moka ir tai formuoja naują kūrybinę išraišką. Po kokių penkių metų, galbūt, atsiras kažkas nauja.

Daug žmonių eina mokytis piešti į būrelius, užsiėmimus. Daugiau tai - vyresnio amžiaus žmonės. Galbūt jie ateitiy suformuos kritinę kultūrinę masę, kuri išplis į kitas sritis. Net ir muzikos srityje – sąstingis: muzikos stiliai nebesikeičia. Taip pat - mano krašte vyrauja didelė finansinė cenzūra ir tai stabdo meno išraišką.

Kita vertus – turim laisvę, nes niekam nerūpi, nes niekam nereikia už tai mokėti. Galiu sukurti Marsą. Laisvė kūrybai yra neįtikėtinai didelė. Jei sugebi išvengti finansinės cenzūros, priimti realybę. Pavyzdžiui, karo grėsmę. O kurti galima ką nori, ką nori! Galiu namuose pastatyti atominį povandenį laivą!

Kaip jūs reaguojate į šiuo metu pasaulyje vykstančius įvykius, besikeičiančią pasaulio tvarką?

Karo grėsmė, kuri atsirado visai šalia, labai veikia kūrybą. Tai - tam tikras kūrybos stabdis. Menai yra skirti ateičiai, ne visa kūryba yra skirta vartoti dabar. Karo grėsmė sukelia sumaištį, galvojant, kas bus po 15-20 m. Grėsme vadinu dabartinį karą Ukrainoje, taip pat - ir dirbtinį intelektą. Karo metu sumažėja meno kūrinių, idėjų, menininkų. Dirbtinio intelekto įsigalėjimas menininkams atitinka karo stovį, nes tai - tam tikras karas nefizine prasme. Fizinis karas turi pabaigą, kažkada jis baigiasi. Pasaulis visuomet kariavo, Europoje buvo ilgas taikus laikas. Ekonominė cenzūra veikia meno kūrimą. Karas neturi cenzūros. Finansinė cenzūra apriboja, gali daryti kas paklausu arba finansuoja „projektų dievai”. Yra visokių karo formų.

Apskritai - karas yra beprotybė. Tai tiesiog - užpulti žmonės. Kaip apskritai galima kalbėti apie atominį ginklą? Švelniai tariant, tai yra nepadoru, aš to nesuprantu.

***

R. Pupelis išties turi ką papasakoti, kadangi yra itin jautrus supančiam pasauliui, labai gerai mato aplinką, jaučia ir pastebi pokyčius, atkreipia dėmesį į detales. Pavyzdžiui, jis pastebi, kad Obelių gatvės, vakare, kai sutemsta ir įsijungia apšvietimas, primena Marso planetos atmosferą (tokią, kokią mes pažįstame iš mokslo istorijos nuotraukų). Arba, kad jo kiemo erdvė – didžiulė pieva gali tapti puikiausia galerine erdve, skirta eksponuoti fliuksiškas, netikėtas skulptūras, čia pat gimstančias iš daržinėje rastų medžiagų (Meno vienetas (šiuo terminu jis keičia visuomenėje įsigalėjusį ir jau kiek pabodusį žodį „projektas“) - „Čia nėra jūros“).

2017 m. R. Pupelis sukūrė darbų seriją „Pabudimas“, o maždaug po aštuonerių  metų - „Mirtis šokdina mano laimę“. Šias dvi serijas galima įvardinti kaip vienas brandžiausių, giliausiai išjaustas jo kūryboje. Jos abi gana skirtingos, mat „Pabudime“ atsisakyta kubistinio vaizdavimo, darbai spinduliuoja žinomo tapytojo Šarūno Saukos realistinių darbų nuotaikas. Tik čia pasirinktos itin ryškios ir kontrastingos, nuo realybės nutolusios spalvos, bet taip pat kaip ir Saukos darbuose, pateikiami makabriški žmonių tarpusavio santykiai, nešvankūs pasilinksminimai, visuomenės ydos – visa tai, į ką nejauku žiūrėti. „Mirtis šokdina mano laimę“ – kilusi iš vidinių išgyvenimų, iš pirmo žvilgsnio savo forma ji – žaismingesnė, tačiau kilusi iš baimės, nerimo jausmų 2022 m., kuomet Rusija užpuolė Ukrainą.

R. Pupelis daug metų gyvena Obeliuose, iš čia jis ir kilęs, tad nestebina jo noras atiduoti duoklę savo kraštui. Neseniai Biržuose pristatyta jo naujausia, su įkarščiu sukurta paroda „Aukštaitijos kubzimas“, kur eksponuojamos aukštaitiško kraštovaizdžio įkvėptos kubistinės spalvingos peizažų ir figūrinių kompozicijų variacijos.

Vien pavadinimas jau kelia intrigą. Mat Lietuvoje kubizmo galima rasti tam tikrų apraiškų, bet menininkų kūryboje ši kryptis reikšmingai nesiplėtojo. Tuo tarpu, Pupelis - priešingai - vos baigęs studijas nuosekliai ėmė vaizduoti pasaulį laužytomis kampuotomis formomis. Dėl to, galbūt nebūtų neteisinga, jį įvardinti, vieninteliu tikru kubizmo atstovu Lietuvoje. Kaip žinome, kubizmas - viena ryškiausių 20 a. pradžios tapybos srovių pasaulyje, o Pablo Picasso vardas žinomas kiekvienam. Tad kiek neįprasta, jog ši kryptis plėtojasi ir 21 amžiuje, galiausiai pasiekdama ir vieną iš mūsų šalies regionų – Aukštaitiją.  

Šiais darbais R. Pupelis išreiškia pagarbą savo kraštui, sąmoningai tam pasitelkdamas visuotinai reikšmingą dailės stilių. Jo gyvenimo šūkis – „Gyvenk lokaliai, kurk globaliai“, tad gyvendamas provincijoje jis jaučiasi patogiai ir drąsiai tapydamas kubizmą. Menininkas pabrėžia, kad tai nėra tik momentinė darbų serija, sukurta vienai parodai. Tai – galbūt, netgi, viso gyvenimo užmojis, kurio idėja užsimezgė šių metų pavasarį. „Aukštaitijos kubizmas“ – galbūt nuolatinė kūrybinė būsena, ateityje galinti atskleisti naujų sąsajų bei prasmių, kylančių iš ryšio su gyvenama aplinka. Pačiam tapytojui įdomu sužinoti, kas bus toliau. Mums, žiūrovams, ypač kraštiečiams -  ne mažiau smalsu.

Kaip jau minėta, R. Pupelis – aktyvus šiandienos dailininkas, vienas ryškiausių tapybos kūrėjų mūsų krašte. Jo kūrybai išsamiai išanalizuoti prireiktų ir laiko ir išsamių studijų. Šiame staipsnyje pateikiami tam tikri apibendrinimai bei paties autoriaus išsakytos mintys, nors iš dalies atspindinčios 60 gyvenimo ir daugiau nei 40 kūrybos metų patirtį.

Autorius: Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama