Vytautas Žeimantas. Aurelija Almonė Akstinienė: „Nuoširdžiausi linkėjimai mano mieliems rokiškėnams“

„Margaspalviais žiedais išsiskleidęs birželis sutiko puikiuose Tyzenhauzo rūmuose surengtą dailininkės Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės parodą. Pernai Vilniuje, Radvilų rūmuose, veikusi dailininkės paroda šiemet atkeliavo į jos jaunystės miestą Rokiškį, - 2014 metais rašė kolegė Aurelija Almonė Akstinienė. - Dailininkė gimė 1905-aisiais. Mirus motinai trejų metukų Regina ir truputį vyresnė sesė Genovaitė liko našlaitės. Tėvas - Izidorius Matuzonis, meile ir rūpesčiu apglėbęs savo dukreles, apsigyveno Rokiškyje. Čia mergaitės augo, mokėsi, su draugais iškylavo Rokiškio apylinkėse. Abi gražuolės, o charakteriai labai skirtingi. Genovaitė - linksma kvatoklė, žybčiodama didelėmis tamsiomis akimis, įdomiai pasakodavo savo įspūdžius, o rimtuolė savyje susitelkusi Regina susimąsčiusiu žvilgsniu stebėjo vaivorykštinius debesis vakarėjant, besiskleidžiančius gėlių žiedlapius tėvo sodelyje, veidrodinio vandens paviršiuje virpančius šešėlius. Regina pajuto norą kurti, savaip išreikšti grožį, kurį taip jautriai išgyvena. Tad baigusi šešias Rokiškio gimnazijos klases išvažiavo į Kauną ir įstojo į Meno mokyklą“.

Skaitau šias kolegės Aurelijos rašytas eilutes ir vėl jaučiu jos neslepiamą meilę Rokiškio kraštui, savo Tėviškei. Ją pažįstų jau seniai, ne vieną dešimtį metų kartu esame Lietuvos žurnalistų sąjungoje, stebiu ir jos kūrybą, todėl drąsiai galiu pasakyti, kad ji nors ir seniai jau tapusi vilniete, širdyje liko rokiškietė, jos kūrybiniai polėkiai ypač atsiskleidžia, sužiba, žurnalistinė kalba tampa pakili, vaivorykštinė kai ji rašo apie Rokiškio kraštą, jo žmones.

GYVENIMAS ATIDUOTAS ŽURNALISTIKAI 

 Aurelija Almonė Deksnytė-Akstinienė  gimė 1932 metų spalio 8 dieną Sakališkio vienkiemyje, buvusiame visai šalia Rokiškio miesto. Nuo mažens siekė mokslo. Mokėsi Rokiškio pradžios mokykloje, 1943–1951 m. Rokiškio J. Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Jau mokykloje pajuto trauką žurnalistikai. Todėl sėkmingai baigusi vidurinę, nesvarstė kur toliau mokytis. Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultete žurnalistikos specialybę. Aukštojo mokslo studijas baigė 1956 m. Tapo profesionale žurnaliste ir visą gyvenimą paskyrė žurnalistikai. Įstoja ir į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Po studijų dirbo žurnaliste laikraščio „Vakarinės naujienos“, žurnalų „Laikas ir įvykiai“, „Darbas ir poilsis“, „Mūsų sodai“ redakcijose. 1973–1977 m. buvo Vilniaus pedagoginio instituto laikraščio „Tarybinis studentas“ redaktore. 1978–1988 m. dirbo „Sigmos“ susivienijimo savaitinio laikraščio „Elektronika“ redaktore. Nuo 1988 m. dirbo „Vakarinės naujienų“, „Krantų“ redakcijose.

Kolegė Aurelija neužsidaro tik savosios redakcijos rėmuose. Bendradarbiavo ir kituose  leidiniuose. Rašė į žurnalus „Kultūros barai“, „Laikas ir įvykiai“, „Mūsų sodai“, „Prie Nemunėlio“,  laikraščius „Lietuvos aidas“, „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Vakarinės naujienos“ ir kt. Ir čia įdomu tai, kad dauguma tų publikacijų būdavo apie kraštiečius, apie Rokiškį, nors jau daug metų gyveno ir dirbo Vilniuje..

PIRMOJI KNYGA APIE VYSKUPĄ ANTANĄ DEKSNĮ

Taip jau yra – talentingesni žurnalistai, kaupiantis gyvenimiškam ir kūrybiniam patyrimui, nuo žinučių ir straipsnių rašymo pereina prie knygų. Kolegė Aurelija čia ne išimtis. Pirmoji jos knyga „Caritas numquam excidit“ apie vyskupą Antaną Deksnį buvo išleista 1991m. Manau, ne išimtis ir tai, kad ši knyga apie jos kraštietį, rokiškietį, ne išimtis – ir atvyra, nuoširdi autorės meilė savo kraštui, jo gamtai. Štai kaip vaizdžiai ji aprašo būsimo vyskupo gimimą: 

„1906 metų gegužės devintoji. Šiandien Buteniškyje šventė. Perkūno nulaužtoje ąžuolo viršūnėje išdidžiai klega gandras. Lyg palaima dvelkia violetiniai alyvų debesėliai, balti obelų žiedai. O bitės ant skaisčių pienių saulučių šoka mįslingą savo šokį...Tyrais pavasario garsais išsiveržia džiugi pasveikinimo simfonija – Deksnių sodyboje gimė du berniukai! Augs jie tvirtai susikibę rankomis, įkvėpę į savo širdeles spindintį šios dienos gėrį ir grožį.

Nepamirštama tėviškės gamta! Rodos niekuo ypatingu nepasižymėjo šios Rokiškio apylinkės, o kokios mielos... Į Juodupės pusę žingsniuojančios kalvelės Onuškio link – pievos, užbrėžtos balta beržų linija, pro Brizgio kalną grakščiai nuvingiuoja Vyžuona, pušelėmis apaugęs Smelio kalnas ir tolyn šaukiantys miškų horizontai...  Tų tolių pavilioti išžygiavo į savo pirmąją kelionę ir Stanislovas su Antanu, kuriam šį kelionė išliks ryškiausiu vaikystės prisiminimu...“

Knygoje kolegė Aurelija atsiskleidžia ir kaip įžvalgi kraštotyrininkė. Skaitai apie busimo vyskupo vaikystę, jaunystę, bet matai ir vaizdžiai nupieštą buitį, aplinką, atsiveria ir krašto istorijos tarpsniai, pavyzdžiui, kad ir skautų atsiradimas Rokiškio gimnazijoje:

„Mokydamasis Rokiškio gimnazijoje Antanas Deksnys pirmiausia įsijungė į ateitininkų veiklą. Aktyviai dalyvavo susirinkimuose, skaitė žurnalą „Ateitis“. Ten ir surado pirmąsias žinias apie skautus, kurių idėjos iš karto sužavėjo, patraukė. Štai kaip prisiminė pirmuosius skautų žingsnius Rokiškio gimnazijoje prelatas Juozas Prunskis: „Antanas Deksnys, sužinojęs, kad aš mokydamasis Utenos gimnazijoje jau buvau skautas, vieną dieną priėjo prie manęs ir pakvietė įsijungti į norinčių įkurti Rokiškio gimnazijoje skautų organizacijos būrelį. Tarp pirmųjų buvo J. Navikas (vėliau bolševikų kankinys) ir moksleivis  Lapšys (vėliau kunigas). Mes visi keturi ir pradėjome tartis, planuoti. Antanas Deksnys buvo visa siela atsidavęs skautybei. Išrinkome jį savo pirmosios draugovės draugovininku, man teko būti pirmuoju skiltininku, o vėliau Antano Deksnio adjutantu. Skautų įsakai mums buvo šventi – kaip dešimt Dievo įsakymų“.

Ir dar vienas pastebėjimas, kilęs skaitant šią kolegės Aurelijos knygą. Ji išėjo 1991 metais, tik tik atkovojus Lietuvos Nepriklausomybę. Knygos per dieną neparašysi, vadinasi, peršasi išvada, kad kolegė Aurelija kaupė medžiagą ir rašė šią knygą dar sovietmetyje, kai visiems per jėgą buvo brukamas ateizmas, apie religiją, bažnyčios žmones buvo galima rašyti tik neigiamai. O ji apie vyskupą Antaną Deksnį rašė su pagarba ir meile, tuo parodydama ir didelę drąsą.

Koegė Aurelija neapsiriboja vien knyga, šią temą plėtoja.  Randu kolegės Aurelijos išsamius straipsnius apie vyskupą Antaną Deksnį ir 1993 m. išleistoje knygoje „Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75“ ir 2012 m. „Versmės“ leidyklos išleistame solidžiame dvitomyje  „Juodupė. Onuškis“.

JUOZAS KELIUOTIS – KAIMYNAS TĖVIŠKĖJE IR VILNIUJE

„Rokiškio gimnazijos vyresniąją klasę, berods 1920 metais, papildė naujas mokinys Juozas Keliuotis. Aukštas, vešliais garbanotais plaukais, žvaliomis, melsvomis akimis jaunuolis iškart atkreipė bendraklasių ir mokytojų dėmesį ne tik įspūdinga išvaizda, bet ir neeiliniu išsilavinimu, originaliu mąstymu. Naujasis mokinys labai aktyviai įsitraukė į visuomeninę gimazistų veiklą. Ne tik kaip aktyvus dalyvis, bet ir gabus organizatorius, visus stebindamas savo išprusimu, darbštumu. Be Juozo neapsieidavo nė vienas kultūrinis renginys. Įvairiakryptė mokinių veikla virte užvirė, - rašė kolegė Aurelija. - Entuziastingi Rokiškio gimnazistai prie mokyklos pasodino ąžuolų alėją. Dabar tie ąžuolai jau milžinai. Lietuvos kultūros erdvėje milžinu išaugo ir Juozas Keliuotis“.

Apie žinomą Lietuvos žurnalistą, redaktorių, rašytoją, vertėją, kultūros veikėją Juozą Keliuotį kolegė Aurelija rašė ne kartą ir įvairiomis progomis. Matyt čia nemažos įtakos turėjo ne tikdvasinis artumas, bet ir geografinė prielaida. Vaikystėje jų gimtosios sodybos buvo netoli viena kitos, o kai kolegė Aurelija apsigyveno Vilniuje, Antakalnyje, pasirodė, kad gretimame name gyveno... Juozas Keliuotis.

„Nuo garsiosios Rokiškio gotikinės bažnyčios bokšto pažvelgęs į vakarus už trejeto kilometrų pamatytum Joniškio vienkiemį. Truputį kairiau, arčiau miesto ir mano tėviškė - Sakališkis. Kai su kaimynų vaikais išsiruošdavome į Staponių mišką grybauti, žingsniuodavom ne žvyruotais keliukais pro Ulijonavą ar Velniakalnį, o klampiom, vešliom, durpynu vadinamom pievom ir tiesiai pro „Keliuotyną" - didžiulių medžių vainiku apjuostą ūkišką sodybą. Už jos ir Staponių miškas,“ – prisimena kolegė Aurelija. -  O Vilniuje, Antakalnio gatvėje, gyvenom su Juozu Keliuočiu gretimuose namuose. Matydavau, kaip jis susimąstęs, žaismingai pakreipta berete, žygiuodavo rytais prie kiosko nusipirkti spaudos“.

Apie Juozą Keliuotį žurnale „Prie Nemunėlio“ jau rašyta daug, todėl nenorėčiau kartotis, paminėsiu tik keletą kolegės Aurelijos pastebėjimų.

„Jo buitis buvo vargana, bet apie tai kalbėti nemėgo. Kiek materialiai įstengdavo, maitinosi to paties namo pirmame aukšte buvusioje valgykloje „Kregždutė". Pasiskųsdavo, kad prie jo staliuko dažnai prisėsdavo įtartini asmenys. Atidžią sovietinio saugumo globą jautė kasdien ir tai nepakeliamai žeidė jo orumą. Pakvietus kartu papietauti, mielai sutikdavo. Visada ateidavo šventiškai nusiteikęs, su kaklaraiščiu. Ak, kokie įdomūs būdavo pokalbiai po geros iš Paryžiaus jo draugų atsiųstos prancūziško vyno taurės!“

„Gyveno jis trečio aukšto mažyčiame kambarėlyje. Atrodė, kad didinga jo figūra vos sutelpa tarp gausybės knygų, paveikslų, krūvų muzikos plokštelių. Pajudėjus braškėjo, dūsavo kambarėlio grindys. Senas rašomasis stalas, sofutė poilsiui. Langas į uždarą kiemą. Rytais pro jį pažvelgdavo tekančios saulės spindulėlis - gal ir paguosdavo. Ant sienos didžiulis, dar prieškario metais Justino Vienožinskio tapytas jo portretas. Labai rimtas, susimąstęs, spalvos tamsios. „Buvo optimistas, nežinau, kodėl daugelio jo paveikslų tokios tamsios spalvos. Gal tik paviršiuje linksmuolis, o giliau...“, garsiai mąstė Keliuotis, kalbėdamas apie savo jaunystės draugą, dailininką Justiną Vienožinskį.“

„Ypatingai Keliuotis mėgo muziką. Draugai iš Prancūzijos atsiųsdavo jam klasikinės ir moderniosios muzikos įrašų. Jis juk viusomet domėjosi naujais kūrybiniais ieškojimais - muzikoje, dailėje, literatūroje. Modernia lietuviško renesanso dvasia alsavo ir Keliuočio sukurta „Naujoji Romuva". Gavęs iš draugų naujų įrašų, pasikviesdavo į svečius jų pasiklausyti. Sakydavo, kad šios muzikos reikia klausytis tamsoje, tada labiau atsiskleidžia jos žavesys. Taip ir padarydavom“.

„Pasirodo, mano teta Karolina vos neištekėjo už Juozo Keliuočio brolio Jono. Susipažinom gegužinėj. Ak, kokius gražius laiškus jis man rašydavo, sakė teta. Deja, ją paviliojo tolimi kraštai - išvyko į Argentiną, vėliau į Kaliforniją. Juozas Keliuotis klausėsi to mano pasakojimo ir šypsojosi: „Taigi aš broliui tuos laiškus parašydavau. Labai jau buvo įsimylėjęs...“

MOKYTOJAS ALFONSAS KELIUOTIS

Kolegė Aurelija nepaliko be dėmesio ir Juozo Keliočio jaunesniojo brolio Alfonso. Ji prisimena:

„Vėliau, jau vidurinėje mokykloje, susipažinome ir su Keliuočių sodybos jauniausia atžala - mokytoju Alfonsu Keliuočiu. Nepriklausomybės metais audringoje brolio Juozo Keliuočio  publicistinėje veikloje aktyviai talkininkavęs, prasidėjus bolševikų okupacijai, jis lyg erelis palaužtais sparnais įsikūrė Rokiškyje. Berniukų vidurinėje mokykloje dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Po brolio represijų turbūt buvo gerokai išgąsdintas. Tylus, vienišas. Gal todėl su mokiniais bendravo kaip su jaunesniais draugais. Nuoširdžiai stengėsi įžiebti mokiniams meilę literatūrai, o tiems, kurie ja nesidomėjo, buvo atlaidus. Už brolį parašydavau namuose jam skirtas užduotis. Apgaulę, be abejonės, suprato, bet nebaudė. Gal juokais rašinį dar ir pagirdavo. Turbūt  buvo fatalistas - kam lemta rašyti - rašys, o kam skaičiuoti - skaičiuos. Mokiniai jį labai mėgo. Žinojo, kad mokytojo sukurtą lyrinį eilėraštį apie Joninių naktį: „Ak, neklauski, kam nešioju gėlę švarko atlape..." dainuoja ne tik jie, bet ir visa Lietuva.“

Kolegė Aurelija, atvykus gyventi į Vilnių, nenutraukė ryšių su Rokiškiu. Dažnai čia įvairiomis progomis lankydavosi.

„Vėliau, kai bendraklasiai rengdavo susitikimus, būtinai pasikviesdavo ir mylimiausią mokytoją Alfonsą Keliuotį. Keldami taures į jo sveikatą, išprašydavo padeklamuoti savo kūrybą. Mielai sutikdavo, - prisimena kolegė Aurelija. -  Tačiau eilėraščiuose skambėjo jau ne jaunystės romantika, o aštrokas realizmas. Gal ir gyvenimas jam nebuvo lengvas - sukūrė šeimą, liko našlys, vienas išaugino tris dukras. Rūpinosi ir kultūriniu brolio palikimu. Amžinybėn išėjo 1994 metais. Rokiškyje ir palaidotas.“

ANTROJI KNYGA IRGI APIE KRAŠTIEČIUS

Kolegė Aurelija 2019 m. išleido antrą savo knygą „Ačiū, kad buvote...“ Ji irgi buvo apie žymius kraštiečius.

„Šimtametei mano mokyklai – Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai, jos mokytojams ir mokiniams“ – įrašė knygos preambulėje autorė, pabrėždama kam skirią savo naują knygą.

Ją pradeda įspūdingu esė „Gėlių puokštė nepamirštamam Maestro“, skirtu Juozui Keliuočiui. Vaizdžiai pasakoja apie bendravimą su juo, jo ryšius su rašytojais Juozu Tumu-Vaižgantu, Juozapu Herbačiausku, dailininku Justinu Vienožinskiu, režisieriumi Juozu Miltiniu, kitais.

Įdomus dvasine ir pažintine prasme knygos skyrius skirtas kolegės Aurelijos mokytojai, žinomai lituanistei Reginai Mikšytei.

„Ne pirmoji mokytoja buvo Regina Mikšytė. Bet nepamirštama. Jai buvo pavesta globoti trečio skyriaus žiopliukes. Karo metai. Mūsų klasė buvo įkurdinta viename iš miesto aikštės mūriokų. Mūsų jauna mokytoja, dar neseniai pati baigusi Rokiškio gimnaziją, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, bet naciams uždarius universitetą, grįžo į Rokiškį, į gimtuosius namus. Iš karto mus patraukė savotiško tembro, lyg glostantis jos balsas, ir pamokos buvo labai įdomios,“ – prisimena kolegė Aurelija.

Daug kraštotyrinės patirties galima pasisemti ir kituose knygos skyriuose, skirtuose kolegės Aurelijos kraštiečiams: dailininkei Reginai Matuzonytei-Ingelevičienei ir jos vyrui karo medikui Vladui Ingelevičiui, istorikui, teologui, katalikų bažnyčios tyrinėtojui Pauliui Jatuliui,  mokytojui, rašytojui, vertėjui Juozui Tininiui, kitiems.

SOLIDI KNYGA APIE DAILININKĄ JONĄ RIMŠĄ

Plataus atgarsio susilaukė jos knyga apie dailininką Joną Rimšą „Užbūrė Alauše nuskendę varpai“ (2013). Knygos autorė meistriškai atskleidžia J. Rimšos gyvenimo etapus nuo jaunystės, alkanų dienų svetimuose kraštuose iki triumfo Bolivijoje, tapusioje jo antrąja Tėvyne ir egzotiškosios Taiti salos, kur jo nutapyti paveikslai buvo lyginami su garsiojo Gogeno darbais. Ir veda skaitytoją iki paskutinių jo žingsnių Santa Monikoje, iki paskutinio laiško paskutinių žodžių: „Mano sapnuose dar ir dabar skamba Alaušo ežero varpai, mintyse braidžioju žydinčiom Šventosios pakrančių pievom...“

Kolegė Aurelija atveria ir dailininko kūrybos pasaulį – humanišką, impresionistinį, kartais romantišką, kartais ekspresyvų, kontrastingą. Jos pasakojimas nestokoja ir menotyrinių įžvalgų, autorinio kūrybos vertinimo. Tekstui organiškai talkina gausus pluoštas J. Rimšos paveikslų reprodukcijų, daug fotografijų. Nemažai jų – mažai žinomos, lietuviškoje spaudoje dar neskelbtos.

„Kartą užėjęs į Žurnalistų namus, vienoje lentynų aptikau Aurelijos Almonės Akstinienės  knygą apie žinomą Lietuvos dailininką Joną Rimšą „Užbūrė Alauše nuskendę varpai“. Pasiskolinęs tą leidinį, jį, taip gausiai iliustruotą galima vadinti ir albumu, su įdomumu perskaičiau. Sakyčiau, autorė, lyg būtų pasiskolinusi J. Rimšos paletę, spalvingais, plačiais mostais, stiprios valios štrichais pateikė kupiną meno ir kelionių nuotykiais dailininko biografiją, atskleidė jo tapybos išskirtines vertes. Pamaniau, jog vertėtų knygos autorę ir dailininką nupiešti kartu, tarsi jie būtų vėl susitikę, tik šį kartą kukliame mano etiude,“ – sakė žinomas Lietuvos dailininkas Kęstutis Šiaulytis, sužinojęs, kad rašau apie kolegę Aureliją ir pasiūlęs savo piešinį žurnalui „Prie Nemunėlio“.

Prieš išsiųsdamas šį rašinį į Rokiškį, redakcijon,  paskambinau kolegei Aurelijai. Atsiliepė ji ne iš Vilniaus.

„Dabar keliauju Žemaitijoje. Perduokite nuoširdžiausius linkėjimus mano mieliems rokiškėnams,“ – pasakė kolegė Aurelija, kuriai šį rudenį (spalio 8 d.) sukako tik... 93 metai.

Autorius: Vytautas Žeimantas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama