Irena Varnienė. Ji amžiams liko mieste, kur gyveno ir kūrė

Alė Naginskaitė-Vajegienė (1925 rugpjūčio 21 - 1997 vasario 13), anot mokslininkės Reginos Mikšytės, į “literatūros pasaulį atėjo ne iš šiaudinės pastogės”, o iš inteligentų šeimos, turtingos knygų, kurioje pirmuoju smuiku griežė mama, mokytoja, o tėvas Stasys Naginskas buvo kalbininko Kazimiero Būgos bendradarbis, išvertęs į lietuvių kalbą Viljamo Šekspyro tragediją “Hamletas”. Baigusi Rokiškio gimnaziją, dramatiškais 1944-aisiais Alė Naginskaitė atvyko mokytis į karo nuniokotą sostinę  ir įstojo į Vilniaus Universiteto filologijos fakultetą. 1946-aisiais ji buvo priimta ir į Jaunųjų rašytojų sekciją, bet po kelių mėnesių iš jos pašalinta “dėl reakcinės ideologijos”.

Baigusi studijas universitete, Alė išvyko mokytojauti į Alytų. Ten ištekėjo ir su šeima grįžo gyventi į gimtąjį Rokiškio miestą, į tėvų namus. Dirbo pedagoginį ir kultūrinį darbą, kūrė. Dramatiška pokario realybė, pavergtos šalies žmogaus išgyvenimai, sudėtingų situacijų apmąstymai, gili mintis ir potekstė juntami  poetės Alės Naginskaitės  rinkinio “VISKAS ARBA NIEKO”, išspausdinto  jau nepriklausomybės metais, tekstuose.

Eilėraštyje “Nevilties valandą” poetė anafora perteikė beviltišką kalbančiojo situaciją:

Tokia naktis… Tokia naktis…

Taip nepražiūrima naktis… – lyg tunelis. Tai ne tamsiausios paros dalies apibūdinimas, o okupanto atnešta priespaudos naktis, žmogaus būsena, kai subjektas yra įstumtas į beviltišką situaciją: ‘’Einu (gyvenu) ir kelio (išeities) nematau’’, - skundžiasi jis ir užmezga dialogą su Dievu, kuriuo labiausiai pasitiki, Jo prašo, Jam guodžiasi, be Jo pagalbos bijo tamsoje paklysti:

Maldauju, Viešpatie, juk tau

Erdves įaudrint nesunku.

… Nors mirksniui leiski pamatyt,

Kur aš. O Dieve, kaip klaiku,

Nežinant, kur eini nakty:

Kuriuo taku… kieno taku…

Kalbantysis nebijo mirti, sutinka būti nutrenktas Perkūno, netekti gimtųjų namų, viską prarasti, kad tik regėtų aplinką, “kas prieš mus.”  Matyti, pažinti kelią svarbu ne vien dėl saugumo, bet ir tam, kad nepadarytum nepataisomos klaidos.

Katastrofų laikotarpio situacijos mąstantį žmogų privertė laviruoti, tapti lanksčiu, plastišku. Eilėraštyje “Akrobatai” subjektas jaučiasi lyg būtų atsidūręs cirko arenoje:

Tarp liūtų (agresyvių grobuonių) vaikščiojom per ugnį (pavojus).

<…> Aplinkui laižosi išalkę liūtai…

Ištroškę kraujo blizga akys.

<…> Kur žvėrys kelia puotą,

Dantis baisiuosius rodo…

Subjektas sutrikęs šioje prievartos ir pavojų kupinoje situacijoje, pražūties akivaizdoje, kur  “žingsnis ir – bedugnė”. Jis priešinasi: “Ne, ne! Nenorim savimi pasotint!” Juk “tolumoj pražydę sodai matos…”. Tai asociacija su namais, su pavasariu, su kultūrine erdve, nes ne savaime sodai auga, o yra žmogaus sodinami ir prižiūrimi. Eilėraščio “aš” dar turi vilties gyventi Laisvėje saugiai ir laimingai, jis tiki:

Mums dar žydės baltieji sodai.

Dings sielvartas ir laimė grįš.

Paskutinėje strofoje jis prabyla nebe visos tautos vardu “mes”, bet “tu” vardu, lyg stebėtų kitą asmenį iš šalies:

Eini viela į laimės šalį…

Bedugnė apačioj… viršui siūbuoja Grigo ratai”, - kaip trapi viltis - “Ir gyslos kraujas šąla…” iš baimės laviruojant virš prarajos. Šio posmo retorinė sintaksė – daugtaškiai - perteikia dramatišką situaciją, žmogaus jaudulį, nerimą.

O eilėraštyje “Sugriauti namai” subjektas įspėja auką:

Negrįžki… Niekas ten tavęs nelaukia.

Jau nebespindi niekada ten žiburys.

Namuose nebeliko nieko gyvo, ten viskas nuniokota, išdaužyti langai. Ten šeimininkauja tik vėjas, bet ir jis “kaukia” – verkia kaip žmogus ir “Klebena niekieno nevarstomas duris”. Tik vaikai, turintys lakią vaizduotę, bet naivūs, dar nesuvokiantys tragedijos masto, apibūdinti epitetu “paiki”, “linksmai subėgę,/ Surankioja išdužusių langų stiklus” ir iš šukių stato pilies stiklinį bokštą – tokį pat trapų kaip gyvenimas – ir “laimingi šoka”.

Kalbantysis ragina subjektą “tu”: “Užmerk akis ir nieko nematyki.” – būk aklas. “Kas ašaros čia prie išniekintų namų…” – kas jos? Esi kaip paukštis, išmestas iš lizdo, kuris “klykia”, o čia “lyg prieš audrą mirtinai ramu”. Eilėraščio žmogus įspėja: “Negrįžk, jei pasaka gyvent nemoki”, jei negali užsimerkti prieš blogį, elgtis, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Ar gali atleisti priešui už išvarymą iš savosios žemės, iš Lietuvos? Eilėraštyje “Gimtoji žemė” retoriškai klausiama, ką reiškia lietuviui žemė:

Tu tiktai pajuodus žemė?

Tik smiltis ar grumstas molio?

Ar kažkas daugiau, jei žmonės ją “ - rankom semia - -/ - Jei negrįžtume namolio  – “ iš tolimojo Sibiro, iš tremties. Žemė čia įgauna talismano, namų, gimtinės, visos Lietuvos simbolinę reikšmę, jai prisiekiama, jai pasižadama:

-  -  Ašarom tave drėkinsim,

Išdžiovinsim atdūsėliais - -

-  - - - - - - - - - - - - - - -

Ir bučiuoja žemę gimtą - -

Jautriai atsisveikina su ja kaip su motina, su mylimąja, tokia sava ir brangia. O gimtinėje dėl represijų neramu ir baisu:

-  -   Krūpčioja beržų šešėliai - -

Brūkšniais išreikštos ilgos pauzės liudija, kad subjektui sunku kalbėti, kad jis labai jaudinasi, bet yra pasiryžęs  prisiminti gimtinę ir norėtų sugrįžti namo.

 Taip elgiasi ištvermingieji, o 1948-aisiais metais sukurtame eilėraštyje “Lūžo jie” tikriausiai minima sovietų sąjungos vykdyta operacija “Vesna”, kai per dvi gegužės (22-23) dienas iš Lietuvos buvo ištremta maždaug keturiasdešimt tūkstančių žmonių: daugiausia partizanų, jų šeimos narių, gydytojų, mokytojų, nepaklususių kolektyvizacijai ūkininkų, vadintų buožėmis, kitų jiems užkliuvusių šviesių asmenybių.

Silpnieji, mažutėliai - “lūžo jie”. Ši inversija rodo autorės norą pabrėžti tragedijos, užgriuvusios dorą, darbštų, kūrybingą žmogų, didį, nes su tokiais ir siekta susidoroti. Eilėraščio subjektai “jie” “lūžo” neviltyje: “ griuvėsiuos, šičia brolis pasikorė”, “Pjovė gyslas… Rašė kraujumi eiles/ Stingstą pirštai…”, “pamišėlė ir vėl atidainuoja”.

Subjektas “mes”, tai yra “aš” ir “tu”, klausia vienas kito: “Ko tyli, ko tu tyli kaip nebylė?”, lyg būtum netekusi amo. Ragina vienas kitą:

Bėkim, bėkim iš šitų griuvėsių.

Degina padus žarijos neatvėsę.

Degina širdis…

Abu fiziškai  jaučia aukų patirtą skausmą, kuris degina, virsta skausmu širdyje, nes viskas pažeista, sunaikinta, sudeginta, sužalotas žmogus.

Buvusios sodybos erdvėje dabar siautėja tik vėjas, “barškina nuplyšusiom skardom”, “Rėžia žvirgždais į akis įsibėgėjęs”. O danguje kaip veidrodyje atsispindi vyksmas žemėje:

Danguje žvaigždėm retom

Žiebiasi griuvėsių juodos skylės.

Kalbantysis visa savastimi jaučia mirties dvelksmą: “stingdančią lavono tylą”. “Jau!.. Nejaugi?..”

Šiuo kritiniu momentu prašoma Dievo užtarimo:

Viešpatie, jeigu esi, išvesk.

Mes gyventi baisiai baisiai norim!

<...> Viešpatie, jeigu žinočiau, ko čia šauktis...

Subjektas nori ištrūkti iš griuvėsių, iš mirties spąstų. „Mes nenorim“ mirti, nenorim prievartos, egzekucijos, - aidu pakartoja griuvėsiai. O žiaurų terorą paliudija šiurpios detalės: „aplinkui – griaučiai, griaučiai, griaučiai...| Baltas kaulas spindi mėnesienoj...“. Jie - galbūt nužudytų, išniekintų partizanų ar jų artimųjų, nekaltųjų kaulai.

Dabar eilėraščio kulminacijos įtampa pamažu atslūgsta, o gal subjektą apima bejėgiškumas. Sakiniai sutrumpėja, jie sudaryti tik iš vieno žodžio:

Ne, sakai, nebegaliu... Susėdam.

Tylim. Nekalbam. Neverkiame. Vis viena

žinom – neišeisim… Kažko gėda,

Gaila, pikta.

Kodėl? Galbūt dėl savo bejėgiškumo padėti nuskriaustajam, pakeisti esamą situaciją.

Baisiausia, kad ir pats subjektas jaučiasi sugniuždytas: “Mumyse taip pat yra griuvėsiai…”, nes sušlubavo jo viltis, tikėjimas ir pasitikėjimas, net Viešpačiu.

Po ilgos pauzės – atomazga, svarstymas: “Ar pajėgsim išsiveržti dar į šviesą?” – Laisvės, ramios, saugios būties šviesą.

O eilėraštyje “Ne užuovėjų ieškau nuo pūgų” subjektas jaučiasi dvasiškai tvirtesnis, užgrūdintas vargo, neieško paguodos, vien  tik dvasinės stiprybės savyje ir stebuklo, kad greičiau pasibaigtų prievartavimas, represijos, agresija. Jis kartoja:

Ne užuovėjų ieškau nuo pūgų.

Nebenoriu, nebenoriu daugiau!.. 

Geriau vėju pasiutusiu stūgaut...

Autorius: Irena Varnienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama