Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė. Kultūrinis eksperimentas – festivalis „Vague Wagon“ Kriaunose

2025 m. liepos 12–20 d. Kriaunose (Rokiškio raj.) pirmą kartą surengtas šiuolaikinio meno festivalis „Vague Wagon“ (liet. Neapibrėžtas vagonas). Jo tikslas – skatinti dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių bei meno sričių, atveriant erdvę naujoms bendradarbiavimo ir kūrybos formoms. Tai – gerą savaitę trukęs tam tikras kultūrinis eksperimentas, suteikęs galimybę giliau pažvelgti į vietos istoriją bei geriau suprasti Kriaunų ir aplinkinių gyventojų kultūrinius poreikius. Festivalio užuomazgos siekia 2024 m., kai buvusių Kriaunų kultūros namų pastate buvo pristatyta šiuolaikinio meno paroda „A14 – 3608“. Būtent ši iniciatyva tapo pagrindu išplėstiniam renginiui, subūrusiam įvairių krypčių menininkus.

Minėtos parodos bei festivalio iniciatoriai ir rengėjai – menininkai Karina Kazlauskaitė ir Klaus Leo Richter beveik aštuonerius metus gyvenantys netoliese, Bajorų kaime. Klausas – fotomenininkas, o Karina - metalo meno ir konceptualiosios juvelyrikos kūrėja. Abu yra aktyvūs tarptautinės meno scenos dalyviai, tačiau savo darbuose nuolat reflektuoja Lietuvos provincijos temas. Klausui ypatingai svarbios visuomenės paribiuose atsidūrusių asmenų istorijos. Karinos kūryboje aktualūs besaikio vartojimo, ekologijos klausimai, netikėtų medžiagų (pvz., seno frotinio rankšluosčio audinys) ar buities daiktų panaudojimas, siekiant išplėsti jų pirminės funkcijos prasmes.

Įspūdingai sutapo, kad „Vague Wagon“ atidarymas vyko per 520-ąsias Kriaunų vardo paminėjimo metines. Į šventę susirinkusi gausi publika turėjo progą aplankyti ir festivalio renginius, kurie sulaukė daugiau nei 1500 lankytojų ir tapo svarbia jubiliejinės programos dalimi.

Įvairialypė festivalio programa: parodos, diskusijos, kūrybinės veiklos, muzika

Organizatorius menininkus Kariną ir Klausą sunku būtų įsprausti į kokius nors rėmus, todėl ir festivalis – neapibrėžtas, leidžiantis plačiai traktuoti programą, temas, lankytojų įvairovę. Renginys prasidėjo Rokiškio muziejaus Kriaunų filiale surengta paroda „Savi pasauliai“. Joje pristatyti kraštietės Monikos Bičiūnienės ir Petronėlės Gerlikienės primityviosios tapybos darbai. Ši ekspozicija liudija, kad kurti galima pradėti bet kuriame gyvenimo etape – kūrybos laisvė ir autentiškumas su metais tik įgauna savitumo. Abi kūrėjos į tapybą atėjo brandžiame gyvenimo tarpsnyje, o jų darbai išsiskiria unikaliu braižu, ypatingu spalvų pojūčiu: „šių moterų, neakademinė kūryba, man asmeniškai turi ypatingą pridėtinę vertę, ji - kiek antgamtiška, gryna, be pozos. Lyg iš gilaus egzistencinio poreikio. Tokia kūryba kaip galinga upė“, - teigia parodos sumanytoja K. Kazlauskaitė. Tai dar kartą patvirtina, kad primityvioji tapyba, nepaveikta akademinių kanonų ar pašalinių įtakų, žiūrovui gali būti ne mažiau įdomi ir patraukli.

Festivalio programoje - įtraukios veiklos - kūrybinės dirbtuvės, paskaitos, diskusijos, interaktyvios patirtys (kūrybinės dirbtuvės „Spalvotas sustojimas“ su menininke Jolita Puleikyte, „Rožytės – žaidimas, atmintis, kūrinys” su K. Kazlauskaite, diskusija  „Meno ir kultūros iniciatyvos mūsų regione“, paskaita apie požeminio vandens šaltinius ir kt.). Režisierė Dalia Rust pristatė trumpametražį filmą „Lūkesčiai ir kitos prekės“. Tačiau pagrindine ašimi tapo įvairialypių koncepcijų bei šiuolaikiškų išraiškos priemonių kupina paroda „Kultūros namai“. Per du pastato aukštus įkurdinti šiuolaikiški meno kūriniai pasakoja individualiomis ir bendražmogiškomis patirtimis paremtas istorijas. Ekspoziciją sudarė vilniečio R. Praspaliausko koliažai, žinomo kraštiečio tapytojo Rimvydo Pupelio tapybos refleksija apie žmogaus egzistenciją, gimimo ir mirties logiką (didžiulis jo darbas buvo eksponuojamas salės centre, jį galima apeiti iš visų pusių). S. E. Jurgelytė rodė objektų seriją iš ciklo „Process of Breaking Out, Ecstasy of Going Through” (liet. „Išsiveržimo procesas, išgyvenimo ekstazė“), Jolita Puleikytė - grafikos darbus, Algis Fediajevas - garso instaliaciją, Andrius Kviliūnas - video meno kūrinį. K. Kazlauskaitė eksponavo video darbą iš serijos „Fat Gan” („Riebus ginklas“) bei du paveikslus „Kregždės iš mūsų daržinės“, kuriems subtiliai panaudoti kregždžių ekskrementai. 

Užsienio autorių gretose pasirodė ne vienas ryškus kūrėjas. Vizualiųjų menų menininkas Vasco Manhiça iš Mozambiko ir fotografas Basile Alexiou iš Liuksemburgo pristatė savo darbus Kriaunų publikai. Ukrainietė Elena Subach eksponavo fotografijų seriją „Mes nebenorime daugiau to matyti“ kur perteikė šiuolaikinės Ukrainos situacijos „sielovaizdį“ – tai, kas vyksta už karo lauko ribų. Américo dos Santos Hunguana (Mozambikas/Vokietija) pateikė fotografijų fragmentus iš serijos „‘Placa de Touros’ vaiduoklis“. Visi šie skirtingi kūrėjai ir jų darbai organiškai įsiliejo į ilgus metus nenaudoto pastato erdves, sukurdami paveikią atmosferą.

Parodos metu, vienoje iš salių buvo demonstruotas legendinio avangardinio kino kūrėjo Jono Meko filmas „Kelionės į Lietuvą prisiminimai“. Tai – ypatingos atmosferos kūrinys, blyksniais fiksuojantis 20 a. 8 dešimtmetyje įvykusią kelionę į Semeniškių kaimą – grįžimą namo po ilgų gyvenimo metų JAV. Pats autorius yra sakęs: „Likimas išmetė mane iš Semeniškių, kad vėliau dokumentuočiau filme PRISIMINIMAI IŠ KELIONĖS Į LIETUVĄ mano vaikystės lietuviško kaimo detales“[1]. Šis, aktualumo neprarandantis filmas tampa ne tik asmeninės atminties liudijimu, bet ir jautriu priminimu apie gimtinės svarbą kūrėjui, nepaisant kokio masto pasauline žvaigžde jis tampa. Šaknys (šiuo atveju – aukštaitiškos) visada išlieka esminės, formuojančios kūrėjo tapatybę ir lemiančios ateities pasiekimus.

Muzikinę festivalio dalį lydėjo susitikimas su filosofu ir muzikantu Algiu Fediajevu, kuris pristatė ankstyvosios kantri muzikos ištakas bei surengė koncertą „Šamaniška akustinė psichodelika“. Audronių kaime, Justino Vienožinskio memorialiniame muziejuje, buvo minimas šio tapybos klasiko gimtadienis. Čia eksponuotas R. Praspaliausko tekstilės meno objektas ir K. L. Richter fotografijos, harmoningai papildyti J. Vienožinskio tapybos darbais (projektas „Pokalbiai su Justinu Vienožinskiu“).

Visa programa buvo parengta profesionaliai, su meile bei rūpesčiu. Jos tikslas – į regioninį kontekstą įnešti tarptautiniu mastu pripažintų kūrėjų darbų bei pasiūlyti intelektualaus, nebanalaus, kartu ir žaismingo turinio.

Erdvė, iššūkiai ir prasmės

Apleisti Kriaunų kultūros namai, ilgą laiką buvę uždaryti, tapo pagrindiniu festivalio centru. Organizatoriai Karina ir Klausas šią erdvę pasirinko neatsitiktinai – pastatas vietos gyventojams kelia sentimentus, be to, jis atveria galimybes naujam kultūriniam turiniui. Pasak jų, daugelį lankytojų traukė ne tik meno kūriniai ar veiklos, bet ir galimybė dar kartą išvysti pastato vidaus erdves. Tai - sovietmečio reliktas, reprezentuojantis anuometinę kultūros politiką, todėl kontrastinga erdvė festivalio idėjai suteikė papildomos prasmės: parodyta, kad kultūra gali kisti, o šiuolaikinis menas - tapti atsvara praeities propagandiniam turiniui.

Vis dėlto reikia pripažinti, kas šis pastatas – vienas iš sovietmečio kultūros ir propagandos įrankių. Ir gana galingas. Paradoksalu, jog atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, panašių, atsvarą galinčių sukurti iniciatyvų beveik neatsirado. Šiandien susiduriama ir su demografinėmis ir su geopolitinėmis problemomis, tad tokie projektai, kaip „Vague Wagon“ tampa pirmuoju bandymu bent iš dalies sugrąžinti kultūrą į vietos kasdienybę. Tik čia jaučiamas savotiškas šuolis laike: sovietmečiu kultūra buvo pristatoma kaip ideoligiškai angažuota ir nepatyrė natūralios raidos. Todėl šiuolaikinis menas daugeliui vietos gyventojų vis dar gali atrodyti svetimas ar sunkiai suprantamas.

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinių kultūrinių renginių iššūkių - finansavimas. Nors Rokiškio savivaldybė projektą palaikė, prisidėjo pavieniai kūrėjai, o organizatoriai investavo asmenines lėšas, Lietuvos kultūros tarybos paramos šįkart gauti nepavyko. Visgi, Karina ir Klausas festivalį įgyvendino, nors tai pareikalavo daugiau papildomos energijos ir išteklių. Jiems teko pasirūpinti viskuo – idėjų generavimu, projekto paraiškų pildymu, programos sudarymu, techniniu įgyvendinimu, komunikacija ir kt. Bandymas pritraukti savanorius, ypač jaunimą, nepasiteisino, todėl organizatoriai liko kone pagrindiniais vykdytojais. Nepaisant minėtų iššūkių, svarbiausias rezultatas – užmegztos naujos pažintys, bendruomenės susidomėjimas, įtraukimas bei sukurta festivalį reprezentuojanti interneto svetainė. Visa tai – labai svarbu, norint tęsti šią veiklą.

Šiuolaikinis menas Rokiškio apylinkėse tebėra retenybė (vienas iš ryškesnių pavyzdžių -  Rokiškio mieste vykstantis ArtRo Festival & Residency). Tuo tarpu, „Vague Vagon“ tapo pirmuoju reikšmingu mėginimu mažinti kultūrinę atskirtį ir įtraukti vietos bendruomenę į tarptautinį meninį dialogą provincijoje. Pasak organizatorių, tokie renginiai galėtų tapti platesnės iniciatyvos pradžia, nes regiono potencialas – milžiniškas: čia patraukli gamtinė aplinka, įdomus ir vertingas kultūros paveldas, tad žmonės tik ir laukia naujų kūrybinių istorijų. Idealu būtų, jei šiame krašte egzistuotų bent keli tokio tipo renginiai, konkuruojantys idėjomis, skatinatys įvairovę, įtrauktį, reprezentuojantys ir pritraukiantys lankytojų.

„Vague Wagon“ - savotiškas kultūrinis eksperimentas. Jis įvyko, bet dar sunku pasakyti, ar pavyko, nes daugeliui tokio tipo bandymų reikalingas laikas ir tęstinumas. Galbūt galima teigti, kad jo ateitis prklausys nuo organizatorų – būtent jie geriausiai mato publikos poreikius ir reakcijas. Todėl kol kas galutines išvadas daryti anksti, nes: vagonas pajudėjo, eksperimentas tęsiasi...

Autorius: Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama