Reda Kiselytė. ,,Liepsnelė“ – unikalus kultūros reiškinys

Vaikystėje mėgdavau žiūrėti į debesis ir verti žemuoges ant smilgos. Man atrodo, kad dabar danguje debesys žydi dar įvairesnėmis spalvomis. Ant Ratkūnų dvaro buvusios sodybos, niekada nematau susitvenkusių tamsių debesų. Čia liejasi švelnūs ir lengvi angelo sparno kontūrai. Jie man asocijuojasi su religinio- kultūrinio laikraščio ,,Liepsnelė“ šviesa, augimu ir spindesiu Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio parapijose. Vėliau tas sparnas plėsis, augs ir viešės. Taip ir ,,Liepsnelės“ šviesa skleidžiasi po Lietuvą ir po užsienio šalis. Laikraštis platinamas ne tik minėtose parapijose, bet jo šviesa pasiekia užsienio lietuvius Švedijoje, JAV, Vokietijoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Ir taip jau du dešimtmečiai...

   Apie ,,Liepsnelės“ ištakas papasakoti sutiko Suvainiškio ir Žiobiškio parapijų administratorius, kunigas Virginijus Šimukėnas. Jis teigė: ,,Idėja leisti laikraštį kilo studijuojant Kauno kunigų seminarijoje. Bendraujant su dabar jau a. a. kanauninku Edmundu Rinkevičiumi, mintis apie laikraštį tapo dar stipresnė. Jis leido savo parapijoje laikraštį, kurį pats kūrė, redagavo ir dalijo žmonėms. Garbės kanauninkas E. Rinkevičius daug tekstų  vertė iš lenkų kalbos, mokėjo ir vokiečių kalbą. Žmonės laikraštį skaitydavo su entuziazmu, vieni su kitais dalijosi, vyko tikras katalikiškojo gyvenimo virsmas, skleidėsi žinios tikėjimui gryninti ir augti.

   Toks nuoširdus žmonių entuziazmas ir požiūris į laikraštį, užkrėtė ir mane. Ieškojau bendraminčių. Paskirtas į pirmąją parapiją ir toliau puoselėjau šią mintį, bet nieko konkretaus padaryti nepavyko, kalbančių ir pritariančių buvo, o kaip visa tai pradėti ir imtis darbų, norinčių neatsirado...

   Skubėjo mėnesiai, metai, o mintis dėl laikraščio leidybos neapleido... Kai buvau paskirtas eiti Čedasų ir Suvainiškio parapijose klebono ir administratoriaus pareigas, viltis apie laikraštį dar labiau subujojo. Praėjus pusmečiui, parapijoje pavyko suburti mokytojų grupelę laikraščiui leisti. Tuomet ledai pajudėjo... Pradėjome galvoti laikraščio pavadinimą. Buvo įvairių pasiūlymų, tačiau lemiamas laikraščio pavadinimas ,,Liepsnelė“, kuris yra ir šiandien, tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Giedrės Spundzevičienės idėja. 2005 metų birželio pirmą sekmadienį, minint Tėvo dieną,  pasirodė pirmasis ,,Liepsnelės“ numeris. Jam medžiagą rinko Giedrė Spundzevičienė, Rita Vitkauskienė, Danutė Kvedaravičienė. Laikraštyje buvo klaidų... Reikėjo žmogaus, kuris jį peržiūrėtų, pakoreguotų, papildytų.

   Išleidus pirmąjį numerį, padėtis pasikeitė. Labai gerai prisimenu situaciją Suvainiškyje. Vieną sekmadienio popietę, prie autobusų stotelės, o bažnyčia šalia, atėjo dvi moterys. Tai buvo bibliotekininkė Reda Kiselytė ir jos mama Bronė. Priėjau prie jų, užkalbinau, papasakojau savo planus ir siekius. Paklausiau Redos, gal ji galėtų prisidėti prie parapijos laikraščio, rašydama straipsnius? Ji sutiko. ,,Liepsnelę“ spausdino savanoriai, aukodami popierių ir savo brangų laiką. Keitėsi laikas, o su juo keitėsi ir straipsnių autoriai ir savanoriai.

   R. Kiselytė prisiėmė laikraščio redaktorės pareigas ir daug savo širdies įdėjo į ,,Liepsnelės“ leidybą. Ji pati rinko medžiagą laikraščiui, rašė apmąstymus, remdamasi ,,Šventuoju Raštu“, kurį neblogai išmanė, ieškojo žmonių, galinčių rašyti į šį leidinį, o parengtus naujus numerius žmonėms išsiuntinėdavo elektroniniu paštu arba išdalindavo laikraščio popierinį variantą. Laikui bėgant, atsirado rėmėjas, kuris mums pagelbėjo prisidėdamas prie laikraščio spausdinimo, nupirkęs geresnį spausdintuvą. Labai ačiū Vilniaus statybos projektų ekspertizės centro vadovui Almantui Indriliūnui. Esu labai dėkingas, kad prie laikraščio platinimo daug prisidėjo jau a. a. kun. Kęstutis Brilius MIC, verslininkas, ilgametis Vilniaus rokiškėnų klubo ,,Pragiedruliai“ pirmininkas Algis Narutis ir kiti žmonės, nenorėję viešinti savo pavardžių.

   Pradėjus leisti ,,Liepsnelę“, suaktyvėjo kultūrinė veikla bažnyčiose. Reda, laikraščio redaktorė, ir dabar tebeorganizuoja renginius parapijų bažnyčiose su įžymiais Lietuvos žmonėmis. Tikintieji turėjo galimybę susitikti su dabar jau a. a. šviesios atminties aktoriumi, režisieriumi Ferdinandu Jakšiu, kuriam talkino iš Kurkliečių kaimo kilęs, A. Narutis, viešėjo mokslininkė, profesorė Ona Voverienė, žurnalistas, kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius. Savo kūrybą bažnyčiose skaitė kunigas, poetas Justas Jasėnas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus nariai. Ši veikla tęsiasi. Redos dėka, 2025 m. liepos 6 d. paminėjome ,,Liepsnelės“ 20- ties metų sukaktį. Į renginį buvo pakviesti Linoreta ir Egidijus Kundrotai. Jie sekmadienio Mišiose grojo ir giedojo, o po jų, susirinkusiems padovanojo muzikinį

koncertą. Žmonės grįžo į namus pakylėti. ,,Liepsnelės“ skaitytojai redaktorei Redai yra be galo dėkingi. Tai religinis – kultūrinis leidinys, visus skatinantis siekti kilnesnio krikščioniško gyvenimo, suteikiantis informaciją apie veiklas aptarnaujamų parapijų bažnyčiose, skleidžiantis poezijos ir prozos tekstų grožį ir publikuojantis šmaikščias sentencijas.

   Redaktorės dėka, laikraštis skinasi kelią pirmyn. Ir taip jau dvidešimt metų... Tikiu, kad kol visų prisidedančių jėgos, kūrybiškumas ir entuziazmas leis, ,,Liepsnelė“ švies ir švies... Ačiū visiems, visiems, kurie dvidešimt metų buvote ir esate su mumis!“

   Kunigas V. Šimukėnas paminėjo, kad išmaniau ,,Šventąjį Raštą“. Labai gerai prisimenu, kaip rašiau pirmąjį straipsnį. Stengiausi, nes man tai buvo naujas veiklos baras, atsakingai analizavau ,,Šventąjį Raštą“, rėmiausi prasmingomis citatomis iš ,,Kocheleto knygos“, ,,Išminties knygos“, ,,Jobo knygos“, ,,Patarlių knygos“...

   Vėliau supratau, kad rašyti straipsnius yra maloni ir įdomi veikla, o atsakyti už ,,Liepsnelės“ platinimą, leidybą jau kur kas sudėtingiau... Kai pagalvoju, kad dvidešimt metų kiekvieną mėnesį išleisdavome ir tebeleidžiame po numerį 4 puslapių, o kalėdinį ir velykinį numerį papildydavome ir priedais, daug turėta entuziazmo...

   Laikas sukasi beprotišku greičiu. Kai per ,,Liepsnelės“ dvidešimtmečio renginį pasakiau, kad mūsų laikraštis, kaip mokesčiai, tik sumokėjai, labai greitai prabėgo mėnuo ir vėl mokėk... Atrodo tik išleidome numerį ir vėl jau reikia galvoti apie kitą, tuomet bažnyčioje buvusi ilgametė bibliotekininkė, choristė Bronė Šapranauskienė, galva linktelėjo, supratau, kad pritarė mano minčiai.

    Per dvidešimt metų būta įvairių istorijų ir prisiminimų. Kai kurios kunigo V. Šimukėno nuostatos dėl ,,Liepsnelės“ turinio pritraukė daugiau rašančių žmonių. Jis visada norėjo išlaikyti tradiciją, kad pirmame ,,Liepsnelės“ puslapyje būtų publikuojamas poezijos tekstas. Tos tradicijos laikomės iki šiol. Kai įkūrėme Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKR) Rokiškio skyrių, tuomet pradėjome spausdinti ,,Liepsnelėje“ jos narių poezijos ir prozos tekstus. Esu dėkinga Jolantai Juodinytei, Vidai Papaurėlienei, Jolantai Augulienei, Gražinai Pitrėnienei, Danutei Mažeikienei, Irenai Varnienei, kad jų tekstais galėjome papildyti ,,Liepsnelę“. Iki šių dienų nepamirštame ir šviesios atminties pedagogo, poeto Dano Kairio. Į ,,Liepsnelę“ įdedu ir jo eilėraščius.

   Stipri LKRS Rokiškio skyriaus narių veikla irgi papildydavo ,,Liepsnelės“ turinį. Ypatingai vasarą su skyriaus nariais keliaudavome po Aukštaitijos rajonus, skaitydavome savo kūrybą bažnyčiose ir mūsų kelionių įspūdžiai atsispindėdavo ,,Liepsnelėje“. Niekada nepamiršime išvykos į Vyžuonas, Utenos rajone. Esame dėkingi pedagogui, literatui Antanui Žilinskui, kad aplankėme linksmuolio Stasio Masionio ,,Pasakų namelį“, rašytojo Broniaus Radzevičiaus išvaikščiotus takus, Lietuvos aktoriaus, teatro režisieriaus Ferdinando Jakšio tėvų kapus, menininko Algirdo Indrašiaus sodybos- muziejaus erdvę Vyžuonose ir kitas įžymias vietas. Visi mūsų įspūdžiai atsispindėdavo ,,Liepsnelėje“, o Kiek čia būta  dvasingumo...

   Prasminga dar viena baltojo angelo plunksnelė, kuri užima išskirtinę vietą. Džiaugiamės, kad  buvo laikraštyje publikuojami prasmingi, gilūs kunigo, talentingo poeto Justo Jasėno straipsniai. Leidėjams didelė garbė, kad ,,Liepsnelė“ pasiekia kunigą, poetą Robertą Grigą, humanitarinių mokslų daktarą Rimantą Skeivį, talentingąjį dailininką Arvydą Bagdoną, kurio kūrybiniai darbai puošė ,,Liepsnelės" puslapius. O bendrauti, semtis patirties iš aktyvaus kraštotyrininko, ekonomisto, Rokiškio krašto garbės piliečio ir Juozo Keliuočio literatūrinės premijos laureato Venanto Mačiekaus – didelė laimė. Visada prisimenu gerbiamo Venanto pastebėjimus. Jam teko domėtis prie Lietuvos bažnyčių leidžiama spauda. Kaip teigė gerbiamas Venantas, daugiausia išleidžiami laikraščių, tai tik 2-3 numeriai, ne daugiau... O mes ištvėrėme dvidešimt metų... Tai unikalus kultūros reiškinys.

   Dar viena plunksnelė angelo sparne ir ji tvirtai įsirėžusi, tai Rokiškio ,,Romuvos“ gimnazijos moksleivių kūryba. Kai gimnazistę Gabiją Deksnytę pakviečiau rašyti į ,,Liepsnelę“, ji pasakė, kad laikraštuką mačiusi pas savo močiutę. Gabijos močiutė gyveno Žiobiškio parapijoje. ,,Liepsnelėje“ publikuodavome Gabijos miniatiūras. Vėliau  laikraštuko puslapiai pasipildė Lauritos Leščinskaitės miniatiūromis. Tai buvo talentingos, pareigingos ir darbščios gimnazistės.

   Per du dešimtmečius kito ,,Liepsnelės turinys. Religinio pobūdžio tekstais rūpindavosi kunigas V. Šimukėnas, o aš pati daugiau rūpindavausi literatūriniais reikalais. Kiekvienų metų pabaigoje tariamės, kokias naujas temas analizuosime ,,Liepsnelėje“. Per dvidešimt metų buvo ir linksmų situacijų... Sugalvojau ,,Liepsnelės“ ketvirtame puslapyje spausdinti anekdotus, ką vaikai mąsto apie Dievą. Matydavau, kad prieš šv. Mišias, kol išdalinama ,,Liepsnelė“, žmonės laikraštuką pradeda skaityti nuo ketvirto puslapio... Taip ir gimė idėja ketvirtame puslapyje spausdinti kažką šmaikštesnio... Čia labai tiko ir ištikimo ,,Liepsnelės“ gerbėjo, žurnalisto, aktyvaus kraštotyrininko Jono Laurinavičiaus aforizmai. Juos

ir tebespausdiname. Įdedu ir savo kūrybos miniatiūras ir šmaikščiąsias sentencijas. Tokia ,,Liepsnelės“ ketvirto puslapio istorija...

   Laikraštuką išleidžiame kiekvieno mėnesio pabaigoje arba pradžioje, deriname prie religinių švenčių ir atlaidų parapijose. Yra buvusi situacija, kad žmonės įpratę prie tvarkos, kad mėnesio pabaigoje išleidžiame laikraštuką, o vieną mėnesio paskutinį sekmadienį jo nebuvo. Prieš šv. Mišias, viena parapijietė atsigręžė į mane bažnyčioje ir  paklausė:

– Ar ,,Liepsnelės“ nebus?

   Tuomet aš supratau, kad žmonėms parapijos religinis- kultūrinis laikraštis ,,Liepsnelė“ yra svarbus ir turiu atsakingai ir nuosekliai vykdyti savo pareigas. Tą kartą ,,Liepsnelę“ išleidome mėnesio pradžioje. Toks buvo kunigo V. Šimukėno sprendimas, nes tą sekmadienį buvo numatyta, kad viešės daugiau žmonių, svečių iš kitų parapijų ir bus platinama ,,Liepsnelė“, kad kuo daugiau žmonių širdžių, pasiektų jos šviesa.

Autorius: Reda Kiselytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama