Nijolė Brenčienė. Onuškio Šv. Mykolo arkangelo bažnyčia

Istorija

            Onuškio dvaras (Hanušiškis) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) akte, kuriuo jis šias žemes dovanojo didžiojo kunigaikščio rūmų maršalkai Grigaliui Astikui.

            Pirmoji katalikų bažnyčia Onuškyje pastatyta 1674 metais. Ją pastatė Ašmenos pavieto maršalka  Jurgis Zigmantas Rajeckis su žmona Eufrazinija  Mlečkaite-Rajeckiene. Ji iškilo ant aukščiausios Onuškio kalvos, o aplink susiformavo senosios kapinės.  Bažnyčia buvo mūrinė, maždaug 22 m. ilgio ir 15 m. pločio, dengta šiaudų stogu, marmuro grindimis. Tuo metu bažnyčios veikla buvo menka, kartais net neturėdavo kunigo. Tik 1680 metais pirmąją metrikų knygą pradėjo rašyti  vikaras Christoforas (Kristupas) Sekstas Jankevičius. Jo ranka 1680 metais sausio 1 dieną buvo padarytas pirmasis krikšto metrikų įrašas. Metrikų knyga saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve. Ši knyga apima 1680-1740 metus. Joje  daug informacijos apie Onuškio parapijos kaimus, juose gyvenusius žmones.

            Praėjus dvidešimt penkeriems metams po bažnyčios pastatymo, Hanušiškių (Onuškio) dvaro savininkė  Eufrozinija Mlečkaitė-Rajackienė ėmėsi tvarkyti  bažnyčios ūkį. 1699 m. ji bažnyčiai padovanojo nuo savo dvaro atskirtų žemių ir skyrė 3 tūkstančius auksinų. Dokumentą savo parašais paliudijo keletas bajorų, o savo parašu ir antspaudu patvirtino Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Taip buvo galutinai įtvirtintas Onuškio  parapijos įsteigimas.  Tačiau 1739 metais šiaudais dengta bažnyčia, amžininkų liudijimu, jau atrodė labai varganai. Kunigas Leonardas Tamašauskas apie šį laikotarpį rašė: „XVIII amžius buvo nelaimingas – onuškiečiai patyrė daug nelaimių: plėšikavo švedai, rusai, buvo keleri nederliaus metai, šaltos žiemos. Žmonės mirė nuo šalčio, bado, raupų, maro, dizenterijos epidemijų. Bažnyčios veikla buvo menka. Buvo laikotarpis kai Onuškio bažnyčia neturėjo kunigo. Ją pripuolamai aptarnaudavo Panemunio vienuoliai. Senoji bažnytėlė atrodžiusi vargingai, perlinkusi lyg balnas.“

            XVIII a. Onuškio dvarą įsigijo Chominskių giminė. Vilniaus vyskupijos dokumentų byloje yra užrašas, kad 1755 metais bažnyčią parėmė  Benediktas ir Zofija Ancutaitė-Chominskiai. Praėjus beveik 20 metų, jau kita Chominskių karta – Ona ir Konstantinas Chominskiai pastatė naują bažnyčią – medinę, iškilusią ant akmeninių pamatų. Naujoji bažnyčia iškilo netoli senosios, taip pat iškilioje vietoje, ant kalvos, tradiciškai altoriumi orientuota į rytus, pagrindiniu fasadu į vakarus. Bažnyčia buvo pastatyta be piliorių ir atramų, naudojant medines vinis be geležinių sutvirtinimų, jos aukštis iki lubų siekė 8 metrus, o iki skliauto viršaus 14,5 metro. Medinės bažnyčios aukso amžiumi tapo Onuškio dvaro bajorų Komarų valdymo laikotarpis. 1815 metais Onuškio dvaro savininko Juzefo Komaro lėšomis pastatyta varpinė.  Varpinėje kabėjo 3 įvairaus dydžio varpai. Yra žinoma, kad 1675 m. vietos bajorai Mlečkos ir Rajeckiai pirmajai Onuškio bažnyčiai dovanojo vidutinį varpą. Varpas buvo žalvarinis, rankų darbo, jo skersmuo viršuje 37 cm., apačioje 55 cm., svoris 90 kg. Antrą varpą nuliejo I.A. Hecelis 1768m., o trečias varpas 1814 metais nulietas J.Vernerio firmoje Vilniuje.

            1892 m. kunigo V. Smilgevičiaus rūpesčiu senų lentų altoriai pakeisti naujais mediniais barokiniais, puošti skulptūromis ir medžio raižiniais. Jie buvo atvežti jau pagaminti ir su paveikslais. Didįjį altorių nupirko pats Vladislovas Komaras. Jo centre – žmogaus aukščio medinė Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra, su paveikslu ir dviem mediniais angeliukais.
1908 m. ilgametis Onuškio klebonas Juozas Čiuvinskas kartu su parapijiečiais suremontavo bažnyčią, kuri tebestovi iki dabar. 1921 m. perdengtas bažnyčios stogas. Kunigas Juozas Čiuvinskas net 25 metus kunigavo Onuškio bažnyčioje ir buvo palaidotas šventoriuje. Onuškio bažnyčioje buvo pakrikštytas ir priėmė kitus sakramentus būsimasis garsus išeivijos vyskupas Antanas Deksnys. Tapęs kunigu, 1931 m. birželio 21 d. A. Deksnys Onuškio bažnyčioje aukojo savo pirmąsias mišias.

            Dėl ilgą laiką trukusios nepriežiūros ir natūralaus senėjimo procesų bažnyčia pamažu tapo avarinės būklės.  2014 metais bažnyčią bandyta gelbėti, kuomet valstybės lėšomis buvo paremontuotas griūvantis pastato dešinysis kampas. Kurį laiką maldos namai dar buvo naudojami pagal paskirtį, tačiau prieš kelis metus dėl avarinės būklės pastatas tapo pavojingas žmonių gyvybei. Avarinės būklės bažnyčios atnaujinimo darbus 2023 metais inicijavo kaimynystėje esančio Ilzenbergo dvaro savininkas, verslininkas Vaidas Barakauskas. Verslininkas, pratęsdamas senąsias fundatorystės tradicijas, šio unikalaus paveldo išsaugojimui ir atnaujinimui skyrė daugiau kaip 1 mln. eurų.

Bažnyčios architektūra

            Onuškio bažnyčia – medinės stilinės, vėlyvojo baroko architektūros pavyzdys. Tai viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje ir pati seniausia Rokiškio rajone. Ji suręsta iš tašytų rąstų, iš išorės vertikaliai apkaltų lentomis. Bažnyčia vienanavė, lotyniško kryžiaus plano, su dviem aukštais bokštais pagrindiniame fasade, tarp kurių kitados bangavo barokinis frontonas. Maldos namų išskirtinumą pabrėžia to laikmečio statiniams neįprastai dideli (2,5×1 m) langai. Iš dviejų pusių yra zakristijos, vienos jų sienos naujai išmūrytos 1959 m.

            Dar 2014 metais, šalinant avarinę sienojų būklę bažnyčios interjere atrasti sienų tapybos fragmentai. Paaiškėjo, kad 1774-1776 m. nežinomas Lietuvos dailininkas visą bažnyčios vidų išpuošė vėlyvojo baroko stiliaus sienų tapyba, kurią nuo1888 m. slėpė nendrių ir tinko sluoksnis. Jį pašalinus, atsidengė ornamentai, šaltiniuose vadinami „marcipaniniais“, o išilgai bažnyčios vidurio ašies nuo įėjimo link Didžiojo altoriaus lubose nutapytos penkios Kristaus kančios scenos, atitinkančios Rožinio maldos Kančios slėpinius. Iš 1775 m. vėlyvojo baroko laikotarpio yra išlikusi puošni medinė sakykla su keturių evangelistų simboliais: jaučiu, angelu, ereliu ir liūtu, vainikuojama šv. Mykolo Arkangelo statulos. To paties laikotarpio yra ir dvi klausyklos.

Autorius: Nijolė Brenčienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama