Violeta Aleknienė. Neįminta Panemunėlio krašto mįslė

Panemunėlio kraštas prie Nemunėlio aukštupio – lyg tylus, vėjų glostomas Lietuvos lopinėlis, kur gamta ir istorija persipina į vieną pasakojimą. XVII a. šias žemes Aleknai Krivičiui dovanojo LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis nuo Alsetos iki Moškėnų piliakalnio. Istoriniuose šaltiniuose yra nurodomos skirtingos šio krašto pirmą kartą paminėjimų datos. „Broniaus Kviklio ir Romano Aftanazy leidiniuose šio dvaro įkūrimo data laikomi 1522 m. ar 1525 metai. Tačiau nei viename iš šių leidinių nenurodytas dokumentas, kuris patvirtintų valdomo žemių dotacijos laiką. Varšuvos senųjų aktų dokumentą apie Aleknos Krivičiaus įsikūrimą Šiaurės Rytų Lietuvoje ieškojo istorikas Zbyslovas Vojtkoviakas. Šio archyvo Lietuvos metrikos skyriuje jis surado įrašą, kad Krivičius 1515 m. gavo „išlaikymą“ Kraštų lauke -XIX a. pirmoje pusėje“. 1 (Deksnys B. Karalius bajoras Alekna Krivičius ir jo palikuonys,  Lietuvos valsčiai, Panemunėlis I d. p. 98)  Galima daryti išvadas, kad tuo metu šis žmogus dar neturėjo šių žemių nuosavybės teisių, tik su išlaikymu prižiūrėjo nurodytas vietoves ir gerai jas pažinojo. Eimantas Meilus straipsnyje ,,Rokiškio krašto miesteliai XV – XVIII a.“ rašo, kad Panemunėlio dvarą 1525 m.  įsteigė A. Krivičius. Rokiškio r. kultūros lauke kilo pavienių žmonių organizuota diskusija, kuri tapo lyg vieno asmens linčo teismu. Liko neperžiūrėta paskutinio dvaro savininko Vladislavo Biknevičiaus parašyta dvaro istorija, kuri šiuo metu saugoma Varšuvos archyve. Geranoriškų istorikų dėka straipsnio autorė gavo išrašą iš LDK metrikų, kuriame 1522 m. yra minimas Panemunėlio kraštas. Manoma, kad dar ne visos LDK metrikos yra prieinamos, išverstos į lietuvių kalbą. Gali būti saugomos kai kurios šalies archyve. Nepaisant to, iki šių dienų nėra rasta nė vieno autentiško dokumento, kuris tiksliai patvirtintų Panemunėlio krašto įkūrimo metus. Tai išlieka pati iš įdomiausių  Rokiškio krašto istorijos mįslių. Galbūt ateityje, atradus naujus istorinius šaltinius, pavyks  atsakyti į šį klausimą.  Per pusę amžiaus laikotarpį Panemunėlio kraštas, esantis Nemunėlio upės aukštupyje turėjo du dvarus – Turdvario ir Panemunėlio. Savo gyvenimo laikotarpiu šie dvarai atliko reikšmingą vaidmenį krašto raidoje, jungdami vietos bendruomenes ekonominiu ir socialiniu požiūriu.

            Istoriniuose šaltiniuose yra užsimenama, kad netoli Moškėnų piliakalnio dar prieš A. Krivičiaus įsikūrimą spėjama, kad buvo dvaravietė. Šiuo metu, vadinama Turdariu. B. Kviklys šią vietovę laiko, Panemunėlio didžiadvariu. ,,Moškėnų-Turdvario apylinkės, daugiau nei kelis tūkstančius metų buvusios centrine ašimi, reikšmingos išliko ir vėlyvesniais laikais“. 2 (Simniškytė A. Panemunėlio kraštas vėlesniais laikais, Lietuvos valsčiai, Panemunėlis I. d. 2011, p. 90)

            Šioje vietovėje buvo sėlių genties žemės. Nuo XIV a. pir. p. Sėlių gentis ėmė prarasti savo savitumą. Sėlą Mindaugas buvo dovanojęs kryžiuočiams. Nuolatinių karų laike šios žemės nyko, atsirado plynės.  Po Žalgirio mūšio į šias vietoves pradėjo keltis lenkų, maskvėnų bajorai, LDK dovanoti savo gerai tarnybą ėjusiems bajorams.

            Nemunėlis buvo antroji pagal svarbą Sėlių genties upė. Ja vyko aktyvi prekyba su Livonija, jungianti vietos bendruomenes su šiaurės kraštais. 1493 m. sutartyje su Livonija (vėliau vadinama Radvilos siena) ši upė minima Memelio vardu. Vėliau jau įvardijama Niemen vardu. Kas liudija , kad vėliau dviejų Nemuno upių  negalėjo būti. Mažasis upelis pradėtas vadinti Nemunėliu, o prie jo buvusios trys teritorijos vienodu pavadinimu – Ponemonje, lietuviškai Panemunė. Tai Turdvario teritorijoje buvęs dvaras, nuo Kurlensko ežero prasidedantis kaimas ir už dvidešimties kilometų  esantis Panemunio miestelis. Yra apie Nemunėlio upelio vardo kilmę išlikusi legenda            „Joneliškių kaime, veikiausiai upės pakrantėje, gyvenę broliai Stanislovas ir Lukošius turėjo Nemunėlio pavardę“. 3 (Ten pat, p. 10) Daug painiavos sukeldavo du vienodai besivadinantys miesteliai. Rašydamas žinias apie Panemunėlio bažnyčią kun. Bionifacas Fedošovičius miestelio vardą pavadino Poniemunku (Panemunėlis). Alekna Krivičius ir jo palikuonys Nemunėlio aukštupyje esančias žemes valdė iki 1653 m. Tai buvo ilgas laikotarpis – 138 m. Po sūnaus Ovidijaus 1566 m. mirties dvaras atiteko seserims Marijai ir Hanai Krivičiūtėms. Pirmoji ištekėjo už Stanislovo Toločkos, antroji už kunigaikščio Jurgio Masalskio. Dvarininkaitės tėvo valdas pasidalino. Vakarines žemes su Panemunių, Joneliškių, Cibelių, Kavolių, Ridikiškių, Valaičių (Vilių) kaimais atiteko Marijai ir Stanislovui Toločkoms. Po jų „sūnaus Jurgio Toločkos mirties Panemunėlio dvaras atiteko jo dukrai Elžbietai, kuri ištekėjo už Stachovskio. Paveldėjęs dvarą jų sūnus Mykolas Stachovskis 1653 m. pardavė jį Butleriams už 50 tūkstančių lenkiškų auksinių. Su šiuo dvaro savininkų pasikeitimu Nemunėlio aukštupyje baigėsi Aleknos Krivičiaus ir jo palikuonių šeimininkavimas“. 4 (Deksnys B., Karalius bajoras Alekna Krivičius ir jo palikuonys, Lietuvos valsčiai, Panemunėlis I d., 2011 m.)

            Kas gi buvo Panemunėlio žemių esančių prie Nemunėlio  valdytojas A. Krivičius? Istorikas Algirdas Baniulis tyrinėdamas Trakų praeitį šį žmogų vadina Trakų pilikininku ir seniūnu. Dokumentuose užsimenama, kad jis dirbęs Vilniaus praktininku, dalyvavęs 1542 m. Lietuvos ir Livonijos pareigūnų derybose dėl sienų atnaujinimo. Manoma, kad tai buvo žmogus aktyviai dirbęs valstybės tarnyboje. A. Krivičius gyveno Vilniuje, o dvarų reikalus tvarkė paskirtas valdytojas. Jis puikiai kalbėjo lenkų, lotynų, lietuvių kalbomis. Kilmė siejama su Gudija, galėjo būti stačiatikių tikėjimo. A. Krivičius mirė 1548 m. Po Krivičių dinastijos šios valdo iki 1768 m. priklausė Stachovskiams, Pliaterems, Butleriams. Minima ir smulkių bajorų Ramanovskių pavardė.

Turdvaris – Panemunėlio didžiasalis

Istoriniuose šaltiniuose nėra nurodyta kada ši vietovė pradėta vadinti Turdvariu. Manoma, kad jis pavadinimas siejamas su bajoro Jurašo Turos vardu. Šis bajoras 1624 m. sugrąžino Jurgiui Toločkai už 800 kapų grąžių užstatytus Kavolių ir Klišių kaimus.

Broliai Turai  Panemunėlio „didžiasalį“ nusipirko  XIX a.  pr. Vienas iš jų Liudvikas buvo neprotingas.  Mykolui Turai iš pradžių sekėsi neblogai tvarkytis savo valdose. Valdos didelės -  Klišių, Cibelių, Kavolių, Ramanauskų kaimai, bei Topolio ir Staniūniškių palivarkai Skapiškio apylinkėse. Iš viso juose gyveno 165 valstiečiai. Dėl nežinomų priežasčių dvarą teko parduoti. Nauju  dvaravietės  šeimininku tapo Riauba. Prieš pirmąjį pasaulinį karą darbšti Antano Neniškio šeima iš Riaubos nupirko Turdvario dvarą su 400 ha žemės.

Turdvario dvaro šeimininkai Antanas ir Domicėlė Neniškiai sugebėjo nepriekaištingai ūkininkauti. Panemunėlio krašte sklandė legenda, kad su sūnumis perstatydami klėtį Skapiškio apylinkėse po grindimis rado paslėptą lobį. Taip Neniškiai ir prasigyvenę. Petras Jakštas rašo, kad šeima savo darbštumu ir taupumu tapo turtuoliais. Neniškiai užaugino keturis sūnus: Marceliną, Joną, Kazimierą ir Ignotą. Sūnai užaugo darbštūs, verslūs, visuomeniški. Tėvas pats išmokino rašyti ir skaityti. Berniukai lankė Panemunėlio pradžios mokyklą. Paaugę jie tapo kun. Jono Ktelės pagalbininkais. To laikmečio krašto visuomenė dvare rinkdavosi aptarti lietuviškos spaudos platinimo, vakarėlių rengimo, mokymo reikalų. Dvaro virtuvėje daraktorės mokė aplinkinių kaimų vaikus.

Prieš žemės reformą broliai pasidalino tėvo žemę. Kiekvienam teko po 133 ha. žemės Kazimiero žemė driekėsi prie Nemunėlio upės, Ignotas įsikūrė netoli Aukštuolių kaimo, Marcelinas už gautą palikimą Panemunėlio geležinkelio stotyje nusipirko didelį pastatą ir jame įkūrė lentpjūvę, vilnų karšyklą, malūną , Jonas liko gyventi dvare.  Paskutinis dvaro pastatas buvo vieno aukšto, medinis. Po dalimi namo įrengtas rūsys.

Autorius: Violeta Aleknienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama