Simona Strumskytė. Didžiausia teismo byla Rokiškio istorijoje. Ūkininkų sąjungos banko žlugimas

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Rokiškyje buvo įvykdytas ne vienas nusikaltimas ir įvyko ne vienas teismo procesas. Tačiau nei vienas iš jų nesulaukė tokio didžiulio ne tik rokiškėnų, bet ir visos Lietuvos gyventojų dėmesio nei Rokiškio Ūkininkų sąjungos banko teismas. Byla, prasidėjusi nuo iš pirmo žvilgsnio nekalto gaisro, tęsėsi ne vienerius metus, ir tapo vienu didžiausių teismo procesų to meto Lietuvoje.

Ūkininkų sąjungos bankas Rokiškyje pradėjo veikti 1924 m. birželio 20 d. ir įsikūrė pačiame miesto centre – Viešojoje aikštėje (dabar – Nepriklausomybės aikštė), 3 numeriu pažymėtame name. Bankas ūkininkams suteikdavo paskolas, juos aprūpindavo trąšomis, ūkio darbams reikalingomis mašinomis ir deklaravo esantys didžiausia ir atsakingiausia kredito įstaiga Aukštaitijos krašte. Kaip skelbta reklaminiame lankstinuke: „Rokiškio Ūkininkų Sąjungos Bankas moka aukštus nuošimčius ir priima indėlius ne tik litais, doleriais, bet ir auksu bei kita svetima valiuta, kuria ir išmoka. Rokiškio Ūkininkų Są-gos Banko narių skaičius kasdien auga, o su jais kartu Banko kapitalai ir atsakomybė“[1]. (Priedas Nr. 1)

Nepaisant skambių lozungų, banko veiklą nuo pat pradžių lydėjo daugybė pažeidimų. Nors banko įstatai draudė užsiimti prekyba, tačiau nuo pat įsikūrimo įstaiga prekiavo trąšomis, o vėliau ir druska, cukrumi, silkėmis, žibalu, cementu ir kitomis prekėmis. 1926 m. pabaigoje Žemės banko revizorius įspėjo Rokiškio Ūkininkų sąjungos banko vadovybę nutraukti prekybinę veiklą ir pagrasino atšaukti bankui skirtą kreditą. Banko vadovai pasižadėjo nebeprekiauti, tačiau apsiribojo tik prekybai skirtų sąskaitų pervadinimu. Galiausiai, siekiant nuslėpti prekybinę veiklą, buvo įsteigta realios veiklos nevykdžiusi Rokiškio ūkininkų draugija. Draugijai buvo atidaryta speciali sąskaita, o visa prekyba vykdyta tik jos vardu[2].

Tačiau visi neteisėti banko valdybos darbai į viešumą ėmė kilti tik 1928 m. sausį, kuomet kilo gaisras Rokiškio Ūkininkų sąjungos sandėliuose šalia geležinkelio stoties. Iš karto po gaisro imta kalbėti, kad sandėlis buvo padegtas tyčia. Iš pradžių padegimu įtartas jo prižiūrėtojas Vladas Kurkis, nes gaisro metu jis vienintelis turėjo sandėlio raktus, o visos durys buvo užrakintos, be to, nuolat keitėsi jo parodymai. Vėliau įtariamuoju tapo ir banko direktorius Jonas Rimša. Po įvykusių kvotų išaiškėjo, kad sandėlis buvo padegtas siekiant pasipelnyti, o prieš pat gaisrą iš jo buvo išvežta prekių už kelis šimtus tūkstančius litų. Prie kaltinimų prisidėjo ir bandymas papirkti inžinierių Zametą. Tikėtasi, kad priėmęs kyšį, jis atliks Sąjungai naudingą gaisro vietos ekspertizę. Tačiau pastarasis kyšio nepriėmė, o kyšininkus įdavė policijai. Jau gegužę įvyko teismas ir banko atstovams, tarp jų ir Rimšai, buvo skirta 6 savaičių laisvės atėmimo bausmė paprastame kalėjime[3] (t. y. kalėjime, į kurį sodindavo už lengvus nusikaltimus). (Priedas Nr. 2)

Po teismo atrodė, kad istorija nurimo, tačiau nepraėjus nė mėnesiui Rokiškį sukrėtė žinia, kad Rimša, pasiėmęs nemažą banko pinigų sumą, pabėgo. Metų pabaigoje užsidarė ir Rokiškio Ūkininkų sąjungos bankas, palikęs beveik 900.000 Lt nuostolių. Kitų metų vasarą buvo areštuoti ir į kalėjimą pasodinti dar 6 buvusieji Ūkininkų sąjungos banko nariai. Kaip rašyta spaudoje, „tarp kaltinamųjų yra prekybininkų, dvarponių ir dvasininkų. Kaltinamas ir vietinis prelatas, bet jis kol kas nesuimtas“. Suimtieji iš kalėjimo galėjo išeiti už užstatą, tačiau jo suma siekė net 30.000 litų[4].

Tačiau tikrasis Rokiškio Ūkininkų sąjungos banko valdybos narių teismo procesas prasidėjo 1930 m. sausio 21 dieną. Procesas truko net 14 dienų ir sukėlė didžiulį susidomėjimą visoje šalyje. Teismas buvo aprašomas spaudoje, pranešimai apie jį buvo perspausdinami net Amerikos lietuvių laikraštyje „Naujienos“. Bylą sprendė ne vietiniai teisėjai, o iš Panevėžio atvykę apygardos teismo atstovai. Teisiamuosius ginė geriausi advokatai iš Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Teismas posėdžiavo Antano Ščiukos name (dabar – Vytauto g. 5) buvusioje kino teatro salėje, kuri sužavėjo iš Kauno atvykusius žurnalistus. Kaip rašė „Lietuvos aidas“ „Salė erdvi, didesnė už Kauno apygardos teismo kriminalinio skyriaus posėdžių salę. Yra pakankama ventiliacija, centralinis šildymas ir elektros šviesa“[5]. Žurnalistai į Rokiškį atvyko keliomis dienomis ankščiau ir spėjo pakalbinti nukentėjusius. Paaiškėjo, kad banko nuostoliai nuo eilinių narių buvo slepiami. Kaip žurnalistui pasakojo vienas iš liudininkų: „Na, ale ką čia prastas žmogus suprasi, juk iš pažiūros viskas gerai buvo, Rimša pradėjo ne tik silkėmis, cukrum ir kt. ūkininkams reikalingais daiktais kupčiavoti, ale pradėjo grūdus ir linus pirkti. Visa buvo daroma banko vardu ir visi manė, kad banko reikalai labai gerai eina“[6].

Buvo teisiami 9 asmenys – ūkininkas agronomas Pranas Mačiulis, raštininkas Antanas Raupys, tarnautojas Vladas Kurkis, kooperatininkai Juozas Plevokas ir Jonas Lesevičius, Gasparas Repšys. Visi jie į teismą buvo atgabenti tiesiai iš kalėjimo. Dar 3 kaltinamieji – valdininkas Antanas Trimakas, klebonas Ignas Labanauskas ir buhalteris Jonas Zingbergas teismo laukė laisvėje, nors yra duomenų, kad pastarasis taip pat buvo įkalintas, bet galėjo būti paleistas už užstatą. Byloje buvo du ieškovai. Pirmasis – Ūkininkų sąjungos banko likvidacijos komisija, pareiškusi ieškinį 888.792 Lt sumai banko nuostoliams ir skoloms padengti. Antrasis – Sovietų Rusijos prekybinės atstovybės Lietuvai įgaliotinis Šivys, pareiškęs ieškinį 82.500 Lt sumai. Ši suma turėjo padengti nuostolius už neapmokėtas prekes. Byla išsiskyrė ir savo liudininkų gausa – iš prokuratūros pusės buvo pašaukti 192 liudininkai, dar apie 30 – iš teisiamųjų pusės. Vien prokuratūros pašauktų liudininkų skaičius savo dydžiu neturėjo analogų Lietuvoje. Kadangi tarp liudininkų buvo skirtingų tikėjimų žmonių, juos prisaikdino katalikų kunigas, žydų rabinas ir sentikių šventikas. 

Pirmąją dieną vien kaltinamojo akto skaitymas užtruko pusantros valandos. Teisiamieji buvo kaltinami dėl sandėlio gaisro, banko turto pasisavinimo ir balanso klastojimo. Be to, nuslėpdami tikrąją banko padėtį, valdytojai įkalbėjo paprastus banko narius įstaigos nelikviduoti ir privertė pasirašyti vadinamuosius „draugiškus“ vekselius[1], kuriuos Rokiškio Ūkininkų sąjungos bankas realizavo kituose bankuose ar firmose už skolas ir prekes. Aštuoni kaltinamieji neprisipažino dėl padarytų nusikaltimų, tačiau sensaciją sukėlė V. Kurkio prisipažinimas kaltu dėl gaisro Ūkininkų sąjungos sandėlyje. Jis papasakojo, kad padegti sandėlį jam liepė Rimša, nes po gaisro Sąjunga būtų gavusi draudimo išmoką, kuri pagerintų finansinę banko padėtį. Kurkio liudijimu, sandėlyje buvo primėtyta linų ir jie apipilti alyva. Toliau nuo jų buvo uždegtos žvakės ir nutiestas ilgas dagtis, todėl gaisras kilo tik paryčiais, kai sandėlyje nieko nebuvo[2].

Antrąją teismo dieną buvo tęsiamas V. Kurkio liudijimas. Pasak jo, Sąjungos vykdomos prekybos kiekiai buvo didžiuliai, o prekės parduodamos vagonais. Paaiškėjo, kad Rokiškio Ūkininkų sąjungos bankas iš tikrųjų buvo ne smulkaus kredito, kaip vadinosi, bet stambios prekybos bankas. Šią dieną teisme svarstytas ir „draugiškų“ vekselių pasirašymo klausimas. 1928 m. gegužę, kai bankas jau buvo ties bankroto riba, visuotinio narių susirinkimo metu nariai apgaulės būdu buvo priversti pasirašyti vekselius. Tie, kurie atsisakė tai padaryti, nebuvo išleisti iš salės. Nariams, kurie susirinkime nedalyvavo, buvo siunčiami raginimai su grasinimais. Be to, iš liudininkų parodymų tapo aišku, kad šis atvejis nebuvo vienetinis. Pavyzdžiui, kai kurių neraštingų narių vekseliai būdavo padirbami, o jų parašai suklastojami[3].

Autorius: Simona Strumskytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama