Jonas Laurinavičius. Rokiškėnai, kuriuos menu

Prieš pradėdamas kai kuriuos savo bendrystės epizodus su mokytoja ir literate Irena Juodelyte-Varniene, pateikiu preambulę, kuri paaiškintų, kodėl susidomėjau šios rokiškėnės biografija, literatūrine kūryba.

            Taip jau atsitiko, kad vienu metu – tai buvo dar sovietmetyje – aš atsidūriau man visai nepažįstamoje Žemaitijoje, Mažeikiuose, buvau priimtas dirbti rajono laikraščio redakcijoje.

            Jau pirmąją mano darbo savaitę į Mažeikius atvyko Juozas Baltušis, kuris, betvarkydamas savo tarnybinius reikalus, panoro aplankyti Laižuvą, „nusilenkti poeto Vienažindžio kapui“. Kaip korespondentą redaktorius pasiuntė garbų svečią lydėti ir man.

            Kažkas prasitarė, kad prie šio kapo buvęs ir deklamavęs A. Vienažindžio eilėraščius Justas Paleckis.

            Ten atvyksta ir mokytojų, mokinių ekskursijos.

            Man tai buvo maloni staigmena: gūdi brežnevinė stagnacija, beprotiška įžūli ateizacija, o štai prie kun. A. Vienažindžio kapo, kuris paženklintas paminklu su kryžiumi, su iškaltais žodžiais „Oi gi gražus gražus tolimasai dangus...“ bedievis rašytojas komunistas J. Baltušis ir, girdint jį lydintiems žmonėms, ištaria:

            – Jis buvo didis poetas. To užtenka, kad jam palikuonių palikuonys lenktųsi, kartų kartos lankytų jo kapą...

            Tada aš ne ką žinojau iš A. Vienažindžio biografijos, tik tiek, kiek mokykloje mokė, poeto eilėraščių knygose skaičiau.

            Vienu metu Mažeikiuose susipažinau su mokytoja Julija Ramanauskaite (1900-1984), kilusia iš Laižuvos. Ji buvo A. Vienažindžio zakristijono Juozo Ramanausko duktė. Negalėjau patikėti, kad štai klausausi gyvos atminties pasakojimų apie Vienažindį. Jos tėtis buvo ne tik patarnautojas per mišias, bet ir dešinioji klebono ranka statant mūrinę Laižuvos bažnyčią, tvarkant ūkinius klebonijos reikalus. Apie tai jis mėgo pasakoti ir savo dukrai, kuri įdėmiai jo klausėsi.

            – Laižuviškiams nebuvo paslaptis Vienužio meilė Rožei Stauskaitei, kuri po 1863 m.  sukilimo su tėvais buvo ištremta į Samaros guberniją, – kalbėjo zakristijono duktė. – Nebuvo paslaptis, kad jo meilės dainos buvo skirtos Rožei. Laižuviškiai suprato jo meilės dramą. Dar visokios negandos, pavyzdžiui, medinės bažnyčios gaisras, vėliau naujos mūrinės bažnyčios

statybos rūpesčiai palaužė Vienužį, kad jis be alkoholio ilgai neišbūdavo. Galutinai sveikatą pribaigė klastingas vėžys...

            Mokytojos akyse netgi ašaros sublizgo.

            Kiek nurimusi, jį tęsė:

            – Galite įsivaizduoti, koks dar iškilo sudėtingas nemalonumas, kai viena iš klebonijos patarnautojų – prabilo, kad ji nuo Vienužio laukiasi... Tada Vienužio brolis Justinas Vienažindys sutiko vesti nėščiąją...

            1911-1914 m. Laižuvos klebonu buvo Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933). Jis, be abejo, žinojo savo pirmtako kun. A. Vienažindžio gyvenimo įvykius Laižuvoje. Kai Vaižgantas rinko medžiagą apie lietuviškosios spaudos draudimo metų rašytojus, poetus, kultūros veikėjus, negalėjo aplenkti ir Vienužio. Jis Ramanauskui parašė vieną laišką (1923), po to kitą (1924), prašydamas parašyti atsiminimus apie Vienužį. Ramanauskas parašė. Kartu su kita medžiaga Vaižgantas pasinaudojo ir laižuviškio laiškais. Nors laiške Ramanauskui Vaižgantas teigė, jog „kun. Antanas mėgo alkoholį, nors ir ne kasdien gėrė. Su akmeniškiu Žilinsku (:kun. – J. L.) jie daug girtavę, tačiau dokumentinėje apybraižoje apie Vienažindį Vaižgantas kiek sušvelnino vaizdą: „Alkoholis tačiau kun. Vienažindžio niekados nėra sukompromitavęs, girtaujančiu jo niekas nevadino (Vaižgantas. Raštai. 17, 2006, 341 p.). Be to, Vaižgantas rašo, kad „Despotiškai griežtas klebonas Vienažindys ir nibrus nukovojo [...]. Tas sunkus darbas klebonui pasisekė: nibrai, krisčiukai, robaksai, vakaruškos ar kaip dar kitaip vadinasi naktinės orgijos išnyko“ (t. 17, p. 343).

            Apie skandalą su Uršule Vaižgantas neužsiminė.

            Du Vaižganto laiškus J. Ramanausko duktė atidavė man. Juos esu paskelbęs savo knygelėje „Laižuvoje“ („Gija“, 2002, 18-19 p.), o plačiau apie juos parašęs „Sakmėje apie du Juozo Tumo-Vaižganto laiškus“, kuri išspausdinta mano knygoje „Ąžuolai žalieji“ (2020, 11-26 p.), o esė „Neužželiančiais Antano Vienažindžio takais“ buvo kiek anksčiau išspausdinta kitoje mano knygoje „Skristi reikalingi sparnai“ (2019, 9-32 p.).

            J. Ramanauskaitė mirė 1984 m. Palaidota Laižuvos kapinėse, netoli A. Vienažindžio kapo.

* * *

            Praėjo palyginti daug metų – netgi trys dešimtmečiai – nuo mano susitikimo su bene paskutine gyvosios atminties apie A. Vienažindį liudytoja J. Ramanauskaite. Juk 2012 m. buvo paminėtos jau 120-osios A. Vienažindžio mirties metinės!

            Intensyvus mano bendravimas su Rokiškio krašto literatais prasidėjo 2016 m. gegužės 20 d., kai su studijų dienų kurso draugais nuvykau į Rokiškį rinkti medžiagos apie poetą Daną Kairį.

          Štai tada Lietuvos kaimo rašytojų Rokiškio skyriaus pirmininkė Reda Kiselytė ir supažindino mane tarp kitų ir su Irena Juodelyte-Varniene. Tada ji jau buvo išleidusi nedidukę savo eilėraščių knygelę „Būties akimirkos“. Vėliau su p. Irena susitikome ir pabendravome dar keliuose rokiškėnų literatų renginiuose, pavyzdžiui, Bernardinų sode Vilniuje R. Kiselytės surengtame renginyje, į kurį ir aš buvau pakviestas, taip pat ji dalyvavo ir knygos „Žiobiškio vėjas“ (2016) apie poetą Daną Kairį sutiktuvėse Rašytojų klube Vilniuje. Niekas man nesakė apie jos giminystės sąsajas su A. Vienažindžiu. Tai netikėtai sužinojau gavęs rajono laikraštį „Gimtasis Rokiškis“ (2016 10 11), kur buvo išspausdintas Kriaunų bibliotekininkės Audronės Telšinskienės nuotraukomis iliustruotas pasakojimas... „Kunigo dainose – jo sielos istorija“ – apie A. Vienažindžio 175-ųjų gimimo metinių minėjimą Gipėnuose. Po viena nuotrauka parašyta: „Prie Antano Vienažindžio poezijos prisilietė jo proanūkė Irena Varnienė“...

            Supratau: tai štai kodėl I. Juodelytės-Varnienės daugiau nei kitų rokiškėnų literatų kūryboje – vis šmėkščioja pagarbos žodžiai A. Vienažindžiui, o jos mamos Onos Vienažindytės-Juodelienės sodyboje Gipėnų kaime dar sovietmečiu įrengtas A. Vienažindžio memorialinis muziejus!

            Toji mūsų pažintis su I. Varniene nenuėjo be pėdsakų.

            Vienu metu I. Varnienė man atsiuntė vieno veiksmo dviejų scenų pjesės „Rožių dygliai“ kompiuterinį variantą, prašė pareikšti nuomonę. Pjesė mane itin sudomino, juolab kad aš buvau lankęsis Samaros gubernijoje, ieškojęs A. Vienažindžio jaunystės meilės Rožės Stauskaitės gyvenimo pėdsakų lietuviškuose kaimuose, kur po 1863 m. sukilimo ji su tėvais buvo ištremta (beje, ten buvo tik plyni laukai). Pasiūliau įkomponuoti į pjesę, mano nuomone, svarbų akcentą: A. Vienažindis beveik po 30 metų išvydo Varšuvoje ponią Rožę, tremtyje ištekėjusią už lenko kariškio. I. Varnienė taip ir padarė. Noriu pateikti to epizodo žodžius, pjesėje išsakytus A. Vienažindžio lūpomis.:

            „Kai buvau išvažiavęs gydytis į Varšuvą, gerų žmonių padedamas, aš Rožę susiradau. Mačiau ją bažnyčioje. Tąkart vieną... Stebėjau iš šalies. Ne tas jau stotas, kasos nukirptos, tačiau veidas, akys ir lūpos tos pačios. Rodos, raukšlių atsiradę... Norėjau užkalbinti, pasakyti, kad visą gyvenimą jos paveikslą saugojau širdyje, bet... nedrįsau. Kas iš manęs beliko... Supliuškau, sumenkau, suakijo mano oda. Pats jaučiu artėjančią mirtį, nuolatinį skausmą viduriuose, štai ir plaukai nuslinko... Ar aš galėjau savo Rožei toks pasirodyti?“

            Neilgai trukus A. Vienažindys mirė.

            Man I. Varnienė buvo patikėjusi redaguoti jos pjesę, parinkti leidyklą.

            Pjesę „Rožės dygliai“ (2021) išleido „Naujojo lanko“ leidykla Kaune.

            Prie šios pjesės autorė pridėjo publicistinius tekstus „Laiškas Dainiui“ ir „Kiek turtingas ir laimingas buvo Vienužis“.

             Knygelės viršelį nupiešė I. Varnienės anūkė Simona Milvidaitė.

            Apžvalginiame knygelės straipsnyje, be kita ko, rašiau:

            „I. Varnienės pjesė informatyvi, aprėpianti esminius A. Vienažindžio gyvenimo ir kūrybos faktus. Tačiau tai nėra sausa jų seka. Autorei pavyko įtaigiai, su aiškiai jaučiama meile pjesės personažui, pateikti juos gyvai, vaizdingai, įsimenančiai. Pjesės gyvastį ypač stiprina veikėjų dialogų autentika – iš įvairių šaltinių į personažų lūpas parinkti patys dramatiškiausi, turintys didelį emocinį užtaisą žodžiai. Viename kitame epizode jie nuosekliai, tarsi savaime išsilieja paties A. Vienažindžio dainomis. Tai lyg jungiamoji grandis tarp besikeičiančių poeto gyvenimo ir kūrybos įvykių, sudarančių darnią meninę visumą“ (42 p.).

            Po kurio laiko, glaudaus kūrybinio bendravimo I. Varnienė atsiuntė dar vienos savo knygos kompiuterinį tekstą. Tai buvo „Gipėnų kaimo šviesa. Gimtinės istorija. Esė, linkėjimai, laiškai, dokumentai, nuotraukos“. Miela prisiminti šios knygos rengimo niuansus: I. Varnienė ypač atsakingai, kantriai, reikliai žiūrėjo į kiekvieną prisilietimą prie A. Vienažindžio gyvenimo fakto, tikrino ir dar kartą tikrino, kad neprasmuktų kokia klaida, kad ir mažareikšmė. Medžiagos kaupimas, atranka, susisteminimas, dėstymas iš I. Varnienės pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, bet ji dirbo pakiliai, kantriai, vis siųsdama naujus ir naujus, darsyk peržiūrėtus, patikslintus tekstus.

Autorius: Jonas Laurinavičius

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama